Ilgiau nei du dešimtmečius dėl vienuolyno komplekso sostinės senamiestyje grąžinimo kovojantis Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas tikisi, kad pavyks įsikurti "savo namuose" ir žada ten įsteigti ordino bei pirmosios lietuviškos mokyklos muziejų, įamžinti Jono Basanavičiaus atminimą.

"Tikiu, kad Lietuvoje klestės teisingumas, kad mūsų namai bus grąžinti mūsų ordinui, ir kiekvienas žmogus Lietuvoje turės teisę gyventi savo namuose", - pirmadienį per spaudos konferenciją Seime sakė pranciškonų ordino atstovas Lietuvoje, Vilniaus gvardijonas brolis Marekas Adamas Dettlaffas (Marekas Adamas Detlafas).

Jis teigė, kad atgavę kompleksą broliai pranciškonai leistų patalpomis naudotis visiems dabartiniams nuomininkams, jeigu šie to pageidautų, o patys ten planuoja užsiimti švietimo, kultūrine, religine veikla. Jie planuoja įkurti savo ordino muziejų, įamžinti pirmąją lietuvišką mokyklą, nes ji veikė būtent šiame pastate, be to, žada pagerbti J.Basanavičiaus atminimą, nes jis taip pat yra ten gyvenęs.

M.A.Dettlaffo teigimu, atgauti Vilniuje, Pranciškonų gatvėje, esančius vienuolyno statinius pranciškonai siekia nuo 1992 metų. Tais metais Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą ordinui atkurti nuosavybės teisę į šį turtą natūrą, bet vėliau jis tapo privačios bendrovės nuosavybe. Po ilgo bylinėjimo šių metų kovą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad turtas į privačias rankas pateko neteisėtai, jis grąžintas valstybei.

Spalio 30 dieną pranciškonų vienuolyno pastatus, šiuo metu valdomus Ūkio ministerijos, Vyriausybė nusprendė perduoti Valstybės turto fondui. Jis įpareigotas administruoti pastatus, kol išaiškės aplinkybės, ar galima vadovaujantis teisės aktais atkurti nuosavybės teises Mažesniųjų brolių konventualų ( pranciškonų) ordino vienuolynui grąžinant pastatus natūra.

Ordino interesus ginantis advokatas Vilius Bernatonis pirmadienį per spaudos konferenciją tvirtino, kad tokie sprendimai kelia nerimą ir nuvilia, nes prieštarauja pagrindiniams įstatymo principams.

"Pagal Religinių bendrijų ir teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinimas natūra. Įstatyme numatyta keletas išimčių, viena išimtis - pastatai ar kiti statiniai negrąžinami, juos perstačius taip, kad bendrasis plotas padidėja daugiau kaip vienu trečdaliu, arba jeigu buvo pakeista daugiau kaip 50 proc. pagrindinės konstrukcijos", - sakė teisininkas.

"Ne vieną kartą valstybės kompetentingų institucijų buvo pateiktas atsakymas Ūkio ministerijai, kad jos neturi duomenų, jog turtas tokiu būdu pasikeitė. Tačiau valstybės institucijos kalba, kad reikia atlikti papildomą ekspertizę, kad tuo kažkaip būtų įsitikinta. Šitas veiksmas, mano vertinimu, prasilenkia su teisės aktų reikalavimu", - teigė V.Bernatonis.

Anot jo, užuot grąžinus turtą, kaip nurodo įstatymas, ieškoma pagrindo turto negrąžinti.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė pabrėžė, kad pranciškonų vienuolyno kompleksas ir dabar, ir sovietmečiu buvo valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, todėl smarkiai jį keisti neleista.

"Šių metų gegužę Kultūros paveldo departamentas iš naujo nustatė vertingąsias jo savybes, 90 proc. jų nepakeistos", - tvirtino G.Drėmaitė.

Ji nuogąstavo, kad jeigu vienuolynas ilgiau pabus Turto fondo rankose, jis gali pradėti nykti, nes, anot G.Drėmaitės, Turto fondas nepasižymi gera kultūros vertybių objektų priežiūra.

Beveik 20 pastarųjų metų vienuolyno patalpas valdė bendrovė "Pranciškonų rūmai".

Pranciškonų vienuolynas Lietuvoje veikia nuo XIII amžiaus. XIV amžiuje jis įsikūrė Vilniuje, netoli tuometinio Trakų kelio. XVIII amžiuje beveik visi Vilniaus pranciškonai išmirė, o po 1863 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Pranciškonai į Vilnių grįžo tarpukariu, bet savo vienuolyną atgavo tik 1938 metais. Netrukus sovietų okupantai vienuolyną 1941 metais nacionalizavo, o bažnyčią 1949 metais uždarė. Bažnyčia jiems grąžinta 1998 metis, bet vienuolynas iki šiol neatiduotas.