Genocidui buvo skirta ir neseniai istorikus ir akademikus iš Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano Vilniuje subūrusi konferencija „Genocidai: praeities ir dabarties tikrovė“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje aptarti Holokausto, Holodomoro ir kitų tautinių genocidų atvejai ir jų reikšmė šiandienai.

Surengti konferenciją, be kita ko, paskatino ir šiemet minimos Vilniaus geto 80-osios likvidavimo metinės. Renginio metu įvairių šalių tyrėjai aptarė klausimus, kaip genocidų tema vėl aktualizuojama akademinėje terpėje ir tarptautinėje politinėje arenoje. Svarbu, kad jautri genocido tema susijusi ne tik su istorinio teisingumo atkūrimu, bet dažnai išnaudojama ir (geo)politiniams tikslams ar formuojant tam tikrą šalių įvaizdį tarptautinėje arenoje.

(Ne)ištrinta atmintis

Dr. Jurijus Latyšas iš Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto konferencijoje skaitė pranešimą tema „1932–1933 m. Holodomoras ir Ukrainos istorijos politika Rusijos–Ukrainos karo fone“. Jis atkreipė dėmesį, kad viena didžiausių ukrainiečių tautos tragedijų tapęs Holodomoras yra labai svarbi Ukrainos nacionalinės atminties dalis.

„Nuo sovietų valdžios sukelto bado Ukrainoje mirė mažiausiai 4 mln. žmonių. Vis dėlto bet kokios kalbos apie Holodomorą buvo tildomos iki pat praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio, kadangi prisiminimai apie badmetį prieštaravo oficialiam sovietiniam naratyvui. Tad Holodomoras tarsi dingo iš viešojo diskurso, apie jį nebuvo jokių užuominų nei vadovėliuose, nei istorinėse knygose ar straipsniuose“, – akcentavo dr. J. Latyšas.

Pasak istoriko, artėjant 50-osioms Holodomoro metinėms, ukrainiečių diasporos JAV atstovai inicijavo veiksmus, siekdami įamžinti ukrainiečių tragedijos atminimą. 1984 m. buvo įsteigta JAV Ukrainos bado komisija, kurios pirmininku tapo kongresmenas Danielis Mica, o direktoriumi – istorijos mokslų daktaras Jamesas Mace’as. Ištyrusi Holodomoro laikotarpio archyvus, komisija 1988 m. JAV Kongresui pateikė išvadą, kad 1932–1933 m. badmetis Ukrainoje buvo sovietų vykdytas genocidas prieš ukrainiečius. 1986 m. išleista pirmoji mokslinė knyga apie Holodomorą anglų kalba – Roberto Conquesto darbas „Liūdesio derlius: sovietų kolektyvizacija ir teroras-badas“.

„Pačioje Sovietų Sąjungoje tik perestroikos laikotarpiu buvo suformuota komisija, nagrinėjusi Holodomoro laikotarpio archyvus. Ji buvo pavaldi Ukrainos komunistų partijos centriniam komitetui. 1987 m. gruodžio 25 d. savo kalboje, dedikuotoje Spalio revoliucijos 70-mečiui, Ukrainos komunistų partijos lyderis V. Ščerbickis pirmą kartą pripažino Holodomoro faktą. Tačiau kartu jis pasakė, kad sovietų valdžia esą padarė viską, jog padėtų katastrofos ištiktiems Ukrainos regionams. Badmečio priežastimis jis įvardijo didelę tų metų sausrą, per didelį kolektyvizacijos tempų spartinimą ir stojimo į kolūkį savanoriškumo pažeidimus“, – sakė dr. J. Latyšas.

