Techniškai – įmanoma

Šiaulių banko užsakymu atliktas tyrimas parodė, jog dauguma senatvėje norėtų, kad jų pajamos nesumažėtų arba sumažėtų ne daugiau kaip ketvirtadaliu: paklausti, kokios dalies dabar gaunamų pajamų jiems reikėtų norint kokybiškai pragyventi pensijoje, 28 proc. apklaustųjų sakė manantys, kad jiems reikėtų 100 proc. dabartinių pajamų, 45 proc. respondentų mano, kad išėjus į pensiją ramų gyvenimą užtikrintų 75 proc. dabartinio atlygio.

Kaip teigia „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė, natūralu, jog dauguma nori, kad, išėjus į pensiją, gaunamos mėnesio pajamos per daug nepasikeistų. Tačiau šiuo metu Lietuvoje vadinamoji pakeitimo norma – skirtumas tarp vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinės senatvės pensijos – siekia mažiau nei 50 proc. „Vadinasi, išėjus į pensiją, mėnesio pajamos nesudaro nė pusės anksčiau buvusių pajamų“, – konstatuoja ji.

„Ar asmens lūkesčiai realūs, priklauso nuo to, ar jis kaupia II ir III pensijų pakopose, kiek laiko tai daro, ar galbūt kitaip investuoja. Vis dėlto, jeigu kalbame tik apie I pakopą, tokie lūkesčiai labai sunkiai įgyvendinami“, – pripažįsta G. Ilekytė.

Svarbiausia pensijų dalis Lietuvoje yra I pakopa, kurioje pensijos finansuojamos iš darbuotojų socialinio draudimo įmokų. „Kitaip sakant, dirbdami ir mokėdami mokesčius, turime mokėti pensijas savo tėvams ar seneliams. Norėdami didesnių pensijų, turime didinti dirbančių asmenų skaičių Lietuvoje, kelti esamus mokesčius dabartiniams dirbantiems arba skolintis“, – aiškina ekonomistė.

Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas ekonomistas Algirdas Bartkus sako, kad gauti 75–100 proc. dabartinių pajamų dydžio senatvės pensiją yra įmanoma, tačiau prideda žodį „techniškai“. Pasak jo, tereikia, sumokėjus pajamų mokesčius, sveikatos ir kitų socialinio draudimo rūšių (išskyrus pensijų) įmokas, pusę likusių lėšų skirti senatvės pensijai.

„Kitais žodžiais sakant, reikėtų labai stipriai padidinti pensijų draudimo įmoką. Dėl to žymiai sumažėtų neto darbo užmokestis ir išaugtų senatvės pensija. Einamojo finansavimo socialinio draudimo sistemoje, kurią turime Lietuvoje, senatvės pensijos mokamos iš šiuo metu dirbančių asmenų pajamų, tad ir mechaninis pensijų pakėlimas įmanomas tik atimant iš vienų ir atiduodant kitiems“, – aiškina A. Bartkus.

„Jeigu asmuo gauna itin žemą darbo užmokestį, kurio vos vos pakanka vartojimui, žinoma, kad, norint išgyventi senatvėje, bus reikalinga tokia pati pinigų suma kaip ir tada, kai jis dirbo. Aukštesnes pajamas gavusiems asmenims, kurie šį bei tą iš savo pajamų ir sutaupydavo, pakaktų ir dalies savo uždirbtų pajamų“, – teigia ekonomistas.

Ryšys: anot A. Bartkaus, senatvės pensijos Lietuvoje mokamos iš šiuo metu dirbančių asmenų pajamų, tad ir mechaninis pensijų pakėlimas yra įmanomas tik atimant iš vienų ir atiduodant kitiems. / J. Auškelio / BNS nuotr.

Pasieks vos 25 proc.

G. Ilekytė pabrėžia, kad aukšti lūkesčiai yra racionalūs ir tikrai realūs, tačiau su sąlyga, kad žmonės pasirenka patys kaupti, investuoti ir ruošiasi senatvei. „Jeigu, deja, pensijai patys nekaupiame, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad senatvėje nusivilsime gaunama pensija. Lietuvos bankas skaičiuoja, kad pakeitimo norma kasmet mažės ir iki 2050 m. pasieks vos 25 proc. Vadinasi, mūsų pensija sieks vos ketvirtadalį buvusių darbo pajamų“, – primena ekonomistė.

