Prieš kelerius metus sutikau bičiulę tapytoją, kuri prasitarė: tapo paveikslus daugiau kaip 20 metų, surengė daugybę parodų, tačiau vis dar laukia nepaprasto savo kūrybos momento – blyksnio, kuris atvertų jai kelią į taip ilgai lauktą pripažinimą. „Tai lyg įlipti į laimingą laivelį ir pagauti didžiąją gyvenimo žuvį“, – tyliai sau pamaniau. Dabar, kai jums pasakoju apie tai, ji tą žuvį vis dėlto pagavo. Kažin, ar kai išsipildė jos didžioji svajonė, ji tapo dėl to kiek laimingesnė? Apmąstant įvairius kūrybos aspektus ir savo vėlesnį kūrybos laikotarpį po „Slaptosios menininkės“ laikotarpio, gimsta šis naujas dienoraščio puslapis.

Tai jau antrasis mano „Slaptosios menininkės“ dienoraščio puslapis – pasakojimas apie kūrybą, jos procesą (pirmasis išspausdintas „Kauno dienoje“ 2023 m. vasario 3 d., nuoroda: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/slaptoji-menininke-1112661)

Apie kūrybą ir jūrą

Kaip jums atrodo, ką veikia menininkas, kai nerašo ar netapo? Kas jam nutinka, kai trumpam – savaitei, ar mėnesiui – visas kūrybos procesas sustoja? Jis klaidžioja po namus ar po kokį nors kambarį ieškodamas kūrybiškos išeities – išėjimo ar portalo. Tiems, kurie niekada nesusidūrė su kūryba (nuolatiniu kūrybos procesu), labai sunku tą reiškinį paaiškinti ar apibūdinti. Jei ir pasistengčiau detaliau paaiškinti, vis tiek bus nenusakomai keblu suprasti. Teks pasitelkti vaizdinius ar vaizdžiuosius metaforiškus paaiškinimus. Tuomet viskas taps daug aiškiau.

Menininkas ieško įkvėpimo, o jis nežinia, kada ir kaip pasirodys, nežinia, kaip ir kur pranyks. Aš savo kūrybą prilyginu metaforai: nerti į jūrą... Taigi vaikštinėju po savo namus ieškodama portalo – išėjimo į jūrą. Mano aplinka (gamta ar namai) turi daug išėjimų į jūrą. Kiekvieną kartą ten patenku vis kitaip. Kuo giliau į jūrą neriu, tuo gilesnė tampa mano kūryba, o jeigu nepavyksta giliai panerti, kūryba stokoja gylio.

Taigi, galiu drąsiai teigti, kad kurti – tolygu nerti giliai. Tai, ką man pavyksta iš gelmių pasemti, dažniausiai ir būna esmė ar lobis, kurio žmonėms reikia. Tarsi tikrindama akis optikos centre, savo toliaregišku žvilgsniu skverbiuosi labai toli ir giliai, į daiktų ar reiškinių sąmonės gelmę. Na, ir sunkus šis darbas, reikalaujantis nuolatinių proto pastangų ir juslių, galinčių paaiškinti nepaaiškinamus dalykus.

Kiekvieną kartą girdžiu vidinį šauksmą iš gelmių. Kažkas mane ten kviečia, nepaliaujamai šaukia. Kviečia įvairiausi raginimai: nutapyk štai šitą ar aną, užrašyk štai tokią ir anokią mintį. Tarsi būčiau ta, kuri nuolatos priima ir išreiškia keistas formas, mintis ar pamąstymus. Ar mano šios mintys, idėjos, nežinau. Kartais nė nežinau, kaip: žodžiu ar tapymu – jas išreikšti. Net nežinau, koks bus rezultatas: kaip vadinsis straipsnis, paveikslas ar instaliacija, ar tilps visa tai į materialaus, fizinio pasaulio rėmus.

Taigi, kartais nieko nedarau, o tiesiog laukiu, kur mane nuneš povandeninė srovė. Kiekviena mano kūrybinė kelionė kupina jaudulio, nes kiekvieną kartą savo minčių klajonėse atsiduriu vis kitoje vietoje ir gaunu vis kitokią kūrybinę užduotį. Iš kūrybinio siautulio atsipeikėju tik tada, kai jau esu kažką sukūrusi, parašiusi ar nutapiusi, kai kas nors jau spaudžia ranką kurioje nors mano parodų.