Jis priminė, kad 1990-aisiais Ukrainos komunistų partijos centrinis komitetas netgi priėmė rezoliuciją dėl Stalino ir jo artimiausios aplinkos nusikaltimų valstiečių atžvilgiu, o komunistų opozicija tuo laikotarpiu naudojo Holodomoro faktą kaip stiprų argumentą agituojant už Ukrainos nepriklausomybę ir pasisakant prieš sovietų valdžią.“

Istorinės atminties karai

Pasak dr. J. Latyšo, griuvus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę, aukščiausi šalies politikai dėjo daug pastangų siekdami įamžinti Holodomoro aukų atminimą. 1993 m. pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas išleido dekretą dėl badmečio aukų įamžinimo. Tų metų rugsėjį Kyjivo Šv. Mykolo aikštėje iškilo monumentas Holodomoro aukoms atminti. 1998 m. prezidentas Leonidas Kučma paskutinį lapkričio šeštadienį paskelbė Holodomoro aukų atminimo diena. 2006 m. prezidento Viktoro Juščenkos iniciatyva buvo įkurtas Ukrainos nacionalinės atminties institutas. V. Juščenkos prezidentavimo metu susiformavo tam tikri ritualai ir simboliai, skirti  badmečio aukoms pagerbti. Pvz., dažnai Holodomoro kontekste naudojami kviečių varpų, putinų kekių ir kryžiaus simboliai. 2008 m. duris Kyjive atvėrė žvakės formos Holodomoro muziejus. Priešais jį išlieta bronzinė mergaitės su kviečių varpomis skulptūra.

Pačioje Sovietų Sąjungoje tik perestroikos laikotarpiu buvo suformuota komisija, nagrinėjusi Holodomoro laikotarpio archyvus. Ji buvo pavaldi Ukrainos komunistų partijos centriniam komitetui.

„2005 m. Ukrainos prezidentu tapus V. Juščenkai, prasidėjo istorinės atminties karai tarp Rusijos ir Ukrainos. Rusijos Federacija visada neigė, kad Holodomoras buvo Ukrainos žmonių genocidas ir teigė, kad badas buvo prasto tų metų derliaus padarinys. Šie ir panašūs teiginiai vėliau tapo 2014 m. Rusijos vykdyto hibridinio karo ir 2022 m. prasidėjusios plataus masto invazijos dalimi, – pastebėjo dr. J. Latyšas. – Ukrainos valdžios atstovai ėmė vykdyti strategiją, skirtą išsaugoti nacionalinę atmintį ir išnaikinti sovietinės nostalgijos įkvėptą požiūrį į istoriją, kurį paskelbė grėsme šalies saugumui.“

Anot istoriko, vėlyvajame praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Ukrainos visuomenės istorinė atmintis skilo į du atskirus modelius: sovietinės nostalgijos ir nacionalinio identiteto. Pirmasis modelis sako, kad Holodomoras buvo prasto derliaus ir kolektyvizacijos metu padarytų klaidų padarinys. Antrasis modelis teigia, kad Holodomoras buvo Stalino vykdytas genocidas prieš Ukrainos žmones.

Šie du istorinės atminties modeliai turi ir daugiau skirtumų. Sovietinės nostalgijos modelis skelbia, kad Ukraina išsivystė iš Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos. Antrasis teigia, kad tai buvo okupaciniai režimai Ukrainos teritorijoje. Daugelio ukrainiečių požiūrį į sovietinę praeitį pakeitė 2022 m. prasidėjęs plataus masto karas, paskatinęs nacionalinio istorinės atminties modelio suklestėjimą. Apklausos rodo, kad 2022 m. lapkritį jau 93 proc. ukrainiečių respondentų teigė, kad Holodomoras buvo genocidas prieš ukrainiečių tautą.

„Holodomoro pripažinimas genocidu yra svarbi Ukrainos užsienio politikos dalis. Pripažinę Holodomorą genocidu, galime pamatyti labai aiškų siaubingų Rusijos veiksmų tęstinumą – prisiminkime praėjusiais metais vykdytas žudynes Bučoje ir Irpinėje. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas šiandienius Rusijos veiksmus tiesiogiai palygino su Holodomoru. Praėjusią žiemą Rusijos vykdytą Ukrainos civilių žmonių energetinį terorą jis pavadino Cholodomoru (ukrainietiškai cholod – šaltis). Rusija siekė, kad ukrainiečiai civiliai mirtinai sušaltų – mirtų žiauria, kankinama mirtimi, – kalbėjo istorikas. – Prieš plataus masto invaziją Holodomorą genocidu buvo pripažinusios penkiolika Jungtinių Tautų valstybių narių ir Vatikanas. Išvydusios žiauriai nužudytas civilių žmonių aukas Bučoje ir Irpinėje, tai padarė dar septyniolika valstybių. Lietuva Holodomorą genocidu pripažino 2007 m.“

Agresija ar genocidas?

