W. A. Mozartas, Vienos klasicistinės mokyklos, kartu su Jozephu Haydnu ir Ludwigu van Beethovenu, atstovas, Zalcburge gimęs ir Vienoje miręs muzikos genijus. Jo trumpas gyvenimas (1756–1791) apipintas legendomis, kūriniai išnagrinėti muzikologų. Trumpai ir seniai gyvenęs genijus niekur nedingo – jo operos nuolatos statomos, kūriniai skamba visuose pasaulio kampeliuose. Jo muzikos rekomenduoja klausytis naujagimiams, ji padeda nuo dantų skausmo, kokia nors jo melodija tikrai slepiasi jūsų telefonuose, kiekvienas geba paniūniuoti ką nors iš jo operų, simfonijų, mišių, sonatų... Jo galima klausytis be perstojo, jis džiugina ir nušviečia sielą kaip šviesa.

Ir tada... miuziklas. Nesakau, kad ir išdarkytas telefono garsas tinkamas W. A. Mozarto muzikai, tačiau miuziklas? Visai neseniai diskutavau su melomanu, taip ir nemačiusiu puikios Kipro Mašanausko roko operos „1972“. Jo manymu, Romo Kalantos žūtis yra netinkamas objektas roko operai. Tačiau juk tai meno kūrinys, itin tiksliai parodantis laikotarpio kontekstą, ginčijausi. O kaip W. A. Mozartas? Ironiškas balsas galvoje priminė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jesus Christ Superstar“ (1970), kurios daugelį melodijų galėčiau padainuoti mintinai ir kurios premjerą Kęstutis Antanėlis parengė tais pačiais metais, kaip autorius – premjerą Niujorke. Tačiau kas tinka Dievui, nejaugi tinka W. A. Mozartui?

Tad, kaip suprantate, abejonių buvo. Be abejo, ne dėl miuziklo autorių Michaelo Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay, kurių puikus miuziklas „Elizabeth“ su dideliu pasisekimu rodomas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Lygiai taip neturėjau abejonių dėl puikaus režisierės Viktorijos Streičos, muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus, scenografo Artūro Šimonio, kostiumų ir grimo dailininko Juozo Statkevičiaus darbo, kaip ir choreografo Dainiaus Bervingio, dirigentės Oksanos Madarash, chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, šviesos dailininko Audriaus Jankausko ir vaizdo projekcijos autoriaus Arvydo Strimaičio. Abejonių man kėlė tik pagrindinis miuziklo herojus.

Kūrybinis M. Kunze’ės ir S. Levay duetas, kurio darbą „Elizabeth“ kauniečiai gali stebėti nuo praeitų metų, taip pat pakedeno Marijos Antuanetės ir Daphne’ės du Maurier romano herojės Rebekos gyvenimą. Vis dėlto man ne visai priimtina pastarųjų laikų mada sužmoginti, tarsi padėti ant žemės didžiuosius – ar tai būtų monarchai, ar meno genijai. Jeigu tai būtų tik netikėtumas – ach, jie irgi vaikščiojo į tualetą ar – ir jie turėjo šeimos problemų! Be abejo, vaikščiojo, ir be abejo, turėjo. Juk žmonės – iš kūno ir kraujo. Taigi su pasimėgavimu žiūrėjau serialą „The Crown“, Didžiosios Britanijos monarchų vestuves ir laidotuves, tačiau eidama į miuziklą apie W. A. Mozartą jaučiausi tarsi darydama šventvagystę...

Aplinka: dinamišką siužetą padeda kurti ir išraiškingos choreografijos vokaliniai numeriai, patikėti choro solistams. / D. Stankevičiaus nuotr.

Stebėjau miuziklą „Mozart!“ tokios sudėties, kai kompozitorių vaidino Vygantas Bemovas, jo tėvą – Laimonas Pautienius, seserį – Viktorija Zeilikovičiūtė, Zalcburgo arkivyskupą kunigaikštį Hieronymusą Colloredą – Jeronimas Milius, arkivyskupo rūmo valdytoją grafą Arco – Žygimantas Galinis, Mozarto žmoną Constanze – Marija Arutiunova, jos motiną Cäciliją – Ieva Vaznelytė.

Baronesę von Waldstätten vaidino Kristina Siurbytė, Emanuelį Schikanederį – Ramūnas Urbietis, Constanze’ės seseris – Gabrielė Bukinė, Gabrielė Bielskytė, Agnė Kurauskaitė; Fridoliną Weberį ir Cäcilijos meilužį Johanną Thorvartą – Faustas Januška, gydytoją Franzą Antoną Mesmerį ir Austrijos imperatorių Jozefą II – Ramūnas Šimukauskas, Austrijos imperatorę Mariją Teresę ir Mozarto motiną – Viktorija Streiča.

W. A. Mozarto genijaus Amadeus vaidmuo buvo patikėtas Luknei Šilanskaitei, genijaus šešėlių – Liepai Vaičikauskaitei ir Ditei Liepai Vaikšnoraitei. Vienos aukštuomenę, Zalcburgo gyventojus, tarnus ir liokajus vaidino teatro choras ir baleto artistai.

