L. Danielssonas neatsitiktinai vadinamas danų kontraboso legendos Nielso-Henningo Ørstedo Pederseno įpėdiniu. Po apsilankymo būtent šio muzikanto koncerte jaunasis Larsonas nusprendė pasukti į džiazą ir į rankas paimti kontrabosą. Iki to laiko Danielssonas studijavo klasikinę violončelę. Atsiradus naujam susidomėjimo objektui, muzikos mylėtojų laimei, čelė nebuvo palikta tyliai rinkti dulkių kambario kampe. Larsas iki pat šiol groja abiem instrumentais ir, pasak muzikos kritikų, būtent grojimas violončele formavo jo melodingą, lyrišką, ypatingai ryškų kontraboso tembrą.

JAV leidinys „Jazz Times“ L. Danielssoną pavadino vienu poetiškiausių bosininkų. Jo kelias į pripažinimą prasidėjo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Tuomet jis ėmė groti ne tik su europinės scenos žymūnais: Larsu Janssonu, Hansu Ulriku, Carstenu Dahlu, Nilsu Landgrenu, Christopheriu Dellasu, Johannesu Endersu ir Triloku Gurtu, bet ir ryškiausiomis Amerikos žvaigždėmis: Charlesu Lloydu, Johnu Scofieldu, Jack DeJohnette, Billy Hartu ir kitais.

Tačiau L. Danielssonas niekada nejautė pilnatvės grodamas tik kaip kviestinis muzikantas. 1985-aisiais kartu su buvusiu Mileso Daviso grupės saksofonininku Dave'u Liebmanu, pianistu Bobo Stensonu ir būgnininku Jonu Christensenu įkūrė kvartetą, kurio įrašai užima pačias garbingiausias vietas Europos džiazo klausytojų kolekcijose bei svariai prisidėjo formuojant skandinaviško džiazo estetiką.

T. Schloemann nuotr.

2004-ieji L. Danielssono kelyje – lūžio metai. Tada užsimezgė iki šiol trunkantis kontrabosininko bendradarbiavimas su prestižine Vokietijos leidybos kompanija „ACT Music“. Tai lėmė ir naujas garsines paieškas. Debiutiniame po „ACT Music“ vėliava išleistame albume „Libera Me“ L. Danielssonas atsiskleidė kaip orkestrinio džiazo meistras, po to sekusiame „Mélange Bleu“ – kaip delikačių elektroninių tekstūrų kūrėjas. Su kiekvienu albumu L. Danielssonas atverčia vis naują savo skambesio puslapį.

Larso kūryboje ypatingą reikšmę vaidina klasikinės muzikos tradicija. Pats kontrabosininkas neslepia, jog mėgstamiausi jo kompozitoriai yra Johanas Sebastianas Bachas bei Gabrielis Fauré. Todėl nieko keista, jog muzikos tyrinėtojai L. Danielssono džiazo muzikoje užčiuopia Europos klasikinės mokyklos bruožų ir neretai jam prikabina kamerinio džiazo etiketę.

Į XX-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį šis išskirtinio talento muzikantas sugrįžta po dvylikos metų. 2009 m. kontrabosininkas kartu su puikiu bičiuliu pianistu Leszeku Możdżeriu Lietuvos publikai pristatė albumą „Tarantella“.

Šį kartą L. Danielssonui talkins buvęs Esbjörn Svensson trio būgnininkas Magnusas Öströmas, roko ir džiazo scenose aktyviai plušantis gitaristas Kristeris Jonssonas bei vienas ryškiausių Prancūzijos viduriniosios kartos pianistų Gregory Privat. Visi kartu jie pristatys šių metų gegužę išleistą L. Danielssono albumą „Cloudland“. Šis įrašas – jau ketvirtoji džiazą, klasikinę muziką, Europos tautų folklorą apjungiančio ciklo, pavadinto „Liberetto“, dalis.

T. Schloemann nuotr.

„Cloudland“ – tai dar vienas Larso eksperimentų vaisius, atskleidžiantis plačią tembrinę kontraboso paletę bei nepažabojamą šio muzikanto fantaziją. Kaip ir ankstesniuose L. Danielssono albumuose, šiame tikrai netrūksta įsimintinų melodijų ir lyriškos atmosferos. Tačiau taip pat „Cloudland“ slepia labai netikėtų muzikinių sprendimų, pvz. kūrinyje „Villstad“ galima išgirsti Jimį Hendrix‘išką gitaros tembrą, bet įsiklausius paaiškėja, jog ausyse skamba Larso violončelės, pajungtos į specialiai paruoštą stiprintuvą, garsai. Be to, naujausiame albume kontraboso burtininkas ypatingą dėmesį skiria asitmetrinėms ritmo struktūroms bei groja unikaliu penkiastygiu kontraboso-violončelės hibridu, pasižyminčiu išskirtinėmis garsinėmis savybėmis.

Tie, kam teko girdėti L. Danielssoną grojant gyvai, vienu balsu tvirtina, jog mielai dar kartą sugrįžtu į salę, kurioje aidėtų šio švedo rankomis virpinamos kontraboso stygos. Jo koncertai – daugiau nei muzika. Tai veikiau sielą apvalanti garsų terapija.