Įkurtuvių džiaugsmą devintajame dešimtmetyje išgyvenusios Justiniškės išugdė ne vieną įžymybę. Iš kur ankštuose betoniniuose daugiabučiuose atsirado talentų? Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė sako, kad pogrindinė kultūra ir koncertai rūsiuose čia klestėjo dar iki nepriklausomybės atgavimo.

Apie 1980-uosius į Justiniškes atsikėlė pirmieji gyventojai, čia ėmė augti ir nauja daugiabučių kiemų karta. Kaip ir visuose Lietuvos didmiesčiuose, čia būta ir smagių kaimyniškų pasisėdėjimų, ir muštynių, tačiau net ir ten, kur, rodos, veikti nėra ką, virė gyvenimas. Galima dar skambiau pasakyti – be Justiniškių veikiausiai nebūtų nei grupės „Empti“, nei „Pieno lazerių“, nei galiausiai G. Kilčiauskienės solinių koncertų. Vienas tokių koncertų netrukus, balandžio 29 d. vakarą, vyks ir Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje. Pati Giedrė pripažįsta, kad jos vaikystės rajonas, į kurį atsikraustė 1984 ir 1985 m. sandūroje, smarkiai formavo ir jos muzikinį skonį.

„Kai atsikraustėme, man buvo vos penkeri. Tuo metu rajonas tebebuvo statomas – dar net nebuvo mano mokyklos, pusę metų ėjau į rusų mokyklą. O gal ir ne į rusų – dabar jau sunku prisiminti, buvau dar vaikas. Tada persikėliau mokytis į Mykolo Biržiškos vidurinę, dabar ji – gimnazija. Tiesa, pabaigiau kitą mokyklą, bet visa vaikystė prabėgo čia“, – pasakojo dainininkė.

Giedrės paauglystės patirtys, pasak jos pačios, šiame rajone buvo gan aštrios – didžiąją dalį šio laiko ji buvo pamiršusi, kad galima jaustis saugiai.

„Tuo metu buvo susiformavę savotiški getai – būdamas penkiolikmetis tu galėjai vaikščioti arba su treninginiais, vadinamaisiais urlaganais, arba su metalistais. Aišku, susidėjau su metalistais, nes su jais bent buvo apie ką kalbėti. O nuo urlaganų nukentėti teko – esu gavusi į saulės rezginį. Vienu metu vaikščiojau su dujų balionėliu“, – prisiminė ji.

Pasak jos, Taikos gatvė kartu su Kalvarijų yra buvusi viena pavojingiausių Vilniuje. O dabar Justiniškės – vienas saugiausių sostinės rajonų.

Pagrindinė to meto paauglių problema buvo tai, kad čia nebuvo ką veikti. Tad ne vieno Giedrės vaikystės kiemo pažįstamo gyvenimas, pasak jos, susiklostė liūdnai – kai kurie dienas baigė kalėjime, kai kurių jau nėra tarp gyvųjų. „Mane pačią gelbėjo muzika – lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą. Daugelis kitų, kurie neturėjo kuo užsiimti, taip ir išsibarstė kas kur“, – sakė dainininkė.

Nors vienos vietos, kuri būtų traukusi to meto pogrindžio muzikos gerbėjus, Justiniškėse nebuvo, daugelis repeticijų ir koncertų vykdavo tiesiog namų ar mokyklų rūsiuose. Tad čia Giedrė ir praleisdavo nemažai savo laisvalaikio.

„Kokios dar repeticijos – rūsiuose vykdavo ne tik repeticijos, ten visi sėdėdavome iki vakaro. O grodavo daugiausia mokyklos rūsiuose, pavyzdžiui, M. Biržiškos mokykloje repetuodavo grupė “Parisite„, čia mokėsi ir Jonas Čiurlionis iš grupės “Skies„, taip pat Aleksandras Makejevas. Jie buvo gal ketveriais metais už mane vyresni“, – sakė ji.

Dabar Justiniškėse gyvena Giedrės mama. Dainininkė sako čia lankydamasi dabar pastebi, kad rajonas tapo gana ramus. Beje, tai, kad Justiniškės tapo viena saugiausių miesto vietų, liudija ir policijos statistika. Muzikantė juokiasi: „Rajonas veikiausiai ir tapo saugus todėl, kad visi išsibarstė po kalėjimus. Ir tapo ramu.“