„Po vandeniu“

Šį savaitgalį monospektaklį jaunimui „Po vandeniu“ pristatys jaunosios kartos KVLT trupės aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Spektaklyje ji ne tik vaidina, bet ir jį režisuoja, kuria jam dramaturgiją ir muziką. Pirmose pozicijose ji jau yra išbandžiusi savo jėgas anksčiau, o kaip kompozitorė pasirodo pirmą kartą. Pagrindinė spektaklio tema – vienatvė.

Monospektaklio koncepciją aktorė gvildeno ne vienus metus. Jis paremtas jos bakalauro Vaidybos studijų programos Vytauto Didžiojo universitete baigiamuoju darbu. Tuomet imtis vienatvės temos Dominyką inspiravo baimės persmelkta būsena, kai atrodė, kad nėra nieko baisiau už vienatvę. Norėdama labiau suprasti šį jausmą, ji ėmėsi monospektaklio žanro ir scenoje pasirodė visiškai viena.

Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka.

Vaidinimas, kuriame ji su žiūrovams pasakojo apie savo pačios išgyvenimus, ją stipriai paveikė, kaip efektyvi terapija. Šiandien jaunosios kūrėjos požiūris į vienatvę pasikeitęs, ji atrado kitų požiūrio taškų, pajuto, kad vienatvė – ne tokia baisi. Šia subrandinta patirtimi ji nori pasidalyti naujoje spektaklio versijoje su žiūrovais, kurie jaučiasi vieniši, o galbūt dar stipriau ir nesusidūrė su šiuo jausmu.

Spektaklyje siekiama į vienatvę pažvelgti ir iš pozityvios pusės, tai užkoduota ir jo pavadinime „Po vandeniu“.

„Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka. Spektaklyje yra ir gražių, prasmingų, meditatyvių momentų, absurdo, juoko. Vienatvės tema gvildenama per populiariąją psichologiją, gyvūnijos pasaulį, muziką ir mano asmeninius išgyvenimus. Minimi banginiai, kurie yra prisitaikę gyventi po vandeniu, bet jiems kartkartėmis reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Spektaklis ir vyksta tokiu povandeninių plaukiojimų ritmu – įkvepiame ir vėl leidžiamės gilyn“, – pasakojo D.Budinavičiūtė.

Spektaklyje gali drąsiai lankytis tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Aktorė pabrėžia, kad jis aktualus žmonėms nuo keturiolikos metų iki 100. Būtent nuo panašaus amžiaus prasideda kelionė vienatvės jausmo link, pradedant pajusti tuštumą ir beprasmybę. Mažosios salės kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis turėtų būti suprantamas ir artimas kiekvienam. Čia vaizduojamas aktorės kambarys, kuriame ji vaidina įprastai, ar, tiksliau, labiau būna savimi. Naudojami ir objektų, šešėlių teatro elementai, leidžiantys pavaizduoti tam tikras būsenas.

Kalbama ir apie vienatvę, išgyvenamą įžymių žmonių. Dažnai pastebime, kad žmogaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo vienaip, o tikras gyvenimas, kaip paaiškėja, būna visiškai kitoks. „Toks, koks žmogus būna vienas, atsiveria labai retai, net ir draugams. Labai sunku yra išlikti tokiam pat, koks esi būdamas vienas, kai kažkas yra šalia ir tave stebi. Tai labai keistas jausmas. Būdami vieni galime elgtis neįprastai, todėl dažnai galvojame, kad jeigu būsime savimi iki galo su kitais, atrodysime keisti. Visi esame keisti. Nereikėtų įsivaizduoti, kad namuose visi elgiasi kaip reklamoje. Gal tavo natūrali būsena yra melancholiška ar tu juokingai supyksti. Tai yra visiškai normalu. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad jie elgiasi keistai, pasižiūrėję spektaklį nurimtų. Vienatvė – ne vien neigiamas dalykas. Joje yra labai daug kūrybos, joje gimsta įdomių idėjų“, – patirtimi dalijosi D.Budinavičiūtė.

„Nykstantys žmogeliukai“

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje salėje pasirodys „Nykstantys žmogeliukai“ – Agnės Sunklodaitės režisuojamas šešėlių spektaklis be žodžių.

Režisierė jau seniai gvildeno idėją sukurti spektaklį, kuriame istorija būtų pasakojama vien vaizdais ir garsais. Tokį sprendimą paskatino ir siekis su mažaisiais žiūrovais kalbėtis apie neapčiuopiamus, sunkiai žodžiais įvardijamus dalykus – artimo žmogaus netektį ir prisiminimus.

