Lietuvoje užsidirbti iš tinklaraščio galima, bet pragyventi – ne

Kai kurie tinklaraštininkai iš savo veiklos gali užsidirbti, bet, norint tai padaryti, į rašymą reikia žiūrėti kaip į darbą, LRT RADIJUI sako vieną iš agentūros „Geri blogai“ įkūrėjų Viktorija Povilienė. Anot vienos pirmųjų mados tinklaraštininkių Sandros Ubartienės, Lietuvoje užsidirbti pragyvenimui vien rašant blogą vis dar sudėtinga, nes daugelis bendrovių tinklaraštininkams nori atsiskaityti mainais, o ne realiu atlygiu.

Viena dažniausių tinklaraštinikų bėdų – negalėjimas rašyti nuolat

Blogas – interneto puslapis, kuriame vienas ar keli žmonės nepriklausomai dalijasi savo mintimis įvairiomis temomis, arba, parasčiau, rašo interneto dienoraštį. Lietuviškai blogai vadinami tinklaraščiais, o jų kūrėjai – blogeriai – tinklaraštininkais.

Viena iš agentūros „Geri blogai“, talpinančios tinklaraštininkų įrašus vienoje vietoje, įkūrėjų V. Povilienė sako, kad tinklaraščių rašymas ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje jau nebėra naujiena. Šiandien jų yra begalė.

Vieni rašo apie madą, kosmetiką, kiti – apie politiką, treti dalijasi receptais, kelionių įspūdžiais, ar rankdarbiais. Vien po puslapiu „Geri blogai“ buriasi apie 2 tūkst. tinklaraščių. Iš tiesų tinklaraštininkais galime būti kiekvienas, sukūręs blogą vienoje iš internete esančių rašymo platformų, tačiau ne kiekvieno rašytojo puslapis sulaukia sėkmės.

„Skaitytojas dabar ieško kokybiško, gero ir jam patinkančio turinio. Ieško ne tik naujienų, bet ir istorijų. Dabar tinklaraštininkai supranta, kad rašoma ne tik tam, kad parašytum, išreikštum emociją. Jie supranta, kad rašo ne dėl savęs, labiau bendrauja su savo skaitytojais, bando juos suprasti. Taip pat bando suprasti, kas buriasi po tinklaraščio stogu“, – tvirtina V. Povilienė.

Jos pastebėjimu, dažna tinklaraštininkų bėda – negalėjimas rašyti nuolat: „Tinklaraštininkui sunku [...] dovanoti turinį tam tikru dažniu. Kai neturi laiko, dažniausiai neturi ir įkvėpimo, neturi tikslo, kodėl tai darai. Kartais atsitinka gyvenimas ir atsiranda kiti svarbūs dalykai, svarbesni už tinklaraštį. Kai tinklaraštininkas turi tikslą, jis dažniausiai planuoja, ką nuveiks, kur bus, ką kalbins, ką fotografuos, ką nori savo skaitytojui parodyti.“

Pataria rašyti tai, kas įdomu pačiam autoriui

Vienas pirmųjų tinklaraštininkų, rašančių iki šiol, – Ričardas Savukynas. Jau daugiau nei dešimtmetį interneto erdvėje jis pasivadinęs Rokiškiu Rabinovičiumi. Kaip pasakoja tinklaraštininkas, šis pavadinimas gimė kaip smagus žaidimas.

„Pats to projekto pavadinimas buvo kodinis – tiesiog Rokiškis, kaip vienas iš nedidelių Lietuvos miestų. Paskui prireikė uždėti kažkokį paveiksliuką. Uždėjau žiurkėną. Prireikė pavardės. Kadangi viena iš mano pravardžių vienoje darbovietėje buvo Rabinovičius, padariau, kad autorius yra Rokiškis Rabinovičius. Kadangi jis – žiurkėnas, darantis nesąmones, tai jis – visatos valdovas. Kadangi labai mažiukas, tai nori viską užvaldyti. Visa tai išėjo kaip žaidimas. Tiesiog dėl smagumo“, – pasakoja R. Savukynas.

