Unikalus receptas

Kai pravėrėme našlaujančio vieno seniausių šiuo metu Lietuvos bajoro E.Barkausko buto Kaune duris, pasitiko jo sūnus Alfredas, kasdien lankantis negalintį po daugybės kojos lūžių vaikščioti tėvą. Senolis su šypsena veide sėdėjo ant sofos, aprengtas tamsiu kostiumu, šviesiais marškiniais, ryšintis kaklaraištį. Alfredas paaiškino, kad tėvas prašė jį aprengti ir pasodinti kambaryje, nes nenorėjo būti kalbinamas lovoje – tai būtų nebajoriškas elgesys. "Ačiū, kad atėjote. Netrukus Alfredas pavaišins jus senoviniu patiekalu, kurį gamindavo mano mama bajorė Barbora Steponkevičiūtė-Barkauskienė, gimusi XIX a.", – kalbėjo E.Barkauskas.

Žinoma, buvo smalsu paragauti tokio patiekalo. Juolab kad iš virtuvės sklido skaniai verdamų bulvių kvapas. Netrukus Alfredas atnešė neįprastų vaišių. Jos buvo kuklios, bet labai skanios. Galite tuo įsitikinti patys pasigaminę šį patiekalą. E.Barkauskas pasiūlė užsirašyti jo mamos XIX a. receptą ir išplatinti per laikraštį.

Tą jo prašymą išpildome: reikia išvirti šešias bulves, paruošti padažą iš dviejų kupinų šaukštų miltų, dviejų stiklinių mėgstamo sultinio su prieskoniais. Tuomet apkepti keptuvėje ropelę supjaustyto svogūno su lašinukais ir visa tai užpilti ant bulvių, kurios jau pagardintos išvirtu padažu. Prie šio patiekalo tiks rūgpienis ar šaltibarščių kefyras, kuriuos galima paskaninti žalumynais, druska.

Didžiulė patriotizmo banga

Po netikėtų vaišių kibome aiškintis bajoro biografiją. Į klausimą, kodėl Lietuvos bajorų sąjunga vadinama karališkąja, bajoras paaiškino, kad yra bajorų, kurių genealoginio medžio šaknys siekia Lietuvos karaliaus Mindaugo laikus, o pats žodis "bajoras" yra turkiškas. Turkiškai šis žodis reiškia valdovo kariuomenės karį. Mat bajorai turėjo atlikti karinę tarnybą, už kurią gaudavo nedidelę žemės valdą.

"Aš jokių turtų neturiu, nors mano mamos bajorystės šaknys siekia XVIII a. – tiek pavyko aptikti dokumentų, o giliau neieškojome, nes ta paieška brangiai kainuoja. Žinau, kad mano mama gimė Žemaitijos bajorų šeimoje, o jos tėvas buvo aktyvus Kražių bažnyčios gynėjas, matęs ten rusų kazokų surengtas skerdynes, kalėjęs Šiaulių kalėjime. Mano mama anksti liko našlė su trimis vaikais ir visą savo gyvenimą viena grūmėsi su jo sunkumais", – tvirtino pašnekovas.

Atsiliepė į kvietimą

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje didžiulių karinės jėgos nuostolių patyrusi Vokietija reikalavo, kad Lietuva organizuotų SS dalinius, lietuviai boikotavo šį sumanymą, o gen. ltn. Povilas Plechavičius 1944 m. vasario 16-ąją kreipėsi per radiją į tautą, kviesdamas vyrus imtis ginklo tėvynei iškilusios grėsmės akivaizdoje. Mat tuo metu Lietuvoje dalelė Lietuvos gyventojų būrėsi į sovietinės pakraipos diversines grupes, remiamas iš Rytų ir nukreiptas ne tik prieš vokiečių karinius objektus, bet ir prieš neįtikusius vietos gyventojus. Kartu pakilo banditizmo banga, o už Lenkijos nepriklausomybę kovojusi ir Rytų Lietuvoje veikusi lenkų Armija Krajova ten paliko nemaža lietuvių kapų kryžių.

"Tad aš, kaip ir daugybė gimnazistų, studentų, miesto ir kaimo jaunimo, plūste plūdusio į registracijos punktus, nedvejodamas atsiliepiau į generolo kvietimą", – prisiminė E.Barkauskas.

