Tikriausiai girdėjote apie tolimų kraštų gentis, kuriose sveikinamasi parodant liežuvį, ir apie tai, kad viduramžių turtuoliai nieko kito neveikdavo, tik šlemšdavo lakštingalų liežuvių paštetą. Nežinia, ar visa tai tiesa, tačiau mums liežuvis užtikrina bendravimą su žmonėmis ar net gyvūnais, o daugeliui gyvūnų jis gali atstoti ne vieną įrankį ir atlikti be galo svarbius darbus.

Antai, ilgakaklė žirafa, be vargo pasiekianti aukščiausių akacijų šakas, turi ilgą liežuvį, kuriuo gali prisitraukti pačią skaniausią ir kitiems nepasiekiamą šakelę. Liūtai ir kai kurie kiti kačių šeimos žvėrys aštriu liežuvio paviršiumi lyg tarka gremžia savo grobio mėsą, o šunys ir katės vandenį laka, „semdami“ jį sulenktu liežuvio galu.

Pilkoji rupūžė liežuviu gali nutverti už keleto, o chameleonas - už keliolikos centimetrų esantį grobį. Skruzdėdos, gyvenančios Pietų Amerikoje, savo ilgą liežuvį kaišioja į termitynų vidų ir taip smaližiauja prie jo prikibusiais termitais. Panašiai maistą paima Afrikoje gyvenantis vamzdžiadantis - paršelio dydžio primityvus žvėris, liežuviu „žvejojantis“ vabzdžius.

Ne mažiau išradingi mūsų geniai - savo ilgo liežuvio dėka jie pasiekia skruzdėlyne ar giliuose plyšiuose esančius vabzdžius. Genio liežuvis gali siekti iki 20 centimetrų ilgio. Tačiau tokį jį matysime ne visada - paprastai geniui reikia praryti tik išlukštentas kankorėžių sėklas ar po žieve surastus vikšrus. Tačiau jeigu vabzdžiai ar jų vikšrai slepiasi giliai medienoje, genys ar meleta (taigi, taip pat genys) į plyšio gilumą kyšteli ilgą jautrų liežuvį, kuriuo nutveria grobį. Ilgą laiką toks genių gebėjimas nebuvo žinoma. Tačiau prieš 60 metų vokietis Heinzas Sielmanas savo išradingumo dėka nufilmavo nepaprastą genių liežuvio naudojimą.

Beje, su ilgu juodosios meletos liežuviu „susipažinti“ teko Ventės Rage, kai tinklais pagavome šį paukštį. Pasimetusi meleta visaip sukiojo galvą, bandė kapotis, o po to iškišo gero sprindžio, apie pirštus besivejantį liežuvį. Mes pamanėme, kad paukščiui nutiko kažkas negero, ir sužiedavę jį skubiai paleidomi. O meleta lyg niekur nieko plastelėjo ant medžio - jokio liežuvio, karančio iš jos snapo, nesimatė.

Beje, pagelbėti gali ne tik ilgas ir lankstus liežuvis. Ančių liežuvis didelis ir mėsingas, kraštuose su raginėmis plokštelėmis. Juo lyg stūmokliu į pravertą snapą pritraukiama vandens su smulkiais vandens gyvūnėliais ir kitu maistu, po to vanduo išstumiamas pro snapo kraštuose esančias ragines plokšteles. Dar įdomesnis – didelis ir mėsingas, padengtas mažom karputėm yra flamingo liežuvis. Nuo vandens paviršiaus snapą prisėmęs vandens su smulkiais vėžiagyviais, flamingas snapu „šukuoja“ tą maisto košelę ir ją po to praryja. Beje, senovės Romoje flamingų liežuviai buvo laikomi didžiausiu delikatesu.