Į spėliones, kodėl metų pabaigoje Kaune ir Vilniuje naujai suskambo G. Puccini muzika, atsako jo gyvenimo datos. Vilnius kompozitoriaus mirties metines pasitiko vienaveiksmių operų triptiku, o Kaunas – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų „Bohema“.

Kuo „Bohema“ išskirtinė? Dirigentai Juozas Tallat-Kelpša, Vytautas Marijošius, Mykolas Bukša, Juozas Indra, režisieriai Nikolajus Viekovas, Petras Oleka, Rostislavas Andrejevas, dainininkai Aleksandras Kutkus, Kipras Petrauskas, Julija Dvarionaitė, Adelė Galaunienė, Antanina Dambrauskaitė, Marijona Rakauskaitė, Elžbieta Kardelienė – tai tik keletas pavardžių, Kauno scenai dovanojusių Pučinio „Bohemos“ stebuklą.

Kodėl stebuklą? Juk operos libretas nesudėtingas, Giuseppe Giacosa ir Luigi Illica sukurtas pagal Henrio Murgerio romaną „Bohemos gyvenimo vaizdai“ („Les Scènes de la vie de bohème“, periodikoje publikuota 1847–1848 m.). Paryžiaus menininkų gyvenimas, humoras, lyrizmas, melancholija apvilktas G. Puccinio muzika, pasaulį išvydo 1896 m. Turine. Tai – viena iš garsiausių veristinių operų, kurioje, nuostabios muzikos garsais apsupti, veikia Skurdas, Neviltis, Badas ir Mirtis. O kartu – Humoras, Draugystė, Atjauta ir Meilė.

„Bohemos“ veikėjai – poetas Rudolfas, dailininkas Marčelas, muzikantas Šonaras, filosofas Kolinas, siuvėja Mimi ir dainininkė Miuzetė. Fragmentiškai pasirodo buto savininkas Benua, senyvas aristokratas Alčindoras, žaislų pardavėjas Parpinjolis. Minioje sukasi studentai, koketės, miestiečiai, krautuvininkai, prekeiviai, padavėjai, mamos, vaikai. Operos veiksmas trumpas – prasideda Kalėdų išvakarėse, baigiasi po keleto mėnesių, pavasarį. Nepaisant beviltiško skurdo ir ligos, jauni žmonės palaiko vienas kitą tiek materialiai, tiek dvasiškai. „Bohemą“ galima vertinti įvairiai. Vieniems tai opera apie meilę. Kitiems – apie nerūpestingą, bohemišką gyvenimą. O atmetus be galo gražią muziką, tai yra iki skausmo apnuoginta tragedija, kokių buvo ir tebevyksta daugybė. Reali kaip pats gyvenimas, nepasenusi.

M. Aleksos nuotr.

Opera nėra ilga. Per palyginti trumpą laiką lakoniškomis frazėmis, poelgiais, melodijomis atskleidžiami herojų charakteriai ir jų vertybės. Veikėjai prisistato nedideliais ariozo, melodingais rečitatyvais, dramatiškiausioje vietoje susikoncentravus į aštrų parlando – frazes ir šūksnius. Orkestras ne akompanuoja, bet užpildo emocinę erdvę, atskleidžia veikėjų emocijas, komentuoja įvykius.

KVMT stebėjau du premjerinius spektaklius – lapkričio 23 ir 24 d. Pastatymo kūrėjai ir solistai nekėlė nė menkiausių abejonių ir nuteikė maksimaliai geriausiam rezultatui – išgrynintam muzikos stiliui ir skambesiui, režisūrinių ir vaizdinių efektų tikslumui ir lakoniškumui.

Meistriškos Gintaro Rinkevičiaus rankos vadovaujamas KVMT orkestras skambėjo itin išraiškingai, subtiliai išryškindamas skambesio niuansus ir solines melodijas. Tiksliai ir lakoniškai siužetą atskleidė Marijaus Jacovskio scenografijoje dominuojantys įvairūs pilki, žalsvi, raudonos ir rudos plytų atspalviai, kartu su šviesų dailininko Audriaus Jankausko šviesotamsos štrichais sukuriantys skurdo, šalčio atmosferą. Jiems atliepė kostiumų ir grimo dailininkės Olgos Filatovos Kontrimienės sprendimai – kuklus poeto drabužis, filosofo megztinis ir ilgas paltas, kiek dabitiškas muzikanto kostiumas, jaukus dailininko šalikas.