Marijampoliečių palankumas

Per trumpą laiką iš 20 tūkst. įregistruotų savanorių buvo suformuota trylika batalionų, Marijampolėje įkurta Karo mokykla, į kurią nukreipta mokytis 2 000 jaunuolių, tarp kurių buvo ir E.Barkauskas.

Jie mane tardė, versdami prisipažinti, kad esu šnipas. Aš tai tvirtai neigiau, nes iš tiesų toks nebuvau. Tuomet mane nuvedė prie iškastos duobės. Laukiau šūvio į pakaušį, bet išgirdau tik patyčių juoką. Likau gyvas.

"Buvome aprengti vermachto uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais ant kepurės ir rankovės. Vietinei Rinktinei (VR) vadovavo tik lietuvių karininkai, vilkėję lietuviškas tarpukario uniformas. Mokyklos kariūnų ir karininkų nuostata buvo aiški – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos interesus. Savanorių, vakarais rikiuotėje giedančių Lietuvos himną ir "Marija, Marija", pasiklausyti susirinkdavo daugybė marijampoliečių. Tačiau pakilų patriotizmo jausmą užgožė atkaklus vokiečių siekis mobilizuoti lietuvius į kariuomenę. VR vadovybė, supratusi, kad nebeįmanoma tam pasipriešinti, įsakė kariūnams išsiskirstyti mažomis grupelėmis, tačiau ne visiems pavyko išvengti tarnavimo Vokietijos karinėse pajėgose", – pasakojo E.Barkauskas.

Pavyko pasprukti

Kariūnai pažiro po gretimus kaimus ir pradėjo laukti tolesnių įvykių. Auštant 1944 m. gegužės 15-ajai, E.Barkauskas nusprendė nueiti į Karo mokyklą pasiimti savo civilinių drabužių. Mokykloje dar rado kariūnų ir savo paltą. Apsirengė jį ant uniformos ir, žengęs į mokyklos kiemą, liko be žado – pamatė dvi tanketes, kulkosvaidžius ir esesininkus. Jie akimirksniu įsiveržė į mokyklą ir suėmė visus joje buvusius plechavičiukus – aštuonis karininkus ir apie 30 kariūnų.

Kariūnus, atskyrę nuo karininkų, nuvedė į uždarą Karo mokyklos maniežą, kur jau buvo apie 130 sugautų plechavičiukų. Po poros parų visus sugautus plechavičiukus, po pusšimtį vienoje grupėje, varė į vietos gimnaziją, kur anksčiau atvarytuosius perrengė vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma.

"Kai mūsų grupė buvo varoma Marijampolės gatve, mus lydėjo gyventojai – moterys ir merginos verkė, o vyrai stovėjo be kepurių... Aš, eidamas pačiame kolonos pakraštyje, žaibiškai įsikibau į parankę vienai merginai, kuri kartu su kitais marijampoliečiais gatvės pakraščiu lydėjo mūsų koloną. Dingau su mergina minioje nepastebėtas, nes ant uniformos vilkėjau paltą", – prisiminė pašnekovas jo gyvybę išgelbėjusį pabėgimą. Mat vėliau kas dešimtas sugaudytas plechavičiukas buvo sušaudytas Paneriuose.

Mirtis žvelgė į pakaušį

Geležinkelio stotyje sutiktas Karo mokyklos karininkas parūpino E.Barkauskui dokumentus, ir šis netrukus įšoko į pirmą pasitaikiusį prekinio traukinio vagoną. Pasiekęs Kauną, išvažiavo į Žemaitiją pas brolį Antaną, kuris čia slapstėsi, taip pat laimingai pabėgęs iš Karo mokyklos.

Abu broliai Mažeikiuose netruko įstoti į čia pradėtą formuoti Tėvynės apsaugos rinktinę, kurios tikslas buvo kovoti su puolančia SSRS kariuomene. Tačiau Lietuvos pajūryje pasirodžiusi sovietų kariuomenė privertė Edmundą pasukti į Latviją. Ten jis greitai pateko į vokiečių rankas, buvo perrengtas, apginkluotas ir, praleidęs devynis mėnesius SSRS kariuomenės apsuptyje, kartu su visa vokiečių kariuomenės Kuržemės grupuote sulaukė Vokietijos kapituliacijos. Deja, sužeistas E.Barkauskas tuo metu gulėjo vokiečių ligoninėje, kur jį ir užklupo sovietų kariai.