Dr. Hanna Baženova iš Centrinės Europos instituto Lenkijoje skaitė pranešimą „Genocidinis Rusijos–Ukrainos karo matmuo: taikantis į ukrainiečių tautą ir kultūros paveldą”. Ji pastebėjo, kad šiandien, vykdydama karą Ukrainoje, Rusija ne tik kariauja karo lauke, bet ir žiauriai elgiasi su civiliais, persekioja ukrainiečius dėl jų politinių ir religinių įsitikinimų. Rusijos veiksmai Ukrainoje kelia sunaikinimo grėsmę visai šalies populiacijai. Tad tarptautinė bendruomenė šiuos veiksmus jau ima kvalifikuoti kaip vykdomą genocidą. Rusijos veiksmus Ukrainoje šiuo metu tiria Tarptautinis Baudžiamasis Teismas.

„Priminsiu, kad genocido terminą pirmasis pavartojo teisininkas Raphaelis Lemkinas, norėdamas apibūdinti sąmoningą ir sistemingą žmonių naikinimą dėl jų priklausymo etninei, tautinei, religinei ar rasinei grupei, – kalbėjo dr. H. Baženova. – 2022 m. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, niekas nekalbėjo apie genocidą, buvo vartojamas tik žodis „agresija“. Vis dėlto, išvydus Bučos skerdynių aukas ir civilių žmonių kapus, situacija ėmė keistis. Ukrainos Aukščiausioji Rada pripažino Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu. Taip pasielgė ir Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Airija. Terminas „genocidas“ dar plačiau imtas vartoti, kai praėjusių metų rudenį Rusija masiškai naikino Ukrainos miestų infrastruktūrą, siekiant sudaryti sąlygas, kuriose civiliams būtų sunku išgyventi. Rusija taip pat vykdo genocidą blokuodama evakuacijos koridorius, naikindama ligonines ir kultūrinį šalies paveldą, okupuotose teritorijose įvesdama rusišką švietimo sistemą.“

Taikinys – vaikai

2023 m. balandį Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja išleido rezoliuciją, kurioje genocidu pripažino prievartinę ukrainiečių vaikų deportaciją į Rusijos gilumą.

„Pagrobtų ir prievarta į Rusiją išvežtų ukrainiečių vaikų skaičius tiesiog šokiruoja. Oficialūs duomenys skelbia, kad apie 20 tūkst. ukrainiečių vaikų buvo prievarta deportuoti iš Ukrainos ir tik apie 400 jų vėliau grįžo. Rusijos statistika rodo, kad šie skaičiai kur kas didesni – deportuota jau per 700 tūkst. vaikų. Įprastai vaikai perkeliami į tolimas Rusijos Federacijos dalis: Čečėniją, Kaukazą, Sibirą, Tolimuosius Rytus. Vaikų asmens dokumentai būna konfiskuojami ir jiems išduodami rusiški dokumentai, draudžiantys vaikams Rusiją palikti bent dvejus metus, – atskleidė dr. H. Baženova. – Tikriausiai girdėjote apie ukrainiečių filtracijos stovyklas Rusijoje, kurioje šeimos nariai išskiriami ir tardomi. Šias stovyklas vaikai neretai palieka be tėvų. Šis karo nusikaltimas yra itin žiaurus, nes nusitaikyta į labai pažeidžiamą visuomenės grupę – vaikus.“

Dr. H. Baženova pabrėžė, kad Rusija vykdo karo nusikaltimus ir naikindama Ukrainos kultūrinį paveldą. Griaunami monumentai, muziejai, meno galerijos, svarbūs istoriniai ir kultūriniai šalies objektai, o muziejų ir galerijų turinys gabenamas į Rusijos gilumą. Šiuo metu daugiau nei 1 600 meno ir kultūros institucijų ir 500 įvairių konfesijų maldos namų yra sugriauti ar apgadinti. Šie skaičiai negalutiniai, nes, vykstant karo veiksmams, sunku apskaičiuoti tikrąjį žalos mastą.

