– Iš visų paskutinių teroristinių išpuolių daugiausia aukų pareikalavo ataka Bagdade. Taip taip tai ir daugiausia gyvybių vienu kartu nusinešęs išpuolis per paskutinį dešimtmetį Irake. Taip, Irako valdžia ir saugumo pajėgos nėra labai stabilios ir vieningos, tačiau kodėl atrodo, kad didelio masto sprogdinimas buvo įvykdytas taip lengvai?

– Svarbu tai, kad jau kurį laiką „Islamo valstybės“ kovotojai nevykdė tokio pobūdžio išpuolių, todėl galima sakyti, kad saugumas kažko panašaus net nesitikėjo. Labai didelė dalis karinių dalinių atlieka operacijas kitose Irako teritorijose, už Bagdado, todėl jų galėjo pritrūkti sostinėje. Irako pajėgos turi prisitaikyti ir prie kintančios džihadistų taktikos.

Po išpuolio beveik iš karto atsistatydino Irako vidaus reikalų ministras – jis pasakė, kad negali kontroliuoti skirtingų Irako vyriausybės pajėgų grupių ne tik visame Irake, bet ir atskiruose Bagdado rajonuose. Tai antra priežastis, kodėl užkirsti kelią atakoms labai sudėtinga. Kai kurios pajėgos paklūsta vidaus reikalų ministro įsakymams, kitos – gynybos ministro.

Didelį aukų skaičių lėmė ir tai, kad daug žmonių buvo užspausti pastatų nuolaužose ir sudegė gyvi. Dabartinis politinis nestabilumas po atakos gali dar labiau įsisiūbuoti, ko iš esmės ir siekia „Islamo valstybės“ kovotojai. Jiems tai sekasi, todėl artimiausiu metu galime tikėtis dar daugiau atakų.

– Kita svarbi žinia, susijusi su Iraku, buvo Johno Chillcoto ataskaita, kurios išvados teigia, kad Jungtinė Karalystė suskubo įsitraukti į karą Irake, o dėl konflikto iškilo džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“. Ar, jūsų nuomone, ataskaita skelbia tai, ko ir buvo galima tikėtis?

– Be abejo, išvados labai aiškios. Prieš invaziją į Iraką britų visuomenė buvo įtikinta, kad Saddamas Husseinas turi masinio naikinimo ginklą, kas vėliau pasirodė kaip klaidinga prielaida. Kita labai svarbi išvada – kad invazija neturėjo plano. Tai, manau, labai svarbus aspektas. Trūko strategijos dėl visko, nebuvo sugalvota, kaip kariauti neišnaudojant visų įmanomų karinių priemonių, nebuvo planuojama, kaip šalis gyvens po karo.

Sudėję šiuos dalykus, gauname paaiškinimą, kodėl po 2003 m. Iraką apėmė chaosas, pilietinis karas. Po invazijos šalies struktūra buvo sugriauta, o plano, kaip atstatyti svarbiausias institucijas ir sukurti demokratines sąlygas, nebuvo. Šalyje atsirado daug pilkų teritorijų, kurių nebekontroliavo vyriausybė (iš esmės nebekontroliavo niekas). Jos sudarė puikias sąlygas augti „Al-Qaedai“, vėliau – kitoms teroristinėms organizacijoms, o politinės jėgos to sustabdyti visiškai neturėjo galios.

– Dabar, prisimenant 2003 m. invaziją, viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta minčių, kad jau geriau valdžioje S. Husseinas, nes po karo prasidėjusio chaoso sąlygos pasidarė dar blogesnės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Manau, kad žmonės neturėtų leistis į diskusijas, kai kalbama tik apie juodą ar tik apie baltą. Visada pabrėžiu, kad Irakas kapinėmis netapo po 2003 m. Kapinėmis Irakas jau buvo paverstas prieš tai ir labiausiai per S. Husseino režimą. Ir kurdai, ir šiitai pasakytų, kad džiaugiasi, jog S. Husseino režimas baigėsi. Šios dvi grupės jau sudaro šalies daugumą.

Be abejo, kai kurie žmonės tiesiog turi nostalgiškų jausmų, nes esą S. Husseino laikais buvo daugiau stabilumo. Be abejo, dabar šalis apimta chaoso, „Islamo valstybės“ išpuolių grėsmė kiekvieną dieną vis labiau auga. Irako dabartis tikrai košmariška. Tačiau S. Husseinas buvo žiaurus diktatorius, kuris žudė ir kankino savo paties žmones.