Vis dėlto asociacijos "Hockey Lietuva" prezidentas Dainius Zubrus užimtų vietų nesureikšmino ir po paskutinių rungtynių teigiamai įvertino lietuvių žaidimą, pasidžiaugė naujojo trenerių štabo bendradarbiavimu.

"Turkish Airlines Baltic Challenge Cup" turnyre Lietuvos rinktinė startavo pergale 3:2 (po baudinių serijos) prieš Japonijos ledo ritulininkus, bet nesėkmingai susiklosčiusios rungtynės (0:1) su Baltarusija lėmė, kad A grupėje lietuviai užėmė trečią vietą ir paskutinę varžybų dieną su estais grūmėsi tik dėl penktos pozicijos. Lietuvos ledo ritulininkai nenuvylė į "Parodų" areną susirinkusių žiūrovų ir paskutines rungtynes užtikrintai laimėjo 6:3. Pirmą vietą turnyre užėmė Latvijos klubų rinktinė, finale 3:0 įveikusi Japoniją. Trečią vietą užėmė baltarusiai, po atkaklios kovos 4:3 palaužę varžovus iš Rumunijos.

Vos prieš pusmetį su Lietuvos ledo ritulio rinktine Kaune vykusiame pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės turnyre aukso medalius iškovojęs D.Zubrus šį kartą lietuvių pasirodymą stebėjo iš tribūnų, vilkėdamas elegantišką kostiumą, o ne ledo ritulininko šarvus. Liepos pabaigoje Lietuvos ledo ritulio asociacijos "Hockey Lietuva" vadovu išrinktas D.Zubrus turėjo progą ne tik prisistatyti šios sporto šakos mėgėjams, bet ir įvertinti savo pirmuosius darbo vaisius – naują rinktinės trenerių štabą. Kalbėdamas su "Vilniaus diena" jis užtikrino, kad turnyre matyti vaizdai nenuvylė.

"Lietuvos rinktinė užėmė penktą vietą iš šešių komandų, nors jei ne ta apmaudi nesėkmė su Baltarusija, galėjo žaisti ir finalinėse rungtynėse dėl pirmos pozicijos. Iš tiesų, gal norėjosi ir daugiau, bet aš puikiai suprantu tuos žaidėjus, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti į turnyrą, suprantu ir tuos, kurie po pirmų rinktinės rungtynių turėjo sugrįžti į savo klubus. Su tais žaidėjais, kuriuos mes turėjome, rinktinė labai gerai sužaidė mačą su Baltarusija. Nors ir pralaimėjome, tikrai negaliu pasakyti nei vieno blogo žodžio. Visi kovojo, grūmėsi, stengėsi iš paskutinių jėgų. O tai ir yra svarbiausia", – sakė 40-metis D.Zubrus.

– Dainiau, ar pačiam nesinorėjo grįžti ant ledo, padėti rinktinei?

– Man patinka ledo ritulys, grįžęs į namus vis dar pažaidžiu su draugais. Tiesa, žaidimo lygis ne toks, kokio man norisi, bet manau, kad dar galėčiau būti naudingas ir Lietuvos rinktinei. Visgi dabar mano darbas ir užduotys yra kitokios.

– Tad kokie yra Lietuvos ledo ritulio vadovo darbai? Ką nuveikėte per pastaruosius kelis mėnesius?

– Pagrindinė mano užduotis buvo naujojo Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinės vyriausiojo trenerio paieškos. Tam skyriau daug laiko ir energijos, teko nemažai pakeliauti, bendrauti su specialistais Baltarusijoje, Suomijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Pavyko susitarti su žinomu ledo ritulio specialistu, ilgamečiu Šiaurės Amerikos ledo ritulio lygos žaidėju ir treneriu Danieliu Lacroix. Manau, dabar nacionalinė rinktinė turi tikrai gerą, aukštos kvalifikacijos ledo ritulio specialistą.

Be to, rugsėjo pabaigoje lankiausi Europos ledo ritulio asociacijų vadovų kongrese, kuris vyko Maltoje, šią savaitę su Lietuvos rinktine praleidau Vilniuje. Dabar grįžtu namo, į Floridą, bet po mėnesio vėl atvyksiu į Lietuvą. Stebėsiu jaunimo rinktinių startus tarptautinėse varžybose, bus nemažai susitikimų su Baltijos šalių ledo ritulio asociacijų vadovais, partneriais, rėmėjais.

Tikiu, kad, gerai pasirengę, galime sėkmingai žaisti ir aukštesniame lygyje.

– Jūsų sprendimas atsisakyti šešerius metus Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinę treniravusio ir į I diviziono A grupę atvedusio vokiečio Berndo Haakės paslaugų buvo gan netikėtas. Kokie motyvai paskatino ieškoti naujo stratego?

