Šiltėjantis klimatas, drėgnos vasaros sudaro puikias sąlygas plisti medžių ligoms ir kenkėjams. Miestuose masiškai serga kaštonai, miškus vis nusiaubia anksčiau Lietuvoje neregėti vabzdžiai, drugiai ir vabalai. Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius entomologas Algimantas Žiogas perspėja: ateityje kenkėjų tik daugės.

– Šalies miestuose nebe pirmi metai masiškai ruduoja kaštonų lapai. Kas vyksta?

– Kaštonus pamėgome gausiai sodinti miestuose dėl šių augalų puošnumo. Jie nėra vietiniai, o atvežti iš pietinių Europos regionų ir ilgai Lietuvoje neturėjo jokių natūralių kenkėjų. Tačiau 2002 m. Smiltynėje buvo pastebėta keršoji kandelė, kurios vikšrai puola kaštonų lapus. Gal ją kas nors netyčia atgabeno jūriniu keltu, nes tai labai smulkūs drugiai – nuo 4 iki 5 mm dydžio. Atkeliavęs iš JAV ir puikiai Balkanuose prisitaikęs gyventi vabzdys šiltėjant klimatui pradėjo plisti ir į šiaurę. Dabar jis aptinkamas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Negana to, pastaruoju metu ėmė sparčiai plisti ir kita kaštonų liga – filostiktozė. Ją sukelia grybelis, kuris irgi yra atkeliavęs iš šiltesnio klimato regionų. Būtent dėl jo daug kaštonų vasarą stūkso nurudusiais ir deformuotais lapais. Šiam grybeliui idealios sąlygos daugintis – drėgnos ir šiltos vasaros. O žiemą, jei iškrinta gausiai sniego ir nėra labai didelių speigų, jis puikiai praleidžia nukritusiuose ir neišvežtuose lapuose. Praėję metai, žiema ir ši vasara buvo labai tinkami filostiktozės sukėlėjams.

Kenkėjai ne tik darko miestus, bet ir iškrečia gamtinių pokštų. Teko matyti, kaip Lenkijoje, Krokuvoje, rudenį pražydo kaštonai. Vasarą jų lapus nugraužė keršosios kandelės, tad medžiai rudenį tartum prabudo iš žiemos miego ir vėl ėmė sprogdinti pumpurus, skleisti žiedus.

– Ar tai reiškia, kad neteksime kaštonų?

– Lapuočius greitai nudžiovinti nelengva, bet ilgainiui kenkėjai labai išvargina medžius ir jų amžius sutrumpėja. Labai svarbu nepalikti lapų, kurie tampa puikia buveine kenkėjams žiemoti ir toliau plisti.

Per septynerius metus kenkėjų židinys natūraliai nuslopsta, nes gausėjant populiacijai jai pradeda trūkti maisto. Pusiausvyrą gamtoje atstato ir natūralūs jų priešai. Dažniausiai gamta ima tvarkytis savaime: jei pasidaugino vienų kenkėjų, tai iš paskos dauginasi juos parazituojantys kenkėjai. Kita vertus, jei tai nauja, vietovei nebūdinga kenkėjų rūšis, šis savireguliacijos mechanizmas gali šlubuoti.

– Kokius dar medžius neigiamai paveikė klimato atšilimas?

– Labiausiai neatsparūs atvežtiniai ir čia paplitę medžiai. Jie ne tik pirmieji nukenčia nuo kenkėjų, bet ir padeda jiems plisti.

Drėgni, šilti orai padeda veistis ir vietos kenkėjams. Pavyzdžiui, neseniai nuo grybinės kilmės ligos – miltligės – nukentėjo ąžuolai.

– Kokia padėtis miškuose?

– Prieš kelerius metus šalies eglynus masiškai siaubė netikrasis eglinis skydmaris. Nudžiūdavo dideli miškų masyvai Jurbarko, Šakių, Rokiškio, Kėdainių, Šiaulių urėdijose. Miškininkai susirūpino, kad neliks eglynų. Tačiau po trejų metų šie kenkėjai staiga išnyko.

Užtat daug rūpesčių tebekelia vabalai žievėgraužiai tipografai. Jie sparčiai plinta ten, kur praūžia audros. Būtent dėl to po 2010 m. siautusio škvalo miškininkai skubėjo išvežti išvartytus medžius. Visgi ne visur buvo įmanoma tai padaryti – matyt, dėl to Dzūkijos, Kauno regione fiksuojamas šių vabzdžių pagausėjimas.

Pušis periodiškai puola iš šiltųjų kraštų atklydęs drugys pušinis verpikas. Jis labiausiai paplinta po karštų ir sausų vasarų. Ypač šių drugių pagausėjo prieš 20 metų, kai miškus vargino sausros. Panašus pagausėjimas pastebėtas po karštos vasaros 2000-aisiais.

Neporinis verpikas – taip pat šilumamėgis vabzdys, kuris maitinasi viskuo, kas žalia, o pritrūkęs maisto miške užplūsta daržus. Anksčiau gyveno tik Kuršių nerijoje, žemyno klimatas jam buvo per vėsus. Bet prieš dešimtmetį neporinis verpikas pradėjo žygį per visą Lietuvą.

– Ar yra būdų kovoti su vis gausėjančiu kenkėjų būriu?

– Iki šiol Lietuvoje natūralių priešų neatsirado nei kaštoninei keršajai kandelei, nei pušiniam ar neporiniam verpikui, nei netikrajam egliniam skydamariui. Kitus padeda naikinti paukščiai. Todėl inkilų kėlimo akcijos labai naudingos.

Augalus stiprintų ir atsisakymas žiemą berti ant kelių druską, pakeičiant ją ne tokiomis agresyviomis priemonėmis. Ištaškytas sūrus purvas silpnina medžius, jie tampa ne tokie atsparūs kenkėjams. Miškuose, norint sustabdyti ligų plitimą, tenka naudoti cheminius preparatus.

Turime efektyvią kenkėjų apskaitą, kontrolės mechanizmus, tinkamas instrukcijas. Tereikia tai laiku įgyvendinti. Taip pat būtinos ir žinios. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė išleido 40 tūkst. litų keršųjų kandelių gaudyklėms. Jų skleidžiami feromonai vilioja patinėlius. Tačiau į kaštonus, kur tos gaudyklės įkeltos, atvilioti vabzdžiai ne tik įklius į spąstus, bet ir dalis jų ras pateles.

Vadinasi, gaudyklės ne tik nesumažins kenkėjų populiacijos, bet ir dėl nevykusiai parinktos vietos padės jiems daugintis. Dabar šios gaudyklės naudingos nebent apskaitai. Norint sulaukti norimo efekto reikėtų turėti daug tokių gaudyklių ir būtinai išdėlioti jas ne ant kaštonų, o atokesnėse nuo jų vietose.

Būtina nepamiršti ir visuomenės švietimo. Kuo plačiau kalbėsime apie galimus būdus padėti gamtai, tuo daugiau idėjų ir iniciatyvų sulauksime. Pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių vykdomos specialios akcijos , skirtos kaštonams. Mokyklos rengia talkas, kad iki žiemos gatvėse neliktų kaštonų lapų.