Kur yra labai dideli pinigai, ten yra ir labai didelės problemos. Milijardai, skirti Ignalinos atominei elektrinei uždaryti, yra labai dideli pinigai. Todėl ir „Pinigų karta“, nuvykusi į Aukštaitiją, įsitikino, kad ir problemos ten labai didelės – nuo miniatiūrinių įtrūkimų iki išties rimtų reikalų.

Iš pradžių išsirinkite skaičių... 40 milijonų. 1100 milijonų – kitaip sakant, milijardas su trupučiu. O gal 10 milijardų? Žinoma, čia kalbame ne šiaip apie nuogus skaičius, o litus. Vadinasi, tai – daug litų. Ir visi jie yra kertiniai mūsų atominės elektrinės uždarymo sąnaudų rodikliai. Bet apie skaičius dar spėsim – paklausykime vienos buvusio elektrinės inžinieriaus istorijos.

„Kai man tai pasakė, atrodė kažkaip įdomiai: kranas atvyko, stovėjo keletą dienų, juk tarsi buvo žinoma – galima su juo dirbti ar ne. Kai buvo pakeltas krovinys, atėjo nurodymas: kranu dirbti negalima. Tai jis su tuo pakeltu kroviniu ir stovėjo keletą dienų – nei žemyn, nei aukštyn. Tada visi juokėsi: negalima, nelieskite, ir viskas. Stovi ir kabo. Sunku susigaudyti, kur dingsta pinigai... Suprantate, čia daug niuansų. Bet kai atsiranda techninių pastabų, tuomet nesunku pasikviesti kvalifikuotų žmonių iš skirtingų institucijų – ar tai savus, ar VATESI, ir jie baigia temą“, – sako Visagino tarybos narys Olegas Davidiukas.

Buvęs jėgainės Ignalinoje meistras čia pasakojo apie nuotykį tokiame dviem aukštų tvorų juostomis jau apjuostame, bet dar neveikiančiame, jau apie ketveriais metais per ilgai statomame ypatingos reikšmės objekte – branduolinio kuro saugykloje.

Šių statybų neatlaikė net pagrindiniai mūrininkai – bendrovės „Ranga IV“ ir „Vėtrūna“, abi nespėjusios užbaigti darbų ir bankrutavusios. Didelę vėdinamą sporto salę primenančio pastato statybą užklojant stogą teko pabaigti jau trečiai bendrovei. Išėjo toks tarytum betono tortas.

„Daržinių galima pristatyti daug, esmė – kas toje daržinėje laikoma. Antras dalykas, kalbant apie B1 (laikinoji panaudoto branduolinio kuro saugykla – LRT.lt), tai yra kranai, kurie įeina į tą patį projektą, sistemą. Kranai yra, lyginant su konteinerių svoriu, nepritaikyti, jie yra senos technologijos, rusiški, nemodernizuoti“, – tvirtina  „Verslo žinių“ analitikas Rytas Staselis.

Ko tik ten, po teisybei, nėra. Vis dar nėra ir dviejų tipų – metalinių ir gelžbetoninių – panaudoto kuro konteinerių. Tai tokie dideli, spinduliuojančiu plutoniu pakrovus iki 120 tonų svorį įgaunantys indai, galintys atlaikyti net ant jo nukritusio lėktuvo smūgį. Ignalina konteinerių nepriima, nes jie neatitinka standartų, kitaip sakant, yra nelegalūs.

„Bet, matyt, kad jie manė atvažiavę čia pastatyt ir palikt, ir išeit, nepaisant to, tas veikia ar neveikia. Tam tikra prasme jie atvyko čia kaip į Afriką. O čia pasirodė, kad yra žmonių, kurie ne tik mėgsta atostogauti Havajuose ir Floridoje, bet yra ir sąžiningų žmonių“, – teigia R. Staselis.

Vienu tų reiklių žmonių galima įvardinti Romą Švedą, praėjusioje vyriausybėje dirbusį energetikos viceministru ir elektrinės įmonės valdybos pirmininku. Jis buvo vienas iš daugybės žmonių, nusvilusių nuo jėgainės reikalų, it įkišus nosį į branduolinio kuro rinklę. Teko atsistatydinti.