„Kalbėdami apie genocidą, dažniausiai kalbame apie pastangas sunaikinti tam tikrą rasinę ar etninę grupę. Pasak žymaus istoriko Eugenijaus Finkelio, Ukrainos situacija turbūt yra pirmoji, kai bandoma sunaikinti ne tam tikrą grupę, bet visą naciją. Tai, ką matome Ukrainoje, neabejotinai yra genocidas, nors ir kils iššūkių tai įrodant teisiškai“, – sakė dr. H. Baženova.

Istorija – propagandos priemonė

Prof. dr. Iryna Ramanava iš Europos humanitarinio universiteto konferencijoje skaitė pranešimą „Politinis „baltarusių tautos genocido“ instrumentalizavimas”. Pasak jos, dabar Baltarusijoje vyksta istorinės atminties sekiuritizacija. Istorinius įvykius Baltarusijoje interpretuoja nebe istorikai, o politinės jėgos struktūros, kurios paverčia istoriją propaganda, jos pagrindu vykdo cenzūrą ir persekiojimus. 2021 m. balandžio 7 d. Baltarusijos Respublikos generalinė prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl baltarusių genocido, jų gyvenviečių naikinimo, priverstinės deportacijos ir koncentracijos stovyklų kūrimo Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Tų pačių metų liepos 3 d. Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „žydai užima ypatingą vietą pasaulyje ir naudoja Holokaustą savo tikslams pasiekti. Baltarusiai negalėjo to padaryti, bet dabar privalo.“

Pagrindiniu veikėju atminties politikoje 2020 m. rugsėjį tapo Baltarusijos generalinis prokuroras Andrejus Švedas. Šią poziciją jis užėmė tuo metu, kai šalyje vyko daug protestų prieš galimai suklastotus prezidento rinkimų rezultatus. Dalyvaujant A. Švedui, buvo iškelta baudžiamoji byla dėl baltarusių genocido vadinamojo Didžiojo tėvynės karo metu ir pradėta plataus masto liudininkų apklausa. Taip pat buvo kreiptasi į tarptautines organizacijas, kad jos pripažintų Baltarusijos žmonių genocidą. A. Švedas pareiškė, kad Baltarusija per karą patyrė rimtesnių nuostolių, nei manyta anksčiau, todėl už tai bus pareikalauta kompensacijos.

„Veiksmai, siekiant pagrįsti baltarusių genocido Antrojo pasaulinio karo metais konceptą, buvo pradėti 2007 m. Rusijoje. Rusijos istorinės atminties draugija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Baltarusijos Mokslų akademijos Istorijos institutu, kurios tikslas – suformuoti bendrą naratyvą. Per tą laiką buvo parengta medžiaga baltarusių tautos genocido Antrojo pasaulinio karo metais koncepcijai pagrįsti, išleista nemažai knygų, dokumentų rinkinių apie sudegusius kaimus, koncentracijos stovyklas, nacių ir jų bendrininkų nusikaltimus. Daug akcentuota, kad esą būtent su naciais kolaboravę ukrainiečiai 1943 m. sudegino Chatynės kaimą Baltarusijoje“, – atskleidė profesorė.

Tautos priešų paieškos

Kodėl apie baltarusių tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu imta kalbėti būtent pastaraisiais metais? Pasak I. Ramanavos, šią temą labai paskatino 2020 m. kilę masiniai protestai po Baltarusijos prezidento rinkimų. Baltarusijos valdžia ėmė vesti tiesioginę paralelę tarp protestuotojų ir nacių kolaborantų Antrojo pasaulinio karo metais, kurie esą taip pat naudojo baltos, raudonos ir baltos spalvų vėliavas. Taip pat valdžia ėmė vesti paraleles tarp baltarusių žmonių žudynių Antrojo pasaulinio karo metais ir dabartinių Vakarų sankcijų Baltarusijai.