Gimstamumas Lietuvoje kasmet mažėja – gimusių vaikų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, šiuo metu siekia septynis vaikus ir per pastaruosius 30 metų sumažėjo beveik du kartus. Tačiau vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, siekia beveik 76 metus ir yra linkusi toliau didėti.

„Abi šios tendencijos – ilgesnė gyvenimo trukmė ir mažesnis gimstamumas – formuoja gyventojų struktūros pokytį. Kasmet vis mažesnė jaunų asmenų dalis ir vis didesnė tų, kurie sulaukia pensinio amžiaus“, – sako G. Ilekytė.

„Šiuo metu Lietuvoje maždaug trys dirbantys asmenys turi išlaikyti vieną pensinio amžiaus žmogų. Skaičiuojama, kad 2050 m. turėsime tik du dirbančius asmenis, kurie turės išlaikyti vieną pensinio amžiaus gyventoją. Šios tendencijos indikuoja, kad valstybė bus vis mažiau pajėgi užtikrinti orias pensijas gyventojams“, – tęsia ji.

Kiek sukaupsime II pakopoje?

Šiaulių banko apklausa taip pat parodė, kad dauguma gyventojų senatvėje tikisi gyventi iš „Sodros“ mokamos pensijos ir santaupų, dalis žada ir toliau dirbti. Kaupimą pensijai II pakopos pensijų fonduose kaip būsimą pajamų šaltinį minėjo vos 30 proc. apklaustųjų.

Lietuvoje išėjus į pensiją, mėnesio pajamos nesudaro nė pusės anksčiau buvusių pajamų.

Kiek užtikrintų kaupimas II pakopoje, labai priklauso nuo to, kokia suma  sukaupta pensijų fonduose, sako G. Ilekytė. Kaupti reikėtų pradėti kuo ankstesniame amžiuje, kad būtų sukaupta didžiausia įmanoma suma.

„II pensijų pakopos tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje, užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, norėdama suteikti daugiau galimybių užsitikrinti orią senatvę, sudaro sąlygas ir prisidėdama įmoka iš biudžeto skatina sukaupti sau papildomai pensijai II pakopoje“, – sako ji.

A. Bartkaus manymu, kaupimo II pakopoje patrauklumui didinti būtų galima efektyviau išnaudoti 1,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio subsidiją, kurią gauna kiekvienas kaupiantis asmuo. „Kaupimo bendrovės per reklamines akcijas galėtų išaiškinti, kad tai to paties žmogaus pinigai, kuriuos jis sumoka mokesčių pavidalu ir atgauna, jeigu ryžtasi daugiau kaupti senatvei“, – pabrėžia ekonomistas.

(Ne)lyginkime su užsieniu

Lietuvos banko duomenimis, II pensijų pakopoje dalyvauja daugiau nei 1,4 mln. gyventojų, o šios pakopos pensijų fonduose sukaupta apie 8 mlrd. eurų. Pasak „Swedbank“ ekonomistės, tai sudaro apie dešimtadalį viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis siekia beveik 90 proc. BVP.

„Didelė dalis Vakarų Europos valstybių II ir III pensijų pakopas pristatė gerokai anksčiau nei Lietuva. Pavyzdžiui, Vokietijoje ji pristatyta dar 1974 m., Prancūzijoje – 1947 m. Taigi, dabartiniai pensininkai tose šalyse papildomai senatvei kaupė visą savo darbingo amžiaus laikotarpį. Nenuostabu, kad Lietuva, kurios pensijų reforma įvyko 2004 m., II pakopoje sukaupta išmokų suma atsilieka nuo šių valstybių“, – sako G. Ilekytė.

„Galima išgirsti istorijų, kai dabar į pensiją išėję gyventojai prie valstybės mokamos pensijos iš II pakopos prisideda vos kelias dešimtis eurų. Vis dėlto reikia atsižvelgti, kad dabartiniai pensininkai II pakopoje kaupė dažnai nedidelę dalį savo darbingo amžiaus laikotarpio (iki 20 metų) ir tam skyrė nedidelę dalį savo pajamų, o pensijai iš I pensijų pakopos užsidirbo per 35–40 metų, t. y. praktiškai per dvigubai ilgesnį laiko tarpą“, – pabrėžia ekonomistė.

