Ribojimai trukdo

Pagal Konstituciją nustatant nepilnamečiams vaikams skirtus informacijos sklaidos apribojimus negali būti sudarytos prielaidos paneigti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ar jų nepaisyti, vakar savo nutarime pabrėžė KT. Todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo nepilnamečiams ribojama informacija apie šeimos modelių ir tarpusavio santykių įvairovę, trukdo jiems formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms, yra nesuderinamas su konstitucine valstybės pareiga užtikrinti harmoningą ir visapusišką vaiko vystymąsi, paremtą pagarba žmogaus teisėms ir orumui, taip pat demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis.

Tad KT nusprendė, kad teisinis reguliavimas, nustatantis, kuri viešoji informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, prieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjo ir EŽTT

KT šios bylos ėmėsi Vyriausybės prašymu įvertinti dabar galiojančio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų, kad prie tokios priskiriama ir informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės“, skatinama kitokia, nei Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Kad toks vertinimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnį, saugantį saviraiškos laisvę, nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos sąvokomis, 2023 m. sausį pripažino ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT). Lietuvos Konstitucijoje taip pat laiduojama įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė.

Taigi, atkreipė dėmesį Vyriausybė, minėtas įstatymas, sukūręs teisines prielaidas uždrausti skleisti viešąją informaciją, tos pačios lyties asmenų santykius vaizduojančią kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, ne tik neatitinka būtinumo kriterijaus, bet ir paneigia Konstitucijos įtvirtintas teises ir laisves. Demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas diskriminuoti asmenis vien dėl jų seksualinės orientacijos, riboti pagal Konstituciją garantuojamų teisių. Be kita ko, konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu.

Siekdama užtikrinti EŽTT sprendimo įvykdymą, 2023 m. Vyriausybė buvo pateikusi Seimui įstatymo pataisą, kuria būtų atsisakyta draudimo nepilnamečiams skleisti informaciją apie LGBTIQ šeimos sampratą, tačiau balsų jai priimti nepakako.

Esmė: pasak K. Pudžemytės, svarbu vaikams paaiškinti, kad visi esame skirtingi ir įvairūs – tai nėra normalu ar nenormalu, į tai reikia žiūrėti empatiškai ir tolerantiškai. / K. Pudžemytės asmeninio archyvo nuotr.

Diskriminacija dėl pasakų

EŽTT byla pradėta pagal rašytojos, literatūros kritikės, vertėjos ir iliustratorės Neringos Macatės kreipimąsi. 2014 m. Neringos Dangvydės vardu išleista jos pasakų knyga „Gintarinė širdis“ Lietuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų, nes joje buvo pasakojima apie homoseksualių princesių ir princų santuokas. Pasakos buvo ir apie kitas socialinę atskirtį ir diskriminaciją patiriančias grupes – neįgaliuosius, emigrantus, skirtingos nei dauguma odos spalvos asmenis, romus.

Kilus kritikos bangai, knygą išleidęs anuometis Lietuvos edukologijos universitetas po kelių mėnesių sustabdė knygos platinimą, o ją pavadino „angažuota homoseksualizmo propaganda“. Vėliau universitetas sutiko platinti knygą su žyma „Informacija gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki keturiolikos metų“.

Knygos autorė teigė patyrusi diskriminaciją, todėl 2014-aisiais kreipėsi į Lietuvos teismus, o neapsigynusi juose, 2019 m. – į EŽTT. Jis pripažino, kad Lietuva pažeidė jos saviraiškos laisvę. Deja, N. Macatė šio sprendimo nesulaukė: 2020 m., būdama 45-erių, ji mirė.

Beje, 2014 m. pabaigoje antrą „Gintarinės širdies“ leidimą išleido Tolerantiško jaunimo asociacija, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“, Lietuvos žmogaus teisių ir Lygių galimybių plėtros centrai. Šios organizacijos paskelbė aukų rinkimo akciją, o už jas nupirktos knygos padovanotos mažų miestelių ir kaimų bibliotekoms, nes, kaip aiškino iniciatyvos autoriai, juose vaikai negauna mokslu grįstos informacijos apie homoseksualumą, rizikuoja likti visiškai vieni ir vieniši, pašiepti, atskirti dėl savo kitoniškumo, net galvoja apie savižudybę.