Tuomet grįžtu į savo šiltus ir mielus namus, buvusio blaškymosi kambarius, kuriuos kaskart matuodavau žingsniais, tarsi norėdama iš jų ištrūkti, skrosti skradžiai sienas, kad pagaučiau mintį it giliai jūros dugne besislepiančią žuvį. Juk sakoma: žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Suprantu, kiek daug laiko manęs čia nebuvo. O juk aš buvau kūrybiniame siautulyje, kažkaip pro sienas prasiskverbusi į visatos gelmes, žvaigždynus, išplaukusi į jūrą.

Ir kiekgi čia manęs nebuvo? Žvelgiu į dulkes ant spintelių. Seniai... Mat kiek dulkių prisikaupė! Mano namuose nėra vėjo, kuris tas dulkes nupūstų. Pažvelgiu į besimėtančius ant stalo ir grindų ranka išmargintus popierinius juodraščių lapus. Jų pilna visur. Ar čia aš tiek prirašiau?

Žvelgiu į sukietėjusius savo teptukus, kuriuos prieš keletą savaičių ar mėnesių pamiršau išplauti. Šitokia daugybė sustingusių teptukų... Buvau sugalvojusi nutapyti kokią idėją ar mintį, bet įvyko pertrauka, sugrįžau į krantą arba išvykau į rašymo kelionę. Juk, kai rašau, negaliu tapyti.

„Čia aš buvau ištikta komos ar kur?“ – pamanau. „Turbūt kūrybinės komos. Gerai, kad mano buvusi tapybos dėstytoja Audronė Petrašiūnaitė nemato“, – stebiuosi keista paskutine mintimi. Prisimenu, kaip prieš 20 metų mane, studentę, ji mokė kruopščiai su muilu ir šiltu vandeniu išplauti dažuose išmirkusius teptukus.

„Atsimink, Akvile, kad tavo misija šioje Žemėje yra tapyti“, – ištarė Audronė man tada šiuos prasmingus žodžius kaip burtažodį mergaitei, kuri tarsi keistoje pasakoje bando surasti kelią namo iš užburto miško.

Keistas sapnas

Tą pačią naktį susapnuoju Audronę, iš maišelio traukiančia tuos teptukus ir kabinančią juos ant sienos kaip meninę instaliaciją. Teptukų tiek daug, jie tokie gražūs ir spalvingi, sustingę į tokią kietą masę, kaip tik ir tegali sustingti aliejiniai dažai.

Žinau, kad teptukai, išmirkę įvairių spalvų dažuose ir ilgokai pamiršti, niekada jau nebebus naudojami pagal paskirtį, nes jų švelnūs ir lankstūs šereliai – it gipsas, sustingsta amžiams. Taip, reikėjo tapyti, kol jie buvo dar nesustingę... Teptukų sustingimas, tikriausiai, simbolizuoja mano vidinį kūrybinį sąstingį.

Graužatis

Taip giliai įklimpusi ir taip graužatimi persisunkusi jausdavausi nuolatos. Kol būdavau jūroje, grauždavausi, kad aš ne namie, neplaunu indų ir nekepu namiškiams blynų, o ant dailiųjų lentynų kaupiasi dulkės. Kol būdavau namie, desperatiškai ieškodavau būdo ištrūkti, nes žinojau, kad tuoj nuo laiko tėkmės sustings mano teptukai ir kūrybiškos mintys pasidarys nebelanksčios.

Namiškiai jau apsiprato su mano meniška prigimtimi. Kalta prieš namiškius, kad kaip tolimų reisų vairuotoja vėl ir vėl leidausi kelionę ieškodama nežemiško turto, dvasinių dovanų. Braukiu pirštu per storą dulkių sluoksnį ir atsiprašau buities, kad taip niekingai ją pamiršau. Laistau tvirtai stovintį kaktusą, juką, nuskinu apatinius sudžiūvusius jos lapus.

Aš savo kūrybą prilyginu metaforai: nerti į jūrą... Taigi vaikštinėju po savo namus ieškodama portalo – išėjimo į jūrą. Mano aplinka (gamta ar namai) turi daug išėjimų į jūrą.

– Na, ir ko čia taip kremtiesi, man viskas gerai. Tik, dėl Dievo meilės, neaugink daugiau petunijų, jos įnoringos ir gležnos – tikrai nepakels tavo išvykimo.

– Geriau pelargonijas, – atsiliepia ant palangės ši. – Kada palaistysi, tada bus gerai. Jeigu parašysi apie mane šiame straipsnyje, manyk, kad esame atsiteisusios. Juk nežinai, kada vėl įkvėpimas pagaus, kūrybos portalas atsivers ir vėl turėsi išvykti. Net ir vaikai, kurie tave užkalbins, supras, kad tavęs čia nėra.

– O kur aš būnu?

– Tu žvelgi į mus, glostai mūsų lapus, bet nematai mūsų. Tavo mintys klajoja toli, tarsi atmerktomis akimis sapnuotum tolimus miestus. Tuomet vaikštai po kambarį tarsi su naro kostiumu ir ieškai, kur galėtum panerti. Ir dabar, šiuo momentu, kalbiesi su gėle, vadinasi, dar nesi  visiškai sugrįžusi – tik iš dalies. Išmeti kokią jau numirusią gėlę tarsi pergalvodama savo kūrybinio gyvenimo aspektus, tarsi išmeti ir atsikratai, kas sena, atgyvenę ir nebetinka kasdien naudoti. Staiga atsiveria portalas ir neri nebijodama į tamsią gelmę, ieškodama ten nežemiškų brangenybių ar norėdama pagauti nežemišką žuvį.

Apie nežemišką jūros žuvį

Pagauti nežemišką žuvį bandė ir senasis Santjagas iš Ernesto Hemingway’aus knygos „Senis ir jūra“. Mokykloje ši knyga buvo įtraukta į privalomųjų knygų sąrašą, štai todėl tada ja nesidomėjau taip, kaip dabar. Dabar man ji netgi patinka labiau, nes neprivaloma. Pamenu, mokyklos privalomoje programoje knyga būdavo apibūdinama maždaug taip: kūrinio „Senis ir jūra“ tema – kaip atkaklumas ir orumas gali padėti įveikti gyvenimo sunkumus.

Dabar aš prisimenu knygos, kurios niekada iki šiol nebuvau skaičiusi, pagrindinį veikėją. Tačiau staiga jis po sapno, kuriame A. Petrašiūnaitė kabino ant sienos sustingusius teptukus, mane pradeda kviesti.

– Parašyk ir apie mane, – sako jis, – ir apie mano draugą berniuką.

– Tai kad aš apie tai neskaičiau, – sakau jam. – Buvai įtrauktas į privalomąją mokyklos programą, buvau labai jauna ir man tada rūpėjo kiti dalykai.

Susijungimas, arba portalas

Dabar įdėmiai skaitau pirmąją šios knygos ištrauką. Man atsiveria portalas ir aš visiškai išnykstu jame: „SENIS vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje, ir jau aštuoniasdešimt keturios dienos, kai jis nieko nepagauna. Pirmąsias keturiasdešimt dienų su juo buvo berniukas. Bet po keturiasdešimt dienų, kai seniui vis tiek nepasisekė sužvejoti nė vienos žuvies, tėvai pasakė berniukui, kad senis yra tikras salao, vadinasi, paskutinis nevykėlis, ir liepė pereiti į kitą laivelį, kuris jau pirmą savaitę parvežė tris puikias žuvis. Berniukui buvo gaila žiūrėti, kaip senis kasdien grįžta tuščiomis, ir jis visada nubėgdavo į pajūrį, padėdavo jam parnešti susuktas virves arba kobinį, žeberklą ir burę, suvyniotą ant stiebo. Burė buvo užlopyta maišais nuo miltų ir suvyniota atrodė tarsi amžino pralaimėjimo vėliava.“

– Aš – senis Santjagas, – pradeda savo pasakojimą jis, – bet dabar šis pasakojimas susipins ir su tavąja istorija, todėl taps dar įdomesnis. Kiekvienas, kas skaito apie mane, įpina mane į savo vaizduotės verpetus ir įvyksta didysis susijungimas.