Pašnekovas mano, kad blogo sėkmę lemia tai, ar kuriamas turinys įdomus pačiam autoriui: „Kai rašai apie tai, kas pačiam įdomu, tada ir kitiems įdomu. Jeigu bandai rašyti tyčia taikydamas į kažkokios publikos skonį, tai arba pataikai į labai prastą publiką, su kuria tiesiog nėra apie ką šnekėti, arba iš viso niekam neįdomu. Jeigu kažkas įdomu man, tai reiškia, kad tai įdomu ir kažkuriam skaičiui kitų žmonių.“

Tinklaraštininkus burianti V. Povilienė sako, kad svarbu įsiklausyti ir į skaitytojo norus. Ypač, jeigu tikslas – atkreipti į save dėmesį. „Pačioje pradžioje, kai pradedi rašyti tinklaraštį, visada rašai tai, kas susikaupia – visos patirtys. Kiekvienas tinklaraštis turi savo ciklą. Pradedi rašyti, tai tokia kylanti banga, apima labai didelė euforija, gauni daug dėmesio. Viskas nuostabu, esi fantastiškas, bet ateina tas taškas, kai tavo idėjos išsisemia. Tada ieškai idėjų, ką rašyti toliau, nes tau tas tinklaraštis tampa kažkiek brangus. Tada atsigręži į skaitytoją ir klausi – ką nori, kad aš tau dar parašyčiau?“

Ilgametis blogeris R. Savukynas pastebi, kad skaitytojų auditorija kasmet auga vis sparčiau, todėl nenuostabu, kad tinklaraštininkus pradėta vertinti labiau. „Iš tiesų prieš dešimt metų buvo taip – jeigu turi 200 lankytojų, jau esi nemažas blogeris. Dabar nemaži blogeriai turi tūkstančius lankytojų per dieną. Į mano tinklaraštį per dieną kartais ateina 10–20 tūkst. žmonių, jeigu parašau kažkokį svarbesnį straipsnį. Tai reiškia, kad mėnesio skaičiai jau gali pasiekti dešimtis tūkstančių. Apimtys išaugo labai smarkiai“, – teigia R. Savukynas.

Toks tinklaraščių populiarumas kelia daugybę diskusijų – ar jie kada nors prilygs žiniasklaidai ir su ja konkuruos. Patys tinklaraštininkai mano, kad nuo žurnalistų skiriasi. „Jeigu žiniasklaidą apribosime iki informavimo apie įvykius ir visokius kitus dalykus, tai tinklaraščiai paprastai tuo neužsiima. Tinklaraščiai atstovauja kažkokio žmogaus nuomonę ir poziciją. Tai nėra tokia žiniasklaida, kaip įprasta“, – tikina R. Savukynas.

Jis prideda – žiniasklaidoje naudojamas komentaro žanras, kai pasakoma autoriaus nuomonė apie įvykius ar reiškinius, kas gali būti panašu į blogą. „Ta nuomonė nebūtinai reiškia, kad faktai teisingi, tikslūs, bet tai reiškia, kad žmogus kažką interpretuoja. Tinklaraštis savo esme ir yra tokios interpretacijos – žmonės rašo apie dalykus taip, kaip juos supranta. Dėl to aš tinklaraščių iki šiol nelaikyčiau žiniasklaida. Skirtumas yra būtent tas, kad žiniasklaida tikrina faktus, informacijos šaltinius. Mūsų darbas gerokai skiriasi“, – teigia R. Savukynas.

Tinklaraštininkų darbą pakeitė socialiniai tinklai

Vieni populiariausių blogų šiandien – apie madą ir grožį. Viena pirmųjų Lietuvos stiliaus tinklaraštininkių S. Ubartienė savo mintimis internete dalintis nusprendė prieš aštuonerius metus. Tuomet dar pirmame studijų kurse ji sukūrė blogą pavadinimu „Kur mano raktai?“ Nors jį aktyviai pildo ir šiandien, blogerė pastebi, kad daug laiko atima naujos platformos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai.

„Kuo toliau, tuo sunkiau privilioti skaitytoją į blogą, nes visi žmonės lekia, skuba, trumpam greitai pagriebia telefoną, kažką pasižiūri, išjungia ir bėga toliau užsiimti milijonu reikalų. Taip kiekvieną dieną. Vis sunkiau prikviesti pasižiūrėti, kiek tu darbo įdėjai, ko prirašei, o gal pridėjai krūvas nuotraukų ar dar kažką padarei. Socialiniai tinklai tikrai ima viršų“, – įsitikinusi S. Ubartienė.