Spektaklį įkvėpė australų rašytojos Elizabethos Mary Cummings knygos „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Tai vaikams skirtos knygos, kuriose rašytoja jiems suprantama kalba pasakoja apie tokius sudėtingus dalykus kaip liga ir mirtis.

Vaizduojamos trys istorijos, kurias pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo.

„Spektaklyje kalbame apie nematomus, bet tikrai egzistuojančius dalykus – atmintį, emocijas. Ypač apie meilę, plačiąja prasme. Kas lieka žmogui, kai miršta jo artimas žmogus? Lieka prisiminimai. Kas lieka, jeigu pradingsta ir prisiminimai? Lieka emocinis ryšys, kuris yra kartu ir atmintis, kadangi ji slypi ne vien galvoje ir dažnai mes atsimename jausmą, nebūtinai susietą su konkrečiu faktu. Norime žiūrovus inspiruoti pajusti žmones siejančius jausminius ryšius. Dabar daug kalbame apie tai, kokie esame vieniši. Vis dėlto tarp mūsų nusidriekia nematomi ryšiai ir jeigu jie užsimezga nuoširdžiai, mes nesame vieniši“, – pasakojo A.Sunklodaitė.

Nors spektaklis skiriamas vaikams nuo septynerių metų, į jį kviečiama visa šeima, mat į minėtus dalykus žvelgiama ir vaiko, ir suaugusiojo akimis. Stebėdami spektaklį be žodžių, it nespalvotą filmą, kiekvienas savo vaizduotėje galės regimus įvykius nuspalvinti norimomis spalvomis. Spektaklyje vaizduojamos trys istorijos, kurias, kaip vaikystės prisiminimus, pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo, – jai prarandant atmintį, o galiausiai iškeliaujant iš šio pasaulio.

Šešėlių teatras leidžia istoriją pasakoti metaforomis, simboliais, kurti iliuziją to, ko negalima perteikti žodžiais. Spektaklyje žiūrovui gali susidaryti įspūdis, lyg jis stebėtų ekrane transliuojamą kino filmą, bet vaizdo kameros čia nenaudojamos. „Istorijai pasakoti naudojame kelis šešėlių teatro kūrimo principus: tai apšviečiamo objekto šešėlio projekcija ekrane, kuri judant šviesai leidžia sukurti judančio vaizdo įspūdį, ir vintažinių grafoprojektorių panaudojimas. Spektaklis tarsi nespalvotas kinas, nunešantis į prisiminimus su minimaliu spalvos akcentu. Šešėlį meta tik tai, kas egzistuoja, o kas nyksta, tarsi ištirpsta erdvėje“, – patirtimi dalijosi dailininkė Giedrė Brazytė.

Nemažai iššūkių lydėjo ir muziką kūrusį Deividą Gnediną, kuris tapo ir kompozitoriumi, ir garso dizaineriu. Kūrybos procesas prilygo animacinio filmo kūrybai, kai muzikiniai akcentai buvo pritaikyti prie vaizdo. Muzika čia – ne iliustruojantis elementas, kaip dažnai pasitaiko teatre, o toks pat pasakotojas kaip ir vaizdiniai.

„Išnaudojau visą teatro erdvinę sistemą, kuri Lietuvos teatruose vis dar yra naujovė, o KLT yra tarp tų nedaugelio šalies teatrų, turinčių ir išnaudojančių visą šią sistemą. Muzika ir realistiniai aplinkos garsai kuria skirtingas veiksmo vietas ir atmosferą, žiūrovas salėje kai kuriuos elementus girdi iš šono, kitus iš nugaros, dar kitus – iš priekio ir pan.“, – sako kūrėjas.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Po vandeniu“ kūrybinė komanda: autorė, aktorė, režisierė, kompozitorė Dominyka Budinavičiūtė, dailininkas Rokas Lažaunykas, medijų menininkas Titas Jurjonas, kūrybinis mentorius Arvydas Dapšys.

Premjera – spalio 29 d. 17 val. Spektaklis nuo 14 metų.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrybinė komanda: režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, aktoriai Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Arvydas Šaučiūnas. Istorijas užrašė Milda Mičiulytė.

Premjera – lapkričio 5, 6 d. 12 val. Spektaklis nuo 7 metų.