„Generalinio rangovo reputacija ne pati geriausia tarptautinėje aplinkoje – turi tokių juodų dėmių, ir jau toms dėmėms paaiškėjus dalyvavo konkurse. Tas faktas ir ta istorija pateikta mūsų teisėsaugai, ir jai reikia išsiaiškinti, ar čia buvo nusikalstama veika, ar nebuvo“, – sako R. Švedas.

Teisėsaugininkai iš Visagino, Vilniaus, net Panevėžio ėmėsi ne vieno ikiteisminio tyrimo, o su elektrinės reikalais susidūrę žmonės užsimena apie gudrias schemas, pritaikytas europinių donorų skiriamoms lėšoms rasti truputį kitokį pritaikymo būdą. O kombinuoti esą vaizduotė plati – juk objekto uždarymo sąmata per visą laikotarpį sudaro 10 mlrd. litų. Vien Lietuvos indėlis nuo darbų pradžios iki pabaigos siekia daugiau kaip milijardą. Bet paklauskime ir paties pagrindinio rangovo „Nukem Technologies“, kaip jis vertina užsitęsusią bataliją.

„Žinių trūkumas sukelia baimę. Tad mes suprantame, kai baiminamasi, kad gali kilti problemų arba sunkumų. Parodydami geros valios gestą, mes su už konteinerius atsakingu partneriu GNS įvykdėme papildomą jų saugumo analizę, jų nuokrypius nuo optimalių sąlygų. Galite įsivaizduoti, kad tokia sunki įranga kaip konteineriai negali visiškai tiksliai sutapti su nurodytais skaičiais – tai yra leistinas nuokrypis“, – tikina saugyklų darbų vadovas Thomas Pietschas.

201 branduolinio kuro konteineris – tiek tilptų laikinojoje saugykloje. Deja, kol kas atvežti tik 4 ir tie, žinoma, tušti. Čekų ir vokiečių cilindrinės talpyklos Lietuvai netinka.

„Jeigu elektrinės ir „Nukem“ technikos specialistai negali susitarti, jie turėtų kviesti trečiąją pusę. Lietuvoje yra tokia institucija – VATESI, kur dirba gana kompetentingi specialistai, kurie galėtų pasakyti savo nuomonę“, – teigia Visagino tarybos narys O. Davidiukas.

Verta dėmesio buvusio elektrinės inžinieriaus mintis! Paklauskime.

„Atominė elektrinė to dabar ir siekia – bendradarbiavimo ir diskusijų su savo rangovu, kad tie pagaminti konteineriai atitiktų projektą. Jie sako, kad tų konteinerių, kurių savybės projekto neatitinka, nepriims. Mūsų požiūriu, jie elgiasi teisingai: nepriima tų konteinerių, kurie gali būti nesaugūs, kurių negalės panaudoti“, – sako VATESI viršininko pavaduotojas Vidas Paulikas.

Bet nuo minties, kad Lietuvos pusė principinga ir teisi, lengviau nebent morališkai: juk šis nesiliaujantis konfliktas su darbų vykdytojais ir tiekėjais turi apčiuopiamą finansinę išraišką. Žinoma, su minusu. Vieni metai prastovų dėl vis įkurtuvėms neparuošiamos saugyklos atsieina 41 mln. litų papildomų sąnaudų. Tai yra pinigai, išleidžiami kurui reaktoriuje ir baseinuose vėsinti. Anot rangovo, jiems irgi ne pyragai.

„Kiekviena pradelsta diena – tai „Nukem“ žaizda. Dėl kiekvienos pavėluotos dienos „Nukem“ praranda pinigus, tad galite būti tikri: mes norime tai užbaigti kuo įmanoma anksčiau. Per tą laiką ir pats įgyvendinamas projektas pabrango 77 mln. litų. Dar pridėkime daugiau kaip 100 mln. elektrinės indėlių, išgaravusių dviejuose žlugusiuose bankuose, ir gausime sumelę, kuri išėjo veltui kaip reaktoriuje pašildytas vanduo – į Drūkščių ežerą...“, – skundžiasi saugyklų darbų vadovas Th. Pietschas.

