Turizmo sektoriuje karjerą padariusi ir dabar daug uždirbanti Jurgita tvirtina, kad ne pinigai – svarbiausia, o jos vyras nesitenkina vien darbu Islandijoje ir pusę savo laiko skiria darbui Švedijoje, į kurią skraido kas savaitę.

Trys kilometrai nuo Islandijos sostinės Reikjaviko. Čia, Kopavoguro priemiestyje, vien privatūs prabangūs namai. Nors ne visų fasadinė pusė atrodo ištaigingai, užėję į vidų nustebtumėte. Kukliame iš pažiūros būste įsikūręs vienas turtingiausių islandų – žmogus, valdantis didžiulį  degalinių tinklą.

Ir šiuose namuose gyvena verslininkai, politikai, įtakingi visuomenės veikėjai. Turėti čia namą – vadinasi, patekti tarp geriausiųjų. Kopavoguro gyvenvietė visoje Islandijoje garsi dėl saugumo ir nepaprastai šilto vietinių gyventojų bendravimo.

Kiekvienas turintis čia namą – tarsi didelės šeimos narys. Kaimynai ne tik pakvies pietų ar vakarienės, bet ir padės ištikus bėdai. Jeigu reikės – prižiūrės vaikus ar naminius gyvūnėlius, kol būsite išvykę.

Būtent dėl tokių sąlygų čia apsigyventi norėjo lietuvių Statkevičių šeima. Jų namas  Kopavogure – vienas gražiausių ir didžiausių, nors tai tikrai nereiškia, kad ši šeima – milijonieriai. Jurgita ir Svajūnas – tik daug dirbantys ir iš gyvenimo siekiantys maksimumo žmonės.

„Mes pačiame Reikjaviko centre, ir kai gimė vaikai, tiksliau pasakius, Simukas, tai mums jau darėsi ankšta. Triukšmas vakarais girdėdavosi, ir jei su vaiku norėjai kur nors išeiti, tai reikėdavo jau apsirengti, eiti kažkur, į kažkokią tai žaidimų aikštelę. Ir kai mes pamatėme, kad parduodamas šitas namas, aš pasakiau, kad reikia mums nuvažiuoti pasižiūrėti, nes jis buvo labai lietuviškas, iš plytų”, – kalbėdama „Emigrantams”, prisimena Jurgita.

Svajūnas – gydytojas anesteziologas. Jurgita – kelionių po Islandiją ekspertė, turistinių grupių gidė ir dviejų vaikų mama. Pora augina dvylikametį Simą ir per pus jaunesnį Matią Aroną.

Kopavoguro gyvenvietė jiems visiems tapo šilta užuovėja. Kol kas Statkevičiai čia vieninteliai lietuviai. „Taip yra dėl nežmoniškų nekilnojamojo turto kainų”, – aiškina pasivaikščioti pakvietusi Jurgita.

Su vyru Islandijoje Jurgita gyvena jau šešioliktus metus ir džiaugiasi gyvenimu. Bet priduria, kad dėl to, ką turi, reikėjo sunkiai dirbti.

Islandija vadinama viena saugiausių valstybių pasaulyje. Atskirta nuo Amerikos ir Europos, vidury vandenyno, ji tarsi neliečiama. Visoje šalyje gyvena vos kiek daugiau nei trys šimtai tūkstančių žmonių. Čia pajuokaujama, kad visi vieni kitus pažįsta.

2000 m. į Islandiją iš Širvintų miestelio persikėlusi moteris sako, kad ši šalis keičia žmones. Ir keičia tik į gerąją pusę. Net ir patys didžiausi nenuoramos čia atranda vidinę ramybę.

„Niekada čia nebuvau dėl pinigų, šioje šalyje žmonės gyvena dėl gamtos”, – prisipažįsta Jurgita ir rodo kalną, ant kurio beveik kasdien užlipa su  šeima.

Kaip Įprasta Skandinavijoje, Statkevičių šeima savo namuose įsirengę didelę virtuvę su valgomuoju. Šiuose namuose įprasta pusryčiauti ir vakarieniauti visiems kartu,  o valgant aptarti, kaip kam sekasi.

Jurgita ir Svajūnas susipažino čia, Islandijoje. Jis buvo atvykęs praktikuotis po medicinos studijų Kaune, o ji dirbo vaikų darželyje. Kaip dažniausiai ir būna, abiem atrodė, kad ši šalis – tik laikina stotelė. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jiedu pasiliko.

„Aišku, visi žino, kokia buvo situacija 1998–1999 metais. Didžiulės kainos Islandijoje, palyginus su Lietuva, galit įsivaizduoti. Bet turbūt didžiausia potekstė išvykti ir rasti naują gyvenimą buvo ta, kad atsistotum ant savo kojų, būtum nepriklausomas. Nes tuo metu rezidentauti būtų reikėję Lietuvoje, atlyginimas nedidelis, turėčiau būti išlaikomas tėvų. Islandijoje buvo tokios galimybės, kad galėčiau įgyvendinti savo svajonę, pritaikyti savo žinias ir būti nepriklausomas”, – dalijasi su „Emigrantais” savo patirtimi Svajūnas.

LRT stop kadras