Paprastai želdynuose augalai genimi jų ramybės periodu – žiemą ar anksti pavasarį. Tačiau atsižvelgiant į specifines savybes, dalį jų reikia genėti tik vasaros pradžioje, baigus sprogti pumpurams, arba rudenį.

Klaipėdos valstybinės kolegijos Kraštotvarkos katedros asistentė

Pažeisti pavasarį – "ašaroja"

Augalai, kurių syvų tekėjimas prasideda labai anksti, nugenėti pavasarį ima "ašaroti", netenka daug sulčių ir labai nusilpsta.

Tai būdinga beržams, bukams, baltalksniams, juodalksniams, kalninėms guoboms, klevams, riešutmedžiams, skroblams, aktinidijoms, vynmedžiams ir kai kuriems kitiems augalams.

Imantis genėjimo, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į jo poveikį augalui. Pagal tai sprendžiama, kurias šakas šalinti, kokio rezultato tikėtis ir kokius darbus planuoti vėliau.

Vienu metu pašalinus didesnį kiekį šakų, labiau skatinamas naujų ūglių augimas. Tad siekiant tolygesnio šakų augimo silpnesnės trumpinamos daugiau, o stipriosios – mažiau. Sparčiausiai auga tos, kurios arčiausiai pašalintųjų.

Patrumpinus šonines augalo šakas – pasiaurinus lają – bei nugenėjus apatines, skatinama augti viršūnė. Pašalinus ją, pradeda žymiai sparčiau tarpti šoninės šakos, ir medžio laja išsiplečia į šalis.

Medžio stiebas – tabu

Viršūnė šalinama tik kraštutiniu atveju – kai trukdo elektros energijos perdavimo, ryšių oro linijoms ir panašiai. Taigi jis turi būti tikslingas ir labai apgalvotas. Tai atliekama nupjaunant iki 1,5–2 m ilgio viršūnę, žemiau pjūvio 1/5–1/3 likusios lajos dalyje išpjaunamos iš pagrindo visos šakos.

Pašalinus labai stambias šakas ir medžio viršūnę yra didelė tikimybė, kad žaizda neužgis ir į ją įsimes puvinys. Tačiau tokio drastiško genėjimo reikėtų vengti ne tik sanitariniais, bet ir estetiniais sumetimais.

Be to, pagal medžių ir krūmų priežiūros taisykles genint medžius neleidžiama nupjauti stiebo bet kokiame aukštyje, išskyrus viršūnių pažeminimą. Privalu taikyti genėjimo būdą, kai nupjaustomos storosios šakos, paliekant nuo stiebo išsišovusius kelmelius–stagarus.

Esminiai genėjimo principai

Šalinamas šonines liemens šakutes reikia nupjauti taip, kad likusi žaizda kiek galint greičiau užgytų. Pjaunama nepaliekant stuobrelio. Jam džiūvant, pradeda džiūti ir likusi šakos dalis liemenyje – tokia žaizda ilgai neapauga žieve.

Taip pat negalima per giliai išpjauti šakos, nes sužeidžiama liemens žievė, padaroma didelė žaizda, kuri blogai gyja.

Pjūvis turi būti atliekamas ties vadinamuoju šakutės žiedu (sustorėjimu), kuris paprastai susidaro suaugimo su liemeniu vietoje. Tada liemens žievė nepaliečiama, stuobrelio nelieka ir opa greitai gyja.

Plonos šoninės šakutės šalinamos aštriu genėjimo peiliu iš apačios į viršų. Trumpinant vainiko šakutes, pjūviai daromi prie paliekamų viršūninių pumpurų. Po genėjimo augalai nupurškiami fungicidais, kad neįsimestų puviniai.