Nors konkurencingumo sąvoka nėra lengvai apibrėžiama ir vienareikšmė, niekas neprieštarauja, kad būti konkurencinga šalimi yra naudinga, tad siekis didinti konkurencingumą – svarbus ekonominės politikos tikslas. Nuomonės išsiskiria tuomet, kai bandoma rasti naudingiausias konkurencingumo didinimo priemones.

Atrodo, jog dvi pagrindinės Lietuvos ekonominės politikos kryptys, orientuotos į konkurencingumo didinimą, yra eksporto ir investicijų skatinimas. Tam daug dėmesio skiria Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (toliau – LEPA), "svarbia sunkmečio įveikimo ir Lietuvos ūkio modernizavimo priemone" eksportą ir užsienio investicijas Ekonomikos skatinimo plano projekte (toliau – planas) vadina Vyriausybė.

Tačiau jei jau konkurencingumą suvokiame kaip Lietuvos įmonių galimybę eksportuoti, o užsienio įmonėms sėkmingai investuoti Lietuvoje, iš kur ši galimybė turėtų kilti? Ar iš valstybės paramos, ar sudaromų veiklos sąlygų?

Svarbiausia – bendras klimatas

Verslo skatinti ir remti nereikia – jei tik susidaro ar yra sudaromos sąlygos pelningai veiklai, atsiras ir šia veikla užsiimančiųjų. Jei tokių sąlygų nėra, bet koks skatinimas ar parama kainuoja daugiau nei remiamos ekonominės veiklos nauda.

Taigi, geriausia, ką valstybė gali padaryti, – gerinti nuo jos priklausančias veiklos sąlygas, tokias kaip mokesčiai, įvairių leidimų ir licencijų išdavimas, administracinė našta, darbo jėgos samdymas ir kiti reguliavimai. Tačiau atrodo, kad norima eiti kitu keliu.

Minėtame ekonomikos skatinimo plane numatyta išskaidyti LEPA ir įsteigti dvi naujas agentūras: "Enterprise Lithuania" ir "Invest in Lithuania". Plane neužsiminta apie jų funkcijas, