Ištirta visa šalies teritorija. Surasta beveik 400 natūralių jūrinių erelių lizdų. Duomenys apie lizdavietes įvesti į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą bei pateikti Valstybinės miškų tarnybos miškų kadastrui. Iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams. Veiksmai turėjo įtakos sustabdant ūkinius darbus miškuose prie erelių lizdų, gelbėti sužeisti ereliai ar iš lizdų iškritę jaunikliai. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais apžieduoti 864 jūrinių erelių jaunikliai. Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui. Surengta per 100 paskaitų, seminarų, mokymų, ekskursijų, kuriose dalyvavo per 4 tūkst. klausytojų. Apie projektą ir jo rezultatus išleisti kompaktiniai diskai, brošiūra, kalendoriai, lankstinukai, lipdukai. Parašyti moksliniai ir populiarūs straipsniai. Projekto rezultatai pristatyti TV ir radijo laidose. Paruošta ir įvairiose Lietuvos vietose eksponuojama fotografijų paroda „Jūrinis erelis Lietuvoje“. Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode, Ventės rago ornitologinėje stotyje. 

Jūriniai ereliai sutinkami įvairiose Kauno rajono savivaldybės teritorijos vietose, kur yra tinkamos sąlygos jiems maitintis bei veistis. Tokios vietos yra prie Kauno marių, Novaraisčio ir Ežerėlio išeksploatuotų durpynų. Ištisus metus ereliai sutinkami prie Nemuno, Neries bei Nevėžio upių. Žiemojantys paukščiai stebimi ir pačiame Kauno mieste prie Nemuno. Kartais žiemą čia susirenka net 10-15 erelių. Paspaudus didesniems šalčiams jūriniai ereliai telkiasi prie neužšąlančios Nemuno atkarpos, kur gali pasigauti žuvies ar sumedžioti žiemojančių vandens paukščių. Prasidėjus erelių apsaugos projektui rajono teritorijoje nebuvo žinomos nei vienos perinčios jūrinių erelių poros. Pastaraisiais metais rajone priskaičiuojama 4 – 6 erelių poros. Pirma rajone perinti jūrinių erelių pora aptikta dar 2004 m. Dubravos miške. Vėliau jų lizdaviečių pavyko aptikti dar keliose rajono vietose – Raželių, Pajiesio, Kulautuvos, Lomankos, Karalgirio miškuose. Projekto metu jūrinius erelius pavyko įkurdinti ir Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, kuriame erelių pora 2006 metais įsikūrė iškeltame dirbtiniame lizde. Šiais metais savivaldybės teritorijoje buvo žinomos keturios perinčios jūrinių erelių poros, kurių lizdavietės aptiktos Dubravos, Raželių, Lomankos ir Karalgirio miškuose. Nuo projekto pradžios rajono teritorijoje pavyko aptikti net 27 natūralius šių paukščių lizdus. Buvo iškelti septyni dirbtiniai lizdai. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais Kauno rajone 2004-2019 m. apžieduoti 40 jūrinių erelių jaunikliai. Užaugę ir gimtus lizdus palikę ereliukai tapo savotiškais Kauno rajono ambasadoriais ir pasklido įvairiomis kryptimis. Keli žieduoti paukščiai vėliau stebėti įvairiose Lietuvos vietose. Toliausiai mūsų šalyje žieduotas erelis aptiktas Vengrijoje net už 1168 km nuo gimtojo lizdo.

Projekto vykdytojai dėkoja projektą parėmusiai Kauno rajono savivaldybei, o taip pat savivaldybės teritorijoje aktyviai talkinusiam Kauno marių regioninio parko biologui Mindaugui Kirstukui bei daugeliui kitų, prisidėjusių prie šių sunkių, bet prasmingų darbų.

Apie jūrinį erelį

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) – didžiausias Lietuvoje perintis plėšrusis paukštis, kurio išskleistų sparnų tarpugalis siekia 2,4 m. Gyvena miškuose prie jūrų įlankų, didesnių upių, ežerų, žuvininkystės tvenkinių. Lizdus krauna 11-28 m aukštyje, medžiuose, augančiuose netoli atviros vietovės. Vidutinio dydžio lizdas yra 1,5 m pločio ir 1 m aukščio. Kiaušinius deda vasario pabaigoje-kovą. Dažniausiai sudeda 2-3, rečiau 1 ar 4  baltus kiaušinius. Peri 34-46 dienas. Lizduose išauga 1-3 jaunikliai. Maždaug po 70-90 dienų jie palieka lizdą. Žuvys ir vandens paukščiai – pagrindinis jūrinių erelių maistas. Kartais šie plėšrūnai medžioja ir žinduolius – ondatras, kiškius. Žiemą dažnai lesa dvėseną. Ši erelių rūšis saugoma tarptautiniu mastu. Įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Šalyje peri 150-170 jūrinių erelių porų.

Tikėtina, kad jūriniai ereliai nebuvo nustoję perėti Lietuvoje XX a. pradžioje ir viduryje, tačiau jų skaičius kaip ir visoje Europoje buvo gerokai sumažėjęs. Gausėti šie ereliai pradėjo tik per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Manoma, kad šis gausėjimas susijęs su jūrinių erelių apsaugos pakilimu Europos šalyse ir agresyvių pesticidų (tokių kaip DDT) nebenaudojimas žemės ūkyje. Jūrinių erelių ir dabar tyko įvairios grėsmės, o jų kaltininkas dažniausiai yra žmogus. Cheminiai teršalai, su grobiu patekę į erelių organizmus tampa individų žūties priežastimi arba pasireiškia vėliau, kada paukščiai tampa nevaisingi, deda plono lukšto kiaušinius, kuriuos perintis paukštis tiesiog sutraiško. Be to,  šie paukščiai žūva neatsargiai nutūpę ant elektros stulpų nuo elektros iškrovos. Liūdniausia, kad jūriniai ereliai nukenčia ir nuo žmogaus rankos – jie virsta brakonierių trofėjais – iškamšomis. Akivaizdu, kad vis tik daugiausia žalos jūrinių erelių populiacijai daro ūkinė veikla miškuose. Žiemos pabaigoje ar pavasarį vykdant miško darbus, išbaidomi perintys ereliai, pražūva jų dėtys. Iškirtus brandžius medynus, ereliai nebetenka geriausių vietų savo lizdams, todėl sukraudami lizdus prastuose medžių išsišakojimuose, greitai juos ir praranda: lizdai pasvyra arba visiškai išbyra.

Daugiau informacijos galite rasti čia: www.padekime-ereliams.lt, [5]ir feisbuko paskyroje. [6]