Gamtos saugotojai neabejoja: gražiausias žmogaus poelgis – prisidėti prie aplinkos puoselėjimo pasirenkant ekologišką paskutinę kelionę. Tai – beveik kaip organų donorystė.

Kapai miškuose ir parkuose

Turint omeny tai, kad kuo toliau, tuo mažiau šalia didžiųjų miestų liks laisvų žemės lopinėlių ir kad vis brangiau bus įsigyti net kelių kvadratinių metrų lopinėlį kapui, miškai galbūt liks vienintelė laisva ir visiems prieinama laidotuvių vieta.

Bet ekologiškos laidotuvės natūraliuose miškuose kelia bene daugiausia diskusijų. Atitinkamą gyvenimo būdą propaguojantys žmonės nori būti palaidoti natūralioje aplinkoje, tarp medžių ar kirtavietėje, kur laidojimo vieta paženklinama pasodintu medeliu. Jiems patinka svajoti, kaip atgims medžiu. Tokio laidojimo oponentai garsiai abejoja – esą kažin ar kam būtų malonu rauti grybą, išdygusį iš kaimyno palaikų.

Be dirbtinių puošmenų

Ekologijos šalininkams nė mintis nekyla dėl žmogaus laidotuvių aukoti medį. Jie neabejoja, kad niekieno savigarba ar orumas nenukentės, jei paskutinis mirusiojo guolis bus pagamintas iš kartono. Tokiems karstams pagaminti reikia nepalyginti mažiau sąnaudų, o kremuojant – mažiau energijos. O jei kartoninis karstas su kūnu laidojamas žemėje, jis greitai susmenga ir pradeda irti. Tereikia metų, kad jo medžiagos visiškai išsiskaidytų.

Gamtą tausojančių laidotuvių šalininkai karstus į žemę leidžia tik 45–60 cm – taip pagreitėja puvimo procesas, o kapai "neprispaudžiami" nei milžiniškais antkapiais, nei sunkiomis visą laidojimo vietą dengiančiomis marmuro ar granito plokštėmis. Tokiose laidotuvėse niekas nepasigenda dirbtinių puošmenų – tokių kaip plastikinės gėlės, paminklai, karsto ornamentai ir kt.

Kuriami atskiri kapinynai

Prancūzijoje veikianti baldų gamintojų asociacija "Ca cartonne", kurios specializacija – baldai iš kartono, siūlo 180 eurų (apie 600 litų) kainuojantį kartoninį karstą. Šis karstas atlaiko net 130 kg svorį. Neaiškindami priežasčių gamintojai jį siūlo naudoti tik kremuojant. Kartonas karstams gaminamas iš perdirbto popieriaus, dažomas vandens pagrindo dažais ir turi nuimamas rankenas (gamintojai atkreipia dėmesį, kad rankenėlės trukdo karstui greitai sudegti).

Kremuojant tokį karstą gamta tausojama kur kas labiau, nei deginant medinį – sunaudojama mažiau dujų ir į aplinką išmetama mažiau nuodingų medžiagų. 1200 laipsnių temperatūroje jis visiškai sudega per 45 minutes. Mediniam karstui reikia net dviejų valandų.

Tradicinių laidotuvių šalininkai gina medinį karstą, sakydami, kad juo mirusiajam parodoma didesnė pagarba nei kartoniniu. Tačiau pripažįstama, kad medinių karstų gamintojai irgi turėtų galvoti, kaip saugoti gamtą, atsisakyti jų gamyboje sunkiai yrančių ar per irimo procesą gamtą teršiančių medžiagų. Tačiau tokie karstai, žinoma, būtų kur kas brangesni nei kartoniniai.

Vis dėlto akivaizdu, kad, nors ir lėtai, ekologiškos laidotuvės Prancūzijoje populiarėja.

Visai kitokia situacija Didžiojoje Britanijoje – nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžios čia atsirado beveik 200 ekologiškų kapinių. Jose niekas, pradedant kūno paruošimu (pavyzdžiui, balzamavimas čia netoleruojamas), baigiant kapo priežiūra, nekenkia gamtai.