Mano simpatijos – sudėtingą W. A. Mozarto tėvo vaidmenį dainavusiam L. Pautieniui, charizmatiškiems grafui Arco – Ž. Galiniui ir Emanueliui Schikanederiui – R. Urbiečiui (pastarasis man itin priminė Cezarį Flickermaną filme „Bado žaidynės“ vaidinusį Stanley Tucci), įspūdingai nedorėlei (programoje įvardytai kaip sukta moteriškė) Cacilijai Weber – I. Vaznelytei ir išdidžiam arkivyskupui Colloredui – J. Miliui. Norėtųsi tikėti, kad jo scena spintoje buvo autorių, o ne Kauno statytojų pageidavimas, nes arkivyskupo blogis buvo suprantamas iš bendros vaidybos. Taip pat perteklinis man pasirodė Weberių šeimos šėliojimas lovoje ir moterų apranga. Vargu ar žiūrovui nesuprato, kokios jos nedoros, kai tai aiškiai išsakoma miuziklo tekstuose.

Miuziklo pradžia nenuteikė pozityviai. Dar iki spektaklio pradžios scenos tamsumose projektuota enciklopedinė-vikipedinė informaciją apie W. A. Mozartą, išryškinant vietas, faktus, datas. Miuziklas prasidėjo scena kapinėse, kur kompozitoriaus našlė už pinigus nurodo jo kapą – genijaus kaukolė juk papuoš bet kokią kolekciją. Tai praeitis, o W. A. Mozartui – dar tik ateitis, nes tikrasis spektaklio veiksmas prasideda jo vaikyste.

Pirmoji scena rūmuose tiksliai ir skaudžiai parodo to meto muziko padėtį. Vunderkindas – diduomenės žaisliukas. Toks mažas, o jau taip groja! Pažiūrėkite – net ir uždengus klaviatūrą ir užrišus akis. Jis dar vaikas, bet aprengtas kaip suaugęs žmogus, netgi dėvi peruką! Apdovanojimas? Tik ponių aplodismentai ir išaugtas princo švarkelis. Sakyk „ačiū“, juk princo. Patyrėte išlaidų – ką padarysi, pastovėkite nuolankiai su skrynele, gal ką ir įmesime.

Tėvas Leopoldas tarsi atstovauja senajai muzikų kartai – paklusnus, pagarbus, lojalus savo ponui, o visą miuziklą išlikęs jaunas W. A. Mozartas – maištingas, pašėlęs, nepagarbus ir net arogantiškas. Jis nenori būti paklusnus arkivyskupo tarnas (nors tokia buvo realybė), jis nori į Vieną, imperijos sostinę, groti pačiam imperatoriui (tad tiesiog kitam ponui?), leisti savo jaunas dienas taip, kaip norisi, – lėbaujant, lošiant, su draugais ir merginomis. Būtent ši, patrakusi, W. A. Mozarto pusė parodyta itin pabrėžtinai: jis tyčiojasi iš grafo Arco, arkivyskupo Colloredo, nepastebi motinos ligos, skolingas tėvui, bet lengva ranka atiduota pinigus, kuriuos žadėjo atsiųsti sesers vestuvėms.

Tėvas Leopoldas tarsi atstovauja senajai muzikų kartai – paklusnus, pagarbus, lojalus savo ponui, o visą miuziklą išlikęs jaunas W. A. Mozartas – maištingas, pašėlęs, nepagarbus ir net arogantiškas.

Miuziklo Mozartas naivus ir kvailokas: Weberių šeima juo finansiškai naudojasi, vestuvės su Constanza organizuojamos juos prigavus lovoje. Kokia puiki pastarosios ir jos motinos scena, kurioje suskamba Nakties karalienės arijos iš W. A. Mozarto operos „Stebuklingoji fleita“ motyvai!

Žaviai įkomponuotų W. A. Mozarto kūrinių motyvų miuzikle yra ir daugiau. Paminėsiu tik keletą. Viena jų – puiki Colloredo ir Arco scena, kai arkivyskupas, pakėlęs nuo žemės išmėtytas W. A. Mozarto gaidas, išgirsta muziką, supranta jos genialumą (net susimąsčiau – ar daug mūsų laikų ponų gebėtų iš natų girdėti muziką?). Miuziklo pabaigoje su visai nesakraliu tekstu suskamba Requiem motyvai.

Reikia pasakyti, kad miuzikle galimybių atsiskleisti turi kone visi charakteriai, prisistatantys solo arijomis ir žaviais ansambliais. Muzika įvairuoja – greta vis išnyrančių W. A. Mozarto muzikos motyvų girdėti baladės, regtaimas, rokas. Taip pat miuzikle gausu kompozitoriaus biografijos motyvų. Sušmėžuoja Antonio Salieri. E. Schikaneredis pasakoja apie operą su kalbamaisiais intarpais – zingšpylį. Paslaptingas vyras užsako gedulingas Mišias – Requiem. Tikras yra netgi arkivyskupas Hieronymus von Colloredo. Čia net suskamba istorinė frazė „natų lygiai tiek, kiek reikia!“. Tai tikri W. A. Mozarto gyvenimo asmenys ir faktai, tačiau jų yra ir daugiau.