Baimės – iš nežinojimo

Kaip patys nepilnamečiai priima informaciją apie tai, kad šeima gali būti ne tik tėtis, mama ir vaikai, bet ir dvi mamos ar du tėčiai? „Mažesni vaikai visiškai ramiai priima faktą, kad šeimos gali būti įvairios, o vyresniems jau būna įskiepyta baimė, nes šis klausimas jiems jau įgijęs tabu prasmę. Faktas, kad visuomenėje yra įvairių žmonių, tačiau tarsi negalime apie tai kalbėti, vaikui suformuoja įvaizdį, kad čia kažkas jei ne blogo, tai bet bent baugaus. Iš nežinojimo, nekalbėjimo šiomis temomis kyla baimių, o jos gali įgyti ir pykčio pavidalą, klasėje gali prasidėti patyčios“, – sako akredituota lytiškumo ugdymo edukatorė, „Renkuosi mokyti“ alumnė Kamilė Pudžemytė.

Septintokas paklausė, ar nuėjus pažiūrėti LGBTIQ eitynių nepasikeis jo seksualinė orientacija. Kaip nesaugiai jis turi jaustis visuomenėje, jei, remdamasis klaidinančia informacija, taip pamanė.

Didžiojoje Britanijoje Šefildo universitete baigusi kinų kalbos ir verslo vadybos bakalauro studijas ir „Acet UK“ organizacijos, beje, krikščioniškos, kursus, kur jai buvo suteikta lytiškumo ugdymo edukatorės akreditacija, grįžusi į Lietuvą ji ketvirtus metus dirba šioje srityje. „Gyvendama užsienyje mačiau didelius skirtumus, kaip ten ir kaip Lietuvoje kalbama šiomis temomis, kaip visuomenė žiūri į žmonių įvairovę. Kilo mintis, kad norėčiau prisidėti prie pilietiškesnės visuomenės kūrimo Lietuvoje, dirbti su vaikais, būti etikos mokytoja, dėstyti ir lytiškumo ugdymo temas“, – sako K. Pudžemytė.

Ji pripažįsta, kad, kad LGBTIQ tema, nors labai reikalinga, net ir lytiškumo ugdymo mokytojų nemėgstama, galbūt ir siekiant save apsaugoti nuo tam tikrų neigiamų reakcijų iš tėvų, mokyklos bendruomenės. Visuomenės pasipriešinimą lytiškumo ugdymui bene daugiausia ir paskatino mitai, lydintys šią temą.

Kaip su vaikais apie tai kalbama? K. Pudžemytei šiomis temomis tenka kalbėtis su įvairaus amžiaus vaikais – nuo pačių mažiausių, dar priešmokyklinukų, iki vyriausių. Dažniausiai edukatorė kviečiama pas šeštokus, nes tuo amžiaus tarpsniu turbūt dažniausiai atsiranda su tuo susijusių problemų, patyčių, bet, jos manymu, būtų geriau apie tai pradėti kalbėti jau trečioje ar ketvirtoje klasėje.

Lytiškumo ugdymo pamokos daugiausia vyksta diskusijų forma. Vaikų klausia, kokių yra šeimų, ir vienas pasako, kad tai tėtis, mama ir trys vaikai, kitas – gali būti vieniša vaiką auginanti mama, trečias – mama ir močiutė ar tėtis ir močiutė, dar kitas – kai kurie vaikai auga ne su savo tėvais, dar kitas – gali būti ir vienos lyties tėvai. Iš to kyla diskusija, kokios gali būti šeimos.

„Lytiškumo ugdymo pamokos vienareikšmiškai yra apie vaikų saugumą, nes kalbame, kaip galime gerbti vieni kitus, vieni kitų šeimas. Šeimos nepasirinksi, bet galima gražiai sugyventi, suprasti, kad jei aš turiu tėtį ir mamą, kitas gal turi tik mamą ar tik tėtį, o gal dvi mamas ar du tėčius, bet tai nėra pretekstas patyčioms“, – aiškina edukatorė.

Jauni žmonės dažnai būna vyresnių atspindys. Jei kurių nors šeimoje šiomis temomis kalbama žeminančiai, vaikas ir mokykloje sakys, kad visuomenę galima skirstyti į normalius ir nenormalius. Būtų labai gerai, jei mokykloje tokiam požiūriui užkirstume kelią.

Situacija: 2014 m. Neringos Dangvydės vardu išleista jos pasakų knyga „Gintarinė širdis“ Lietuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų, nes joje buvo pasakojima apie homoseksualių princesių ir princų santuokas. / Leidyklos nuotr.

Be tabu

LGBTIQ temomis mokiniams kyla įvairių klausimų. Vaikai, jaunuoliai yra to amžiaus, kai, visų pirma, jiems labai svarbu išsiaiškinti, kas yra normalu ir kas – nenormalu. „Mūsų, kaip lytiškumo ugdymo mokytojų, viena iš pareigų siekti išmesti šiuos žodžius iš šnekamojo žodyno ir pasakyti vaikams, kad visi esame skirtingi ir įvairūs, nėra normalu ar nenormalu. Faktas, kad yra įvairių žmonių, ir tiek. Tad į tai reikia žiūrėti empatiškai, išsiugdyti toleranciją“, – pabrėžia K. Pudžemytė.

Ji atmeta kai kurių tėvų nuogąstavimus, kad kalbėjimas apie LGBTIQ yra to skatinimas, nes, visų pirma, neįmanoma skatinti seksualinės oprientacijos ar tos pačios lyties šeimos, o pamokose skatinama tik empatija, pagarbus bendravimas.

Šeimose dažnai vengiama kalbėti lytiškumo temomis ir tėvams gali susidaryti įspūdis, kad vaikas tuo nesidomi ir nieko apie tai nežino. K. Pudžemytė, kaip lytiškumo ugdymo mokytoja, sako galinti patvirtinti: vaikai dažnai žino daugiau nei tėvai mano juos žinant. „Gyvename neizoliuoti, vaikai sužino ir vienas iš kitų. Be to, gyvename technologijų amžiuje ir dažnai tėvai nesužiūri, kokią informaciją vaikas gauna. O gauna ir menkinančių, žeminančių žinučių, kurios kuria susipriešinimą visuomenėje, – tai nenaudinga ir pačiam vaikui, ir valstybei. Abiem pusėms naudinga kalbėti šiomis temomis, nes abi jos jausis saugiau“, – mano K. Pudžemytė.

Vaikai išgirsta labai daug neteisingų mitų. Edukatorė pasakoja, kad vienas septintokas jos paklausė, ar, nuėjus pažiūrėti LGBTIQ eitynių, nepasikeis jo seksualinė orientacija. „Kaip nesaugiai jis turi jaustis visuomenėje, jei, remdamasis tokia klaidinančia informacija, pamanė, kad tai gali jį pakeisti kaip žmogų. Labai svarbu tokius mitus išsklaidyti, paaiškinti, kad taip negali nutikti, o seksualinės orientacijos neįmanoma pakeisti, ji tiesiog tokia yra ir iš savęs paties nekelia kokių nors pavojų. Svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus“, – pabrėžia K. Pudžemytė.

Uždrausti kalbėti apie LGBTQ – lygiai tas pats, jei uždraustume istorijos pamokas, nes jose kalbama apie komunizmą, o tai gali visus paversti komunistais.

Pasak jos, faktas, kad mūsų visuomenėje, kaip ir bet kuriame pasaulio kampelyje, yra LGBTIQ žmonių. Kiek, skaičiai nesutampa, bet minima apie 7–10 proc. Jie yra mūsų draugai, bendraklasiai, giminaičiai, kaimynai. „Jei, kaip kad demokratijai nedraugiškos valstybės, renkamės ignoruoti šį faktą, apsimesti, kad to nėra, ir dar drausti apie tai kalbėti, tai sukuria baimės jausmą. Jei pripažįstame faktą, kad yra įvairių žmonių, vadinasi, turėtume galėti apie tai ir pasikalbėti, o ne apsimesti, kad to nėra“, – neabejoja edukatorė.

Kai kas sako, kad įstatymas dėl partnerystės skaldo visuomenę. Tačiau, jos įsitikinimu, visuomenę skaldo būtent tai, kad dalis žmonių skirsto kitus į normalius ir nenormalius. „Vis dar nemokame pagarbiai kalbėtis tomis temomis ir liūdina, kad tai parodo ir kai kurie mūsų politikai. Noras tai nutylėti daugiausia ir sukelia baimių, nežinios ir iš to kylančių nesusipratimų“, – įsitikinusi K. Pudžemytė.

Įstatymo nepažeidžia

Vis dėlto mokyklose dar nemažai patyčių, prasivardžiavimų, įsivardijantys save kaip LGBTIQ jaunuoliai jaučiasi nesaugiai. K. Pudžemytė neabejoja, kad daug kas priklauso nuo to, kaip reaguoja mokytojai: jei jie iš karto pasako, kad tokių patyčių negali būti, ir taškas, gali padėti jaunam žmogui jaustis saugiau. Pasak jos, tokiam jaunuoliui lytiškumo pamokos apie įvairias šeimas gali padėti suvokti, kad nuomonių bus įvairių, jų yra net valstybėse, kur labai ginamos LGBTIQ teisės, bet jam reikia išmokti gyventi visuomenėje, kur susidurs su kita nuomone. Tokios pamokos gal padeda tokiam žmogui nepalūžti girdint tą kitą nuomonę.

K. Pudžemytė pasakoja, kad yra tėvų, kurie pasako, kad savo vaikų neleis į lytiškumo ugdymo pamoką, net nebūtinai LGBTIQ tema. Jie įsitikinę, kad tai sritis, kuri turi būti ugdoma tik šeimoje. Edukatorė neabejoja: šeima iš tikrųjų daro didžiausią įtaką šiomis temomis. Tačiau lytiškumo ugdymas mokykloje apipintas klaidingais mitais. Ji pasakoja, kad bendraudama su vaikų tėvais paaiškina šių pamokų esmę – didžiausias jų tikslas yra užtikrinti jų vaiko saugumą, kad vaikas, jaunuolis saugiai jaustųsi augdamas, gebėtų apginti save. Tada tėvai supranta tokių pamokų naudą, juolab ne visas temas patys galėtų paaiškinti.

Tačiau ar lytiškumo ugdymo mokytojai, kalbėdami apie LGBTIQ, nepažeidžia galiojančio įstatymo, draudžiančio nepilnamečiams skleisti informaciją, kuria „niekinamos šeimos vertybės“ ir skatinama kitokia, nei Konstitucijoje įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata?

K. Pudžemytė sako, kad lytiškumo ugdymo mokytojams iš tiesų kyla baimių, ar jie negali kalbėti tomis temomis. „Tikrai nepažeidžiame įstatymo, nes neniekiname ir nemenkiname tradicinės šeimos modelio. Kaip mes galime tai daryti, jei kalbame, kaip kurti darnius santykius šeimoje. Šeimos modelis, kur yra vyras, žmona ir vaikai, nemenkinamas, jis puikus. Tačiau pasakoma, kad yra žmonių, kurie kuria kitokį šeimos modelį. Nereikia mąstyti terminais „juoda“ arba „balta“, jei kalbu apie viena, negaliu kalbėti apie kita“, – įsitikinusi K. Pudžemytė.

Be to, primena ji, 2019 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad šeima Lietuvos Konstitucijoje apibrėžiama kaip neutrali lyties požiūriu. Tai verta turėti omenyje kalbant su jaunimu šiomis temomis.

K. Pudžemytė mano, kad ši tema netgi turėtų būti pilietiškumo ugdymo pamokose, nes kaip mes galime kurti pilietišką visuomenę, jei skirstome žmones į tuos, apie kuriuos galime kalbėti, ir tuos, apie kuriuos – ne.

„Jei esame pilietiška, sveika visuomenė, galime kalbėti ir šiomis temomis. Būtų lygiai tas pats, jei uždraustume istorijos pamokas, nes jose kalbama apie komunizmą, o neva pokalbis apie komunizmą visus paskatins tapti komunistais. Padėti vaikui suvokti, kad mūsų visuomenė įvairi ir bet kuris žmogus vertas pagarbos, empatijos, mano nuomone, yra pilietiškumo klausimas: norime darnios sveikos visuomenės ar suskaldytos, kur žmonės skirstomi į normalius ir nenormalius“, – pabrėžia K. Pudžemytė.