Šioje šalyje, taip pat Vokietijoje, Šveicarijoje, populiarėja karstai ir urnos iš biologiškai suyrančio kartono ir perdirbto popieriaus. Pastarieji karstai – ir neįprastos formos – egiptiečių sarkofago ir kelioninės kuprinės mišinys. Italijoje dizainerių pora – Raoulis Bretzelis ir Anna Citelli – ekologišką karstą pavaizdavo kaip kiaušinį iš bioplastiko, į kurį kūnas įdedamas embriono poza. Užkastas po jauno medžio šaknimis toks karstas padės jam sužydėti.

Alternatyva kremavimui

Ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai dažniausiai pageidauja po mirties būti kremuoti. Šis procesas paprastai trunka 2–3 valandas, palaikai deginami esant maždaug 800 laipsnių temperatūrai, o iš mirusiojo telieka 2–3 kg pilkos spalvos pelenų.

Atrodo, alternatyvų neprikursi, tačiau Šveicarijoje gyvenanti biologijos mokslų daktarė Susan Wiigh-Mäsak atkakliai ieško ekologiškų palaikų paruošimo būdų. Vienas jų – kūnas sušaldomas esant –200 laipsnių temperatūrai, paskui supurtomas smarkių vibracijų, dėl kurių subyra į smiltis. Jos jau tinkamos įsilieti į gamtą. "Biblijoje pasakyta, kad pavirsi dulke. Kūnas tampa žeme: nuostabu, kai gali pasakyti vaikams, kad senelis atgims stebuklingu medžiu", – argumentavo S.Wiigh-Mäsak. Ji jau pardavė savo išradimo licenciją Pietų Korėjai, Pietų Afrikai, Škotijai, Prancūzijai, Vokietijai ir Vakarų Amerikai.

Londono krematoriume taip pat siūlomos ne tik kremavimo paslaugos. Šilkiniame karste paguldytas kūnas gali būti panardinamas į potašo ir sodos tirpalą (150 laipsnių). Toks procesas pagreitina natūralų skaidymąsi ir yra ekonomiškesnis – sunaudojama gerokai mažiau energijos, nei kremuojant.

Egzotiška paskutinė kelionė

Kiek žmonių – tiek nuomonių. Tiems, kuriems atgimti medžiu atrodo nepatrauklu ar per paprasta, ne viena pasaulio įmonė siūlo organizuoti tikrai egzotišką paskutinę kelionę. Kai kurios atrodo net visai ekologiškos.

Norintiems po mirties visiškai susilieti su gamta pasiūlymą turi JAV bendrovė "Eternal Reefs". Siūloma mirusiojo pelenus paversti dirbtiniu koralų rifu, kuris bus nuleistas į vandenyno dugną. Procedūra paprasta: pelenai sumaišomi su betonu ir taip "gimsta" dirbtinis koralas – "puodas" su skylėmis, kuriame vėliau apsigyvena žuvys. Argumentuojama, kad jie bent iš dalies kompensuoja išnykusius natūralius koralus, kurie laikomi mažųjų jūros gyventojų tikraisiais namais.

Tokio kapo kaina – nuo 1000 iki 5000 JAV dolerių. Tiesa, renkantis pigiausią variantą reikia žinoti, kad kartu bus maišomi kelių žmonių pelenai. Vietoj antkapio mirusiojo artimieji turi lentelę su tiksliomis dirbtinio rifo koordinatėmis, tad nardytojai panorėję gali jį aplankyti.

O "Celebrate Life" palaikus pasiunčia tiesiai į dangų – sudeda į raketas ar sviedinius ir iššauna kaip fejerverką. Įmonės įkūrėjai tvirtina, kad tai būdas pagerbti žmogų ir parodyti, jog jis gyveno įspūdingai, nušvietė artimųjų gyvenimą.