– Tai buvo mano sprendimas. Kalbant apie motyvus, po auksinio pasirodymo Kaune Lietuva iškovojo kelialapį į A divizioną. Tai naujas kokybinis ledo ritulio lygmuo, tad, mano manymu, mums reikėjo ir naujo kokybinio impulso iš trenerių štabo. Kaip jau ne kartą sakiau, esu labai dėkingas B.Haakei už tuos metus su Lietuvos rinktine, už tai, ką jis be jokio atlygio davė visam mūsų ledo rituliui. Bet atėjo metas žengti į priekį ir ryžtis ne visada malonioms, bet būtinoms permainoms.

– Ir kokį įspūdį paliko naujojo vyriausiojo trenerio darbas?

– D.Lacroix į Lietuvą atvyko likus kelioms dienoms iki pirmųjų rungtynių su Japonija. Buvo kelios treniruotės, kurių metų jis galėjo tik susipažinti su ledo ritulininkais, apie kokius nors rimtus pokyčius kalbėti nėra prasmės. Jam tikrai buvo labai sunku. Bet pagal žaidimą, jo organizavimą aš matau tam tikrų teigiamų ženklų.

Jo darbas nebus lengvas, nes mes kokių nors didelių treniruočių stovyklų prieš pasaulio čempionatą neturėsime. Todėl labai norėjau, kad jo asistentai būtų lietuviai – Šarūnas Kuliešius, Arūnas Aleinikovas, kurie pažįsta žaidėjus, žino jų stipriąsias ir silpnąsias puses ir gali patarti vyriausiajam treneriui. Ir jau dabar galiu pasakyti, kad treneriai rado bendrą kalbą. Džiaugiasi ir pats Danielis, ir mūsų treneriams tai yra unikali patirtis, nes tikrai ne kiekvieną dieną gali dirbti su NHL lygio specialistu. Surinkta tikrai kokybiška trenerių komanda ir aš jos darbu esu labai patenkintas.

– Lietuvos rinktinė kitų metų balandžio 29 – gegužės 4 d. pasaulio čempionato I diviziono A grupėje žais su Baltarusija, Pietų Korėja, Vengrija, Slovėnija ir Kazachstanu. Ko tikitės tose varžybose?

– Šiandien kokių nors konkrečių uždavinių rinktinei ar jos treneriams nesame iškėlę. Per savo karjerą NHL lygoje aš niekada negalvodavau apie tikslus, tiesiog kiekvienose rungtynėse siekdavau pergalės. Taip pat ir Lietuvos rinktinėje. Niekada nesidomėjau, su kuo mes žaisime, nes tikslas tik vienas – laimėti. Ar įmanoma tai padaryti – paaiškės čempionato metu. Turime Didžiosios Britanijos pavyzdį. Prieš keletą metų žaidėme vienoje grupėje, po to jie pateko į A divizioną, o kitais metais jau kovos elitinėje pasaulio ledo ritulio rinktinių draugijoje. Jei tai pavyko anglams, kodėl negalėtų pavykti ir mums?

– Vis dėlto pavasarį Kaune laimėjusi rinktinė buvo vadinama "Svajonių komanda", nes jos gretose žaidė visi geriausi šalies ledo ritulininkai.

– Pavasarį Kaune aukso medalius iškovojo komanda. Ne Zubrus, ne Kasparaitis, o komanda. Laimėjome visas rungtynes ne dėl to, kad turėjome vieną ar du labai ryškius lyderius, o dėl to, kad paprasčiausiai buvome geresnė komanda už likusias. Nesutinku, kad dabar komanda labai pasikeitė. Turime labai gerą vartininką, turime būrį jaunų, talentingų žaidėjų, turime gerai veikiančias, subalansuotas grandis. Mūsų stiprybė buvo komandinis žaidimas, ir ji neprapuolė. Tikiu, kad, gerai pasirengę, galime sėkmingai žaisti ir aukštesniame lygyje. Ir jei pasiseks – galime žengti aukštyn.

– Ar Lietuvoje ledo ritulys turi pakankamai resursų, kad galėtų kilti aukštyn?

– Reikalai pamažu taisosi. Ledo ritulio arena netrukus atvers duris Klaipėdoje, tai labai praplės mūsų sporto šakos geografiją. Žinau, kad planuojami naujos ledo arenos statybų darbai Kaune. Vilniuje taip pat labai reikia dar bent vienos kokybiškos čiuožyklos, nebūtinai didelės arenos, bet čiuožyklos, kurioje galėtų sportuoti vaikai, mėgėjai. Dabar sostinėje turime tik "Akropolio" čiuožyklą ir "Pramogų" areną. To tikrai neužtenka. Šiuo metu Vilniuje yra dvi ledo ritulio komandos, vaikų ledo ritulio akademija. Galėtų būti ir daugiau, bet tam reikia naujų erdvių ir galimybių. Net ir tokiomis sąlygomis vaikų, norinčių lankyti ledo ritulio treniruotes, skaičius nuolat auga, tačiau tas kiekybinis ir kokybinis efektas būtų didesnis, jei vaikai paprasčiausiai turėtų kur sportuoti.