Birutei Pūkelevičiūtei labai nepatiko senti. Kartais ji moteriškai pasiguosdavo, kad matyti save veidrodyje nemalonu. Kai Lietuvoje susitikome, jai buvo maždaug 73-eji. Žinoma, rašytoja, vertėja, režisierė, aktorė jaunystėje buvo tikra gražuolė, linksma, guvi, charizmatiška, tad matyti veide raukšles ir blėstantį žavesį buvo skaudu. Tačiau, žvelgiant iš šalies, ji tebebuvo žavi, maloni, gyvybinga šypsena žaižaruojanti pagyvenusi dama. Birutės charakteris nerodė jokių senatvės ženklų: Maironio namuose įvyko keletas jos kūrybos vakarų, susirinkdavo klausytojų pilnutėlė salė, ateidavo kauniškių draugių iš gimnazijos laikų, o rašytoja viena atlaikydavo visą programą: kalbėdavo, skaitydavo savo kūrybą, atsakydavo į klausimus.