"Jie mane tardė, versdami prisipažinti, kad esu šnipas. Aš tai tvirtai neigiau, nes iš tiesų toks nebuvau. Tuomet mane nuvedė prie iškastos duobės. Laukiau šūvio į pakaušį, bet išgirdau tik patyčių juoką. Likau gyvas. Mane išsiuntė į SSRS, į Serpuchovo lagerį", – tęsė neįtikimų likimo posūkių kupiną savo gyvenimo istoriją E.Barkauskas.

Bajorė ant vagono stogo

Serpuchovo lageryje kaliniai buvo marinami badu – vyrai tesvėrė 35–40 kg ir nebegalėjo paeiti. Tuomet šį lagerį uždarė, o šešis atrinktus iš gyvų likusių belaisvių išvežė į Maskvą. Tarp tų šešių klipatų buvo ir devyniolikmetis E.Barkauskas. "Gyvenome ir dirbome Raudonojoje aikštėje, kur statėme kažkokios ministerijos pastatą, – pasakojo E.Barkauskas. – Teritorija, kurioje dirbome, buvo aptverta labai aukšta aklina tvora, tačiau nuo aukšto statomo pastato stogo matėme Maskvos Kremliaus Spaso bokšto laikrodį. Beje, toje statyboje mus, kalinius, maitino daug geriau, bet, joms pasibaigus, buvau išvežtas į Balašichos lagerį. Iš ten parašiau ant kartono skiautės mamai, kad nebeilgai gyvensiu ir paprašiau atvažiuoti atsisveikinti.

"Mama vasarą, gulėdama ant karinio ešelono vagono stogo drauge su kitais panašiais keleiviais, atvažiavo į Maskvą – anuomet sovietai pro pirštus žiūrėjo į tokį kelionės būdą. Su mama pasimačiau prie spygliuotos lagerio tvoros, kuria buvo paleista elektros srovė. Mama iš pradžių manęs nepažino – prieš ją vos ant kojų laikėsi apgailėtina žmogysta", – prisiminė pašnekovas, jau tuomet išvaikščiojęs Žemėje visus pragaro ratus.

Tarp džiazo pradininkų

1949 m. E.Barkauskas grįžo į Lietuvą ir įstojo Kaune į Aukštesniąją muzikos mokyklą mokytis groti gitara. Ten artimai bendravo su Miku Vaitkevičiumi ir Juozu Tiškumi. Netrukus išryškėjo pastarojo gebėjimai vadovauti muzikantų ansambliui.

"Prie mūsų prisijungė dar keli instrumentalistai, ir mes, vadovaujami J.Tiškaus, įkūrėme bene pirmąjį anuomet džiazo ansamblį. Beje, su M.Vaitkevičiumi uždarbiaudavome grodami Kauno restoranuose. Gaila, bet aš negalėjau užbaigti muzikos mokyklos, nes man pasiūlė stoti į komjaunimą – išsigandęs, kad bus knaisiojamasi po mano biografiją, palikau mokyklą. Kadangi sovietmečiu studijuoti aukštojoje mokykloje negalėjau – politinių kalinių net ir Kazimieras Baršauskas negalėdavo į KPI priimti – visą gyvenimą dirbau paprastus darbus", – užbaigė savo neeilinio gyvenimo pasakojimą E.Barkauskas, užauginęs du sūnus (vienas jau miręs), sulaukęs porelės anūkų ir porelės proanūkių.

Pašnekovo sūnus Alfredas, palydėjęs svečius iki durų, įdėjo garbaus senolio lauktuvių – po saują vynuoginių pomidoriukų. Pasirodo, jie iki šiol dera E.Barkausko svetainėje ant palangės. Tik dabar juos laisto ir prižiūri sūnus, tarsi pratęsdamas buvusį tėvo pomėgį daržininkauti.