2021 m. liepos 7 d., sakydamas kalbą konferencijoje Sankt Peterburge, A. Švedas pabrėžė, kad šalys, kurios karo metu dalyvavo naikinant baltarusius, esą dabar toliau kariauja prieš šią šalį.

Paskutiniame interviu BBC su Steve’u Rosenbergu 2021 m. lapkritį A. Lukašenka vėl nagrinėjo šią temą: „Baltarusijos civiliai kaip niekas kitas daug kentėjo Antrajame pasauliniame kare. Su jų kančiomis galima palyginti nebent tik žydų kančią. Jūs vis dar nesumokėjote Baltarusijos žmonėms už Antrąjį pasaulinį karą, jūs vis dar nesumokėjote už mūsų patirtus nuostolius.“ Po šių žodžių A. Lukašenka toliau šnekėjo, kad esą Vakarai organizuoja protestus Baltarusijoje.

„Vokiečių istorikas Konstantinas Goschleris pastebėjo, kad A. Lukašenka kalbomis apie baltarusių genocidą bando sukurti įsivaizduojamus priešus šalies viduje ir išorėje. Vidiniais priešais tapo protestuotojai, 2020 m. vasarą išėję į gatves, o išoriniais – Vakarų šalys, paskelbusios Baltarusijai sankcijas, – kalbėjo profesorė. – 2022 m. sausio 5 d. Baltarusijos Respublika priėmė Baltarusijos tautos genocido įstatymą, kuriuo esą siekiama užtikrinti Baltarusijos tautos pagrindinių vertybių apsaugą ir užkardyti bandymus falsifikuoti Antrojo pasaulinio karo įvykius. Įstatyme baltarusiais įvardijami visi žmonės, kurie tuo laikotarpiu gyveno Baltarusijos SSR. Istorikas Aleksandras Friedmanas pastebi, kad režimas aproprijuoja Holokausto aukas, propagandos tikslais paskelbdamas jas baltarusiais. Žodžių „žydai“ ar „Holokaustas“ įstatyme nėra.“

Represijų priemonė

Už baltarusių genocido Antrojo pasaulinio karo metu neigimą Baltarusijoje numatoma nuo trejų iki dešimties metų kalėjimo bausmė. 2023 m. generalinė Baltarusijos prokuratūra paskelbė žmonių, atsakingų už baltarusių genocidą, sąrašą. Jame yra 1 340 Vokietijos piliečių vardai. Sąrašas netikslus, nes kartais įvardijamas tik asmens vardas, kartais – tik pavardė, kartais – tik inicialai ar pravardė. Sąraše  atsidūrė 251 Latvijos pilietis, 85 – lietuviai. Istorikai abejoja sąrašo autentiškumu, nes ankstesnės praktikos rodo, kad tokie sąrašai dažnai tiesiog pritaikomi prie dabartinių prokuratūros poreikių.

Bendradarbiaujant su prokuratūra, 2023-2024 mokslo metams mokykloms buvo parengti trys specializuoti leidiniai Baltarusijos tautos genocido Didžiojo Tėvynės karo metais tema. Tuo pačiu metu buvo sunaikinta nepriklausoma socialinė ir politinė žiniasklaida šalyje, uždaromi nepriklausomi leidybos projektai. 2022 m. tikrieji istorikai, kurie prieštaravo oficialiam naratyvui, buvo paskelbti ekstremistais, jų istorinės knygos, straipsniai, žurnalai uždrausti.

„Kai Vladimiras Putinas 2012 m. pradėjo trečiąją prezidento kadenciją, šalyje kilo protestai, o kiti metai buvo paskelbti Rusijos istorijos metais. Kai A. Lukašenka 2020 m. vėl tapo šalies prezidentu ir kilo protestų, 2022-ieji buvo paskelbti Istorinės atminties Baltarusijoje metais, kurių pagrindinė tema buvo baltarusių genocidas Antrajame pasauliniame kare. Žvelgdami į šias dvi valstybes matome pavyzdį, kaip istorinę atmintį galima paversti represijų ir cenzūros priemone“, – sako prof. dr. I. Ramanava.