Taigi, nejučia neriu į gelmę, į jūrą, kur senis iš knygos mane kviečia. Nustembu, kaip senis susilieja su gamta, kaip stebi ją, kaip vadina jūrą tarsi žmogų: „Jis visada mintyse vadino jūrą la mar, kaip vadina ją ispaniškai žmonės, kurie ją myli. Kartais, mylėdami jūrą, jie blogai atsiliepia apie ją, bet visuomet kalba kaip apie moterį, moteriškąja gimine.“ (Ištrauka iš knygos „Senis ir jūra“)

Kaip betarpiškai Senis bendrauja su jūra, taip pat, kaip ir aš su savuoju ežeru, vandens telkiniu, prie kurio apima geriausias įkvėpimas. Vadinasi, egzistuoja universali visatos kalba, kuria galima kalbėtis su vandeniu, vėju, jūra ir žvaigždėmis.

E. Hemingway’us vaizdingai aprašo senio įplaukimą į jūrą. Tai masina mano vaizduotę ir atveria įvairių pojūčių. Taigi, patekusi į rašytojo sukurtą pasaulį, patiriu mažiausiai tris pojūčius: kvapą, garsą ir vaizdą. Taip naujasis ir dar nepatirtas knygos pasaulis palengva mane įtraukia, aš nejučia visa pranykstu jame.

Pirmiausia galiu užuosti kvapą: „... jis paliko užpakaly savęs žemės kvapą ir yrėsi tiesiai į vandenyną“. Galiu išgirsti garsą: “... irkluodamas jis girdėjo virpantį garsą; tai žuvis skraiduolė pakildavo iš vandens ir, su švilpesiu mojuodama savo kietais sparnais, nuplasnodavo į tamsumą.“ Galiu išvysti ir vaizdą: „...jis matė švytinčius gilumoje dumblius.“ Šios skirtingos juslės padeda sukurti labai įtaigų jūros aprašymą. Prieš mane iškyla jūros paveikslas, atskleidžiantis nuolat kintantį, bet kartu ir tvarų jūros grožį.

Pokalbis

Kai perskaitau knygą „Senis ir jūra“, žvelgiu į kitoje jos pusėje E. Hemingway’aus nuotrauką ir jam šypsausi:

– Nepaprastai gerą knygą parašei, nepaprastą...

– Na, ką tu, – atsako man senyvo amžiaus vyras rimtu veidu, visas tarsi paniręs į megztinį su aukšta apykakle. Nespalvota nuotrauka atgyja ir net pradeda kalbėti – nieko ypatinga.

– Ar žinojai, kad ryklys neturi aštuonių eilių dantų, o tu parašei, kad turi.

– Taip, tai nepraslydo pro literatūros kritikų akis, aš smarkiai buvau kritikuojamas...

– Taip, bet tu parašei ir dar kai ką apie tuos dantis: „Už sučiauptų dvigubų ryklio lūpų ėjo aštuonios eilės kreivų dantų. Tai nebuvo paprasti piramidės formos dantys, kuriuos turi daugelis ryklių. („Senis ir jūra“)

Po valandėlės pridūriau:

– Aš stebiuosi tavo drąsa, Ernestai. Kaip tu sugebėjai savo kūrinyje meistriškai aprašyti žvejybą ir kaip gražiai savo vaizduotėje sukūrei nepaprastą žuvį, didesnę už laivelį, kurią Santjagas vėliau sugavo. Nuostabiausia turbūt, kad padarei tai, ko man, kūrėjai, niekaip nepavyktų. Tu leidai seniui nugalėti – pagauti žuvį, įveikti neįveikiamą ir nepažabojamą laukinę gamtą, patirti taip ilgai lauktą pergalę ir pasidžiaugti stulbinančia palaipsniui išblėstančios šlovės akimirka. Tačiau vėliau, kas visų keisčiausia, leidai žuvį tiesiog atimti – suryti rykliams. Aš niekaip neišdrįsčiau net mintyse taip žuvies nugalabyti ar šiaip ko nors nudėti savo kūriniuose. Aš turbūt neištverčiau to niekingo pralaimėjimo, praradimo ir netekties skausmo.

– Na, ką tu, – atsako man nespalvota fotografija, – nugalabytum. Juk dar visai žalia, nepatyrusi ir jauna esi. Toks nepatyręs buvau ir aš, kai rašiau šią knygą.