Klaipėdietė Indrė Razbadauskaitė-Venskė yra dėstytoja, jau ilgiau nei 10 metų įkvepianti ir motyvuojanti moksleivius bei studentus domėtis verslo perspektyvomis Klaipėdoje, raginanti nebijoti klysti ir siekti užsibrėžtų tikslų.
Dabar jau 35-erių Mariaus Aleksiuko biografijoje – ne vieni metai, praleisti įkalinimo įstaigose, priklausomybė nuo narkotikų. Vyras ryžosi atvirai išpažinčiai ir keisti gyvenimą.
„Dar niekada nebuvau tokia laiminga, kad esu jaunoji maltietė“, – tokie buvo pirmieji Lukos iš Prienų žodžiai iškart po to, kai ji išgelbėjo savo klasės draugo gyvybę. Luka yra puikus pilietiškų ir empatiškų jaunų žmonių, augančių Maltiečių bendruomenėje, pavyzdys.
Turizmo informacijos centro vadovė Romena Savickienė džiaugiasi atradusi save savanorystėje. Pirmoji nelengva patirtis buvo pandemijos pradžioje. O kai prasidėjo karas Ukrainoje ir į Klaipėdą atvyko pirmieji karo pabėgėliai, R. Savickienė jau pirmosiomis dienomis nuoširdžiai ir aktyviai ėmėsi organizuoti pagalbą ukrainiečiams, su kuriais jos ryšiai nenutrūksta iki šiol.
Patyręs kontūziją, Kostiantynas tapo netinkamas tarnybai, tačiau ne savanorystei. Dabar jis Ukrainos kovotojams gabena automobilius ir rūpinasi, kad jie nešaltų taip, kaip jis prasidėjus karui.
Pasaulį sukrėtę Rusijos veiksmai Ukrainoje ir karo pabėgėlių – imigrantų iš Ukrainos srautai šiais metais tik dar labiau išryškino neatlygintinos pagalbos svarbą šalyje ir už jos ribų. Žmonės, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, ukrainiečiams siūlė prieglobstį, dienomis ir naktimis savanoriavo karo pabėgėlių stovyklose. Siekdama pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį ir atkreipti visuomenės dėmesį į savanorišką veiklą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2022-uosius paskelbė savanorystės metais.
Savanorystė su vaikais, ypač rūpinimasis tais, kurie yra palikti ir šalia neturi artimo žmogaus, gali kelti nemažai nerimo. Iniciatyva „Niekieno vaikai“ šį rudenį kviečia nugalėti baimes ir prisijungti prie savanorių komandos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas.
Kiekvienam reikia turėti žmogų, kuris atsiliepia ir išklauso sunkiausiomis akimirkomis. Ši mintis Žemyną lydėjo visus penkerius metus, kuriuos ji praleido savanoriaudama „Jaunimo linijoje“. Čia ji atrado daug daugiau nei galėjo įsivaizduoti – savanorystė jai suteikė ne tik palaikančią bendruomenę, bet ir galimybę geriau pažinti save.
Televizijos žurnalistės Jurgitos Jurevičienės gyvenimo Norvegijoje pradžia nebuvo rožėmis klota. Išbandžiusi nekvalifikuotą darbą, ji nusprendė: ieškos įdomaus, motyvuojančio.
Pandemija ir Rusijos karas Ukrainoje parodė, kad esame atjaučianti ir norinti padėti tauta, tačiau ko trūksta, kad savanorystė Lietuvoje taptų sekmadienine šeimos tradicija? Į šį klausimą diskusijų festivalyje „Būtent!“ rugsėjo 2 ir 3 d. Birštone ketina atsakyti Lietuvos Raudonasis Kryžius.