V. Povilienė mano, kad socialiniai tinklai neišvengiama šiuolaikinių tinklaraštininkų veiklos dalis: „Protinga būti ten, kur yra tavo skaitytojas. Protingiausia – socialinėje medijoje atkreipti dėmesį į save ir tą dėmesį atsivesti į tinklaraštį. Tada jau tą dėmesį tinklaraštyje kažkaip konvertuoji – ar tau reikalinga, kad žmogus atiduotų savo elektroninio pašto adresą, prisiregistruotų į tavo renginį, nusipirktų tavo knygą, ateitų su tavimi susitikti. Rašyti tinklaraštį užima laiką, reikia skirti dėmesio. Tiek pat, gal netgi ir daugiau reikia skirti puslapio ir turinio populiarinimui.“

Kai kurie tinklaraštininkai šiandien iš savo rašymo gali ir užsidirbti. Pasak V. Povilienės, tai įmanoma tik tuomet, kai į šią veiklą pradedama žiūrėti kaip į darbą. „Tinklaraštis yra puiki priemonė verslo pradžiai. Reikia suprasti, kad tai darbas. Tu turi dirbti, planuoti, daryti. Kartais tai gali užimti visą darbo dieną, kaip einant į darbą nuo ryto iki vakaro. Sėkmės istorijos atsitinka dėl to, kad žmogus nenustoja rašyti ir nenustoja dirbti“, – tikina V. Povilienė.

Vis dėlto mados tinklaraštininkė S. Ubartienė pastebi, kad Lietuvoje užsidirbti tik iš savo puslapio kūrimo vis dar nelengva. Nors įmonės ir skiria dėmesio tinklaraštininkams, už reklamą ir nuomonę mokėti neskuba: „Lietuvoje šis dalykas dar labai neišsivystęs. Prekiniai ženklai mieliau moka pinigus Lietuvos įžymybėms už nuotraukas socialiniuose tinkluose, paprasčiausius paminėjimus. Kai reikalas pasisuka link to, kad bendrovė nori pasireklamuoti bloge, kai nori, kad jų produkcija, paslaugos būtų apžvelgiamos ir aprašomos, tai išeina tai, kad didžioji dalis nori atsiskaityti tik natūriniais mainais [vadinamuoju barteriu, – LRT.lt past].“

S. Ubartienės nuomone, tai rodo kultūros stoką ir padėties suvokimo problemą, nes bendrovės tiesiog neįvertina, kad už reklamą atsilyginti reikia ir tinklaraštininkams. Pašnekovės teigimu, apie madą, stilių rašantys blogeriai paprastai iš to nepragyvena.

„Nelabai pažįstu, kas laisvai galėtų išgyventi iš šios veiklos. Kai kurios bando tai daryti pilnu etatu, bet tai pas mus nėra labai paprasta. Blogas – darbas kurti kokybišką turinį, vizualus, parengti išsamius straipsnius. Gamintojai supranta, kad reikia mokėti už reklamą žurnale, televizijoje, visur kitur, bet blogų kažkodėl neįvertina kaip dar vieno reklamos sklaidos kanalo“, – pastebi S. Ubartienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mariam Usman

Mariam Usman portretas
Aš džiaugiuosi šiandien galėdamas pasidalyti savo liudijimu su pasauliu. Niekada neįsivaizduoju savęs tai darantis, tačiau esu kupinas džiaugsmo ir noriu, kad kiti turėtų savo pagalbą. Aš esu biuro sekretorė pagal profesiją, turiu du vaikus su vyru. Mano vyras paliko mane ir mūsų vaikus be jokio paaiškinimo. Jis tiesiog paliko namą, o aš girdėjau, kad jis mato kitą moterį. Išbandžiau visas įmanomas priemones, kad grąžintum jį namo, tačiau jis elgėsi keistai manęs atžvilgiu ir netgi apleido vaikus. Aš buvau nusivylęs ir nuniokotas, ieškojau pagalbos iš įvairių pusių, kol pamačiau pranešimą apie dr. Ajayi rašybos keitiklį. Kreipiausi į rašytoją, kuris man pasakė, ką daryti. Jis patikino mane, kad jis ištars rašybą ir viskas bus gerai per tris dienas, tačiau buvau skeptiškas ir išsakiau keletą minčių, kol galiausiai vėl susisiekiau su juo, mes kartu ėjome į procesą ir nustebau, kad rašyba suveikė, o mano vyras grįžo namo ir atsiklaupė, kad maldautų atleidimo, bet pirmasis buvo jo netikėta
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių