W. Churchillis, kuriuo taip žavėjosi B. Johnsonas, už savo memuarus „Antrasis pasaulinis karas“ 1953 m. buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Po septynių dešimtmečių išleistą kito britų premjero knygą „The Economist“ pavadino pavyzdžiu, kaip nevalia rašyti politinių memuarų.

Pandemijos metu planavo įsiveržti į Nyderlandus – norėjo siųsti elitinį dalinį per Lamanšo sąsiaurį gumine valtimi ir taip susigrąžinti 5 mln. vienetų vakcinos „Astra-Zeneca“, kuriuos „pagrobė“ ES. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu įtaisęs B. Johnsono tualete pasiklausymo prietaisą: 2017 m. tuomet britų diplomatijos tarnybai vadovavęs B. Johnsonas ministerijoje priėmė B. Netanjahu, kuris pasinaudojęs privačiu šeimininko tualetu – jame vėliau rasta pasiklausymo aparatūra.

Leiboristas Davidas Cameronas grasinęs susidoroti, o princesės Anos šuo nugalabijo karalienės Elžbietos II korgį, rašo B. Jahnsonas. Jis sako metus ar daugiau žinojęs, kad monarchė serga kaulų vėžiu – karalienė mirė praėjus dviem dienoms po B. Johnsono atsistatydinimo, kaip teigiama oficialiai, nuo senatvės.

Tokių hiperbolių, pusiau tiesos pilna visa autobiografija, kurią užsienio žurnalistai jau spėjo pavadinti biografijos žanro parodija. Knyga esanti tokia pat kaip ir pats B. Johnsonas – tyčia suveltais plaukais, tyčia kuriantis išsiblaškiusio žmogaus įvaizdį, kad tuo dar labiau pabrėžtų savo oratorystės gebėjimus, savo kaip politiko solidumą, sprendimų originalumą.

Memuarų autorius bando suvesti sąskaitas su visais savo priešais – pradedant leiboristais, „Brexit“ priešininkais konservatoriais ir su šalininkais, valdymo pabaigoje nuo jo nusigręžusiais; su jo planus įgyvendinti trukdžiusiais biurokratais ir jį kritikavusia žiniasklaida.

B. Johnsonas kaltina godumu naująjį ministrą pirmininką Keirą Starmerį, priėmusį brangių dovanų – bilietų į koncertą, dizainerių drabužių, pamiršdamas, kad pats priėmė dešimtis tūkstančių svarų savo oficialiai rezidencijai atnaujinti ir iš pradžių to nedeklaravo, mėgavosi prabangiomis atostogomis Karibuose, už kurias sumokėjo vienas torių rėmėjų. Koronoviruso vakarėlio skandalo, per kurį jis galiausiai neteko posto, nesureikšmina.

Tokių hiperbolių, pusiau tiesos pilna visa autobiografija, kurią žurnalistai jau spėjo pavadinti biografijos žanro parodija.

Tačiau 772 puslapių veikalo skaitymas neprailgsta. Anot vieno „The Times“ apžvalgininko, ši knyga yra „smagiausia, ką galima patirti skaitant apie žmogų, kuris beveik išmušė šalį iš vėžių“.

Knyga, reklamuota kaip „šimtmečio politiniai memuarai“, pavadinta tarsi pajuokai „Unleashed“ – žodžiu, reiškiančiu atrištą, paleistą ar nutrūkusį nuo pavadėlio – yra kur kas daugiau nei pramoga. Tai jo politinės veiklos, trumpam prigesusios po atsistatydinimo 2022-aisiais, tąsa. „Pavadinimas tikrai turi būti ironiškas. Visa esmė, kad jis niekada nepripažino jokio pavadėlio“, – „Financial Times“ komentavo B. Johnsono kolega iš konservatorių partijos parlamentaras Jesse’as Normanas.

„The Guardian“ šią knygą pavadino klouno memuarais. Dauguma ministrų pirmininkų memuarų esą vienaip ar kitaip suteikia retrospektyvą, atspindi autorių apmąstymus. „Tačiau Borisas Johnsonas nėra mąslus. Jis toks niekada nebuvo ir nebus“, – rašo laikraštis.