Gamta yra tobulas mechanizmas, neturintis nė vienos kokybinės savybės, kurią būtų galima įvardinti kaip trūkumą. Gamtoje viskas turi aiškų tikslą, viskas iki mažiausios, mums atrodytų, smulkmės turi prasmę. Taipgi pats mažiausias savo svarba prilygsta didžiausiam. Gamta, savaime suprantama, galėtų (ir geriau) tarpti be žmogaus – žmogus be gamtos neišbūtų nė akimirkos. Matyt, kad žmogaus integracija į gamtos veikimo sistemą ir yra priemonė pasiekti tą mūsų kaip burtažodį kartojamą darnaus vystymosi utopiją.