„Pensijų pavydėdami danams ar olandams, turime nepamiršti, kad tie gyventojai didelę dalį pensijos atsineša būtent iš II ir III pensijų pakopų fondų“, – tęsia ji.

A. Bartkus skaičiuoja, kad, asmeniui kaupimo sistemoje išbuvus 45 metus ir išėjus į senatvės pensiją, tikėtina jo gyvenimo trukmė bus 20 metų. Jei metinė grynoji fondo grąža, atskaičiavus įvairius administravimo mokesčius, niekuo nesiskirs nuo darbo užmokesčio augimo tempo,  kaupimo pagalba senatvės pensijos pakeitimo normą būtų galima pakelti 10–11 proc. punkto. „Jeigu investicijų grąža bus mažesnė už darbo užmokesčio augimo tempą, tai ir sukaupta suma bus mažesnė, ir pakeitimo normos prieaugis bus mažesnis“, – priduria ekonomistas.

Situacija: G. Ilekytės teigimu, dabar į pensiją išėję gyventojai prie valstybės mokamos pensijos iš II pakopos dažnai prisideda vos kelias dešimtis eurų, nes šioje pakopoje kaupė tik nedidelę dalį savo darbingo amžiaus laikotarpio ir tam skyrė nedidelę dalį savo pajamų. / „Swedbank“ nuotr.

Kas kaupia III pakopoje?

Pasak A. Bartkaus, trečią pakopą renkasi turtingesni asmenys, kurių manymu, socialinio draudimo ir II pakopos pensijos, kartu paėmus, nebus pakankamos senatvėje gyventi.

III pensijų pakopoje kaupia maždaug 130 tūkst. asmenų, t. y. maždaug 9 proc. visų dirbančių gyventojų. G. Ilekytė išskiria, kad tai  savarankiškas ir savanoriškas papildomas kaupimas pensijai: „Įmokas į asmeninę sąskaitą pensijų fonduose gali mokėti ne tik patys gyventojai, bet ir darbdavys ar kiti asmenys. Įmokos mokamos savarankiškai ir tam galima skirti bet kokią norimą sumą.“

Pensijų pavydėdami danams ar olandams, turime nepamiršti, kad tie gyventojai didelę dalį pensijos atsineša būtent iš II ir III pensijų pakopų fondų.

„III pensijų pakopoje verta investuoti bet kuriame amžiuje. Žinoma, kuo anksčiau pradedama investuoti, tuo didesnę sumą galima sukaupti, – tęsia ji. – Rizikos dažniausiai būna trumpalaikės, pavyzdžiui, ištikus krizei, grąža gali būti ir minusinė. Vadinasi, sukaupta suma netgi sumažėja. Vis dėlto dažniausiai tokie periodai būna trumpalaikiai.“

Jokio poilsio?

Vis dažniau pensinio amžiaus žmonės pasirenka dirbti ir toliau. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje šiuo metu dirba beveik 79 tūkst. senatvės pensijos gavėjų.

„Ilgėjant gyvenimo trukmei, tobulėjant medicinai ir gyvenimo kokybei, vis didesnė dalis gyventojų savo noru lieka darbo rinkoje ir toliau dirba. Viena vertus, tokį sprendimą asmenys priima, nes nori tęsti mėgstamą veiklą, įdarbinti savo žinias. Tai tikrai nieko blogo, o tyrimai rodo, kad tokie gyventojai dažnai būna ir laimingesni – jie jaučiasi reikalingi, užsiėmę“, – pabrėžia G. Ilekytė.

„Antra vertus, kai kurie gyventojai darbo rinkoje lieka dėl didesnių pajamų. Tokiu atveju, išėjus į pensiją, bijoma, kad suprastės gyvenimo kokybė. Manau, kad dėl to itin svarbu pensijai ruoštis iš anksto, kad, jos sulaukę, turėtume sukaupę pakankamą finansinį rezervą. Tuomet mūsų nevaržys baimės dėl finansinės padėties, galėsime patys nuspręsti, ar likti darbo rinkoje, ar vis dėlto iš jos pasitraukti“, – požiūriu dalijasi ekonomistė.