„Tikrai nenorėtume matyti daugiau tokių atvejų, kai dėl nekompetencijos, neprofesionalumo, gal – neduok Dieve – ir kitų priežasčių yra pradanginami valstybiniai pinigai, yra rizikuojama valstybės prestižu ir apskritai pademonstruojama, kaip negali būtų vykdomi projektai“,  – teigia energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

Vien nuostoliai aušinant kurą sudaro porą Visagino miestelio biudžetų. Apskritai nuo 2009-ųjų, kai buvo manyta saugyklą jau veiksiant, per prarastus indėlius ir pabrangusias prastovas tuščiai išgaravo bent 350 mln. litų. Ar su tokiais pinigais galima nuveikti ką nors prasmingesnio? Panašu, kad taip.

Tai yra lėšos, artimos Kauno miesto biudžetui. Daugiau kaip 300 mln. laisvai užtektų išlaikyti bent trim Lietuvos parlamentams arba porai Vilniaus universitetų. Už 350 mln. litų šalyje juk galima pristeigti antra tiek teismų. Galų gale užtektų elektrinėje prarastus pinigėlius išdalinti kiekvienam Lietuvos gyventojui po lygiai – išeitų daugiau nei šimtinė. Ir panašiai.

„Mane, kaip dalyvavusį procese, stebina proceso dalyvių ciniškumas, nes jie supranta pasekmes. Ir tie žmonės, kurie dalyvauja procese tiesiogiai, nukentės mažiausiai – daugiausiai nukentės Lietuvos vardas, Lietuvos žmonės, kurie vis tiek turės susitvarkyti su šia problema“, – mano R. Švedas.

„Bet mes pasiekėme daug. Progresas ir dabar pasiekta stadija, mano ir „Nukem“ nuomone, yra gera. Jei mes susidorosime su klientų problemomis, baigsime jau greitai. Be to, prašom nepamiršti: beveik visi dideli projektai šiuo metu pasaulyje vėluoja, ypač jeigu sprendimai nestandartiški, jei kuriama nauja meno rūšis“, – tvirtina Th. Pietschas.

Kito didelio objekto – radioaktyvių atliekų saugyklos – viduje kelių metrų įtrūkiais sueižėjusi siena irgi turbūt vadintina tam tikra meno rūšimi, kurią padėjo atlikti pora lietuviškų šaltų žiemų. Vien psichologiškai nejauku pasidaro pagalvojus, kai pagal standartus būtina fiksuoti vos kelių milimetrų plyšelius, o čia jie – beveik per visą sienos aukštį. Ir tokiame pastate radioaktyvios atliekos turės būti laikomos iki 50 metų.

„Tai nėra natūralu, aišku. Dėl to ir yra reikalaujama, kad jie susitvarkytų. Statybų pabaigoje jie turės surinkti visus dokumentus, kur turės sudėlioti visus nukrypimus, turės surašyti, kaip jie su jais susidorojo“, – sako VATESI viršininko pavaduotojas V. Paulikas.

Kol kas nėra užsivėręs ir kitas gilus plyšys – politinis. Europos Komisija siūlo kur kas mažesnį finansavimą Ignalinos atominei elektrinei uždaryti, ir kovo pabaigoje paaiškės, ar Lietuvai pavyks susitarti su vargiai sutramdomu rangovu ir kartu išsiderėti adekvačią Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko administruojamą donorų paramą.

„Leiskite man paaiškinti. Aš dabar išklausiau Energetikos ministeriją, išklausiau Ignalinos AE, išklausiau rangovą ir perskaičiau tiek techninių popierių, kiek jūs per visą gyvenimą nepanorėtumėte perskaityti. Visa tai man leidžia galvoti, kad sprendimai bus rasti – ir per santykinai trumpą laiką – po didelės apimties darbų, kuriuos jau padarė abi pusės“, – sako fondo valdytojas Vince`as Novakas iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko.

Ignalinos AE uždarymas brangsta, o finansavimas menksta. Jeigu tokia tendencija tęsis, gal dar turėsime pinigų radioaktyvioms medžiagoms sutvarkyti, na, o patį pastatą... Ai, gal ką nors sugalvosim.