Tikslingai kontrastuojančios kuklios, bet elegantiškos Mimi suknelės, ir spalvingi, net iššaukiantys Miuzetės drabužiai, priešpriešinant rėksmingai raudonus Miuzetės drabužius ir nedidelę raudoną Mimi skrybėlaitę – pirmą ir vienintelę Rudolfo meilės dovaną.

Spalviniai aplinkos elementų ir kostiumų sprendimai itin realistiški – tiesiog jaučiamas pilkų sienų šiurkštumas, tuščios krosnelės, plytų sienos šaltumas, kasdienybės, šventės ir prabangos kontrastas. Itin paveikus tarsi paveikslo kraštus imituojantis žalsvas rėmas, apvalus palėpės langas, kuklių kambario baldų išdėstymas, spalvinga miesto aikštė, nejaukus stoties kvartalas prie muitinės, sukrečianti Mimi mirties scena sukuria jausmą, tarsi stebėtume nutapytus paveikslus, gyvenimo momentus.

Kaip programėlėje nurodė režisierė Anželika Cholina: „Visi personažai čia pasmerkti gyventi nepritekliuje ir skurde, todėl jų mintyse ir jausmuose tik nuolatinė paieška mylimo žmogaus, kuris išgelbėtų sielą, nuramintų. Šių vienišų, jaunų žmonių gyvenimas – tai tik buvimas momente, kuriant vienas kitam meilės iliuziją, kuria nuoširdžiai tikima, suvokiant, kad amžinas būties nestabilumas taip ir neleis niekada meilei išsipildyti.“

M. Aleksos nuotr.

Pirmąjį premjeros vakarą, lapkričio 23 d., Rudolfo vaidmenį atliko Tomas Pavilionis, Mimi – Gabrielė Bukinė, Marčelo – Laimonas Pautienius, Miuzetės – Marija Arutiunova, Šonaro – Ramūnas Urbietis, Kolino – Žygimantas Galinis, Benua – Tomas Ladiga, Alčindoro – Giedrius Prunskus, Parpinjolio – Rokas Laureckis. Antrąjį, lapkričio 24 d., Rudolfo vaidmenį atliko Karolis Kašiuba, Mimi – Ieva Barbora Juozapaitytė, Marčelo – Andrius Apšega, Miuzetės – Ingrida Kažemėkaitė, Šonaro – Raimondas Baranauskas, Kolino – Joris Rubinovas, Parpinjolio – Povilas Padleckis. Prie teatro choro artistų prisijungė Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai.

Išskirčiau G. Bukinės sukurto Mimi charakterio trapumą ir gležnumą, egzaltuotą mimiką, kuklius, bet vis dėlto truputėlį koketiškus judesius, iki širdies gelmių sujaudinusią mirties sceną ir subtilius piano aukščiausiose natose. I. B. Juozapaitytė sukūrė drąsesnę ir vitališkesnę Mimi. Scenose su Rudolfu ir Marčelu Bukinės Mimi keitėsi – buvo sužavėta, įsimylėjusi, praradusi viltį, nuliūdusi, o Juozapaitytės Mimi su šypsena žvelgė į pasaulį ir Rudolfą, ir su naiviu džiaugsmu gyveno tą konkretų momentą.

M. Ariutiunovos ir I. Kažemėkaitės Miuzetės – pašėlusios, žinančios, ko nori iš gyvenimo, ir imančios tai visais būdais. Pakankamai sudėtingas Rudolfo vaidmuo – rodos, į kraštutinumus puolantį, pavydų, kenčiantį poetą T. Pavilionis ir K. Kašiuba sukūrė panašius ir skirtingus. Griežtesnis ir subtilesnis T. Pavilionis, aistringesnis ir vitališkesnis K. Kašiuba – abu buvo puikūs.

Dėl meilės besikankinančio, bet išmintingo Marčelo vaidmenį tiesiog puikiai atliko T. Pautienius, tačiau ne mažiau aistringas buvo A. Apšega. Šiek tiek skyrėsi Šonaras, kuris, sukurtas R. Urbiečio, buvo nerūpestingas ir linksmas, ir šiek tiek rūstesnis, rimtesnis – R. Baranausko versijoje.

Per palyginti trumpą laiką lakoniškomis frazėmis, poelgiais, melodijomis atskleidžiami herojų charakteriai ir jų vertybės.

Įdomus filosofo Kolino vaidmuo, kuriame man širdingesnis pasirodė Ž. Galinis, o filosofiškesnis – J. Rubinovas. Tikrai smagu buvo stebėti keturių draugų – pirmą vakarą T. Pavilionio, L. Pautieniaus, R. Urbiečio ir Ž. Galinio, ir antrą vakarą – K. Kašiubos, A. Apšegos, T. Baranausko ir J. Rubinovo šėliojimus pirmo veiksmo palėpėje, filosofo kančią ir draugų palaikymą kavinėje, ir paskutinio, ketvirto, veiksmo šokius ir linksmas, improvizuotas kautynes, skaudžiai nutraukiamas Miuzetės ir Mimi pasirodymo.

Reikšmingi ir charizmatiški buvo mažųjų vaidmenų atlikėjai: T. Ladigos, o kitą vakarą – Ž. Galinio, Benua scena, aristokratiškas, bet beviltiškai įsimylėjęs Alčindoras – G. Prunskus. O kur dar žavieji „Varpeliukai“, scenoje dainavę, žygiavę ir beveik šokę aplink spalvingąjį Parpinjolį.

Visa ta jauki kasdienybė – dosnus Rudolfo gestas, dėl menkos krosnelės šilumos paaukojant dramos rankraštį, Šonaro dalijimasis uždarbiu, linksmas Mimi rakto ieškojimas kojele, žvakės užpūtimas, Miuzetės šėlionės kavinėje, bendras minios šurmulys – neišvengiamai veda tragedijos link.

Rudolfas po pavydo išraiška slepia negebėjimą matyti mirtinai sergančios, mansardoje šąlančios ir savo padėties rimtumo nesuprantančios Mimi. Paskutiniame veiksme atsiskleidžia draugų atsidavimas – net beviltiškoje padėtyje draugai bando išgelbėti Mimi, Miuzetė parduoda auskarus, Kolinas – vienintelį paltą, kad gautų movą Mimi rankoms sušildyti, vaistų ir iškviestų daktarą. Jie nėra lengvabūdžiai bohemos atstovai, naiviai nesuprantantys savo veiksmų beprasmiškumo, o tik draugai, iš paskutiniųjų besistengiantys padėti Mimi ir Rudolfui oriai praleisti paskutines meilės akimirkas – šaltoje palėpėje, apšviestiems tik mėnulio šviesos.

Nuotaika: retos linksmybių akimirkos — kontrastas Paryžiaus bohemos skurdui. / M. Aleksos nuotr.

„Bohema“ yra opera, kurią galima žiūrėti ir klausytis daugybę kartų, ir kiekvieną sykį rasti būtent sau ir būtent dabar reikalingą mintį, jausmą. Nesenstančio siužeto, nepakartojamos muzikos opera aktuali ir mūsų laikais. Kai tarsi nelogiški sprendimai – dovanėlė merginai užuot apmokėjus sąskaitas, nereikalingas drabužis mirštančiam, dalijimasis uždarbiu su mažiau sėkmingais yra tokie pat svarbūs kaip nedori, bet logiški – turtingo donžuano ar buto savininko vedžiojimas už nosies dėl momentinio smagumo. Ironiška, bet šioje istorijoje uždirba tik grojantis kur pašaukė muzikantas Šonaras ir savo žavesį išnaudojanti Miuzetė.

Tad karštai rekomenduoju šį KVMT spektaklį visiems kauniečiams, bet labiausiai – jaunimui. Dėl nuostabaus grožio muzikos, puikaus dainavimo, žavios vaidybos, pagirtino orkestro skambesio, subtilios scenografijos ir kostiumų, bet labiausiai – dėl draugystės ir meilės stebuklo.