Lietuvos pakraštyje esantis Skuodo rajonas stebina amą atimančiais gamtos ir žmogaus kūriniais. Skuodo rajonas sovietmečiu vadintas Lietuvos Kamčiatka, nes jis – išties išskirtinis savo gana laukine gamta ir, nors atrodytų esąs labai nuošaliai, tačiau visada pasirengęs maloniai sutikti turistus. Jie čia gali apžiūrėti ir didžiausią Lietuvos akmenį, ir seniausią Lietuvos gyvenvietę, išgirsti tikrąją žemaičių kalbą, nes pripažįstama, kad ryškiausias žemaitiškumas yra būtent Skuodo rajone. Pasižvalgyti po jį kviečia Skuodo rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyrius.

S.Daukanto klėtelė

Ji yra Kalvių kaime. Lenkimų seniūnijoje. 1793 m. Kalviuose gimė žymus istorikas, švietėjas, tautosakos rinkėjas Simonas Daukantas. Iki šių dienų iš buvusios S.Daukanto tėvų sodybos išliko vienintelis pastatas – klėtelė. 1981 m. klėtelė sutvirtinta naujais sienojais, puikuojasi nauju nendrių stogu. Joje įrengtas memorialinis Simono Daukanto muziejus. Restauruotos klėtelės pagrindiniame kambaryje nušviestas istoriko ir rašytojo gyvenimas, kūryba. Kitame – etnografiniai daiktai. Klėtelė, kur atostogaudamas gyveno S.Daukantas, įrengta pagal to meto valstiečių gyvenimą ir buitį. Kitas kambarys paskirtas draugo, pirmojo lietuvių botaniko ir žemiečio Jurgio Pabrėžos veiklai.

Barstyčių akmuo

Barstyčių (Puokės) akmuo yra didžiausias Lietuvoje. Jo matmenys: ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis 7,5 m, svoris – apie 680 tonų. Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame riedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje nuolat tyvuliavo kritulių vanduo. Galiausiai pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Padavimas byloja, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį. Barstyčių akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Mosėdis

Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomų Žemaitijos miestelių, dar vadinamas Akmenų sostine. Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis Unikalių akmenų muziejus. Didelę trauką turi ir paties V.Into sodyba, kur muziejus ir buvo pradėtas kurti. Akmenų gatvėje, šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 - 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Miestelio centre esanti Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia taip pat sulaukia didelio turistų dėmesio.

Truikinų šaltinėlis

Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) yra Truikinų kaime, Aleksandrijos seniūnijoje. Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5-6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis“ – apie 1,5 m pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. Ankščiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių.

Apuolės piliakalnis

Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje. Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas“ rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo. Apuolę tyrinėjo mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmaisiais mūsų eros amžiais. Šiandien didingą anų dienų dvasią galima pajusti užkopus į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūtį vyksta Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis, kuriame rengiamos inscenizuotos kuršių ir vikingų kautynės bei viduramžių amatų pristatymai.