Nesigilinama į Wolfgango ir Constanzos šeimos gyvenimą ir jų turėtus vaikus; galimą W. A. Mozarto priklausymą masonų ordinui; to meto muzikinio gyvenimo kontekstą ir jo kolegas; galiausiai – kūrinių gausą ir įvairovę, premjeras Europoje. Nežinant (nors tikriausiai neįmanoma nežinoti nors ko nors apie W. A. Mozartą) jo biografijos, iš miuziklo galėtų susidaryti įspūdis, kad jis – tiesiog klavesininkas su kompozitoriaus ambicijomis ir poros pasisekusių kūrinių premjeromis.

Nejučia žavintis kone visais miuziklo herojais, W. A. Mozartas erzina. Erzina visus – šeimą, didžiūnus, draugus ir Constanzą. Vienintelis be peruko, susišiaušęs, besišaipantis iš visų ir visaip, per sceną pasileidžiantis tarsi AC / DC muzikantas, prieštaraujantis viskam, kas tuo metu įprasta. Šis vaidmuo ir partija sudėtingi, tad mano aplodismentai jį vaidinusiam V. Bemovui. Tik ar toks – žmogiškųjų ydų kupinas, netgi kažkiek išlepęs, demonstratyviai pareiškiantis – „muzika esu aš!“ W. A. Mozartas mums yra artimesnis ir suprantamesnis?

Dvilypis – jaunuoliu likęs patrakėlis Wolfgangas ir mažas, puošniai aprengtas vaikutis Amadeus su baltu peruku, ramiai stebintis įvykius, tačiau dažniausiai rašantis muziką ir pabaigoje atliekantis lemtingąjį veiksmą... plunksna. Ar tai reiškia, kad W. A. Mozartą sunaikino jo talentas? Juk tikriausiai prisidėjo ir nestipri sveikata, persidirbimas, gyvenimo būdas, tačiau šiandien tai nebesvarbu. W. A. Mozartas po pasaulį pažiro savo muzikos skambesiu, simboliais tapusiomis melodijomis, legendomis ir net saldainiais.

Statulos postamentas, miuziklo pradžioje skirtas monarchams, o pabaigoje – W. A. Mozartui, tarsi įprasmina jo gyvenimą. Kita vertus, daug paprasčiau menininką šlovinti, kai jis miręs.

Jo kapas nežinomas, o miuziklo pradžioje minima kaukolė tikriausiai taip ir liks apipinta legendomis. Kaip ir pats W. A. Mozartas. Ir vis dėlto miuziklo „Mozart!“ istorija aktuali ir mūsų dienoms.

Koks šių dienų menininko gyvenimas? Anuomet vieni, kaip Franzas Josephas Haydnas ir tai pačiai kartai priklausęs Leopoldas Mozartas, rinkosi rūmų muziko – pagarbaus tarno gyvenimą. Kiti – laisvai samdomo ir iš užsakymų gyvenančio, laisvo nuo pono, tačiau ir nuo nuolatinio atlyginimo gyvenimą. Visai kaip šių dienų nuolatinį darbą turintys menininkai – tik juos samdančių ponų vardai kitokie ir, deja, prastesnis išsilavinimas ir suvokimas.

Nuoširdžiai rekomenduoju naująjį Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį „Mozart!“. Ir, be abejo, domėtis meno ir kultūros istorija, ieškoti priežasčių, neapsiriboti interneto šaltiniais, filmais ir miuziklais. Kodėl? Nes mūsų protas linkęs lengviau įsisavinti sinkretinį žanrą. Proto lentynėlėse mieliau pasilaikomas filmas, o ne knyga, lengva filmo muzika, o ne simfonija, miuziklo melodija, o ne operos arija. Tai ne kritika, o faktai.

Jeigu jums, kaip ir man, nepatinka toks W. A. Mozarto vaizdavimas, prisiminkite, kad tai autorių teisė. Galime patys susidaryti nuomonę apie kompozitorių skaitydami knygas ir lygindami faktus. Jis tikrai buvo žmogus, neturėjęs nerūpestingos vaikystės, daug dirbęs, gavęs talento tiek, kiek ir žemiškų negandų. Juk vardas Theophilus, vienas iš keturių Mozartui duotų – Joannesas Chrysostomus Wolfgangus Theophilus, reiškia „mylimas Dievo“. Tačiau jis tik žmogus – kad ir kaip nesinori su tuo sutikti.

Ir vis dėlto. Pirmiausia, ko man norėjosi grįžus namo po paveikaus, žavaus ir sukrečiančio miuziklo „Mozart!“, – pasiklausyti tikrosios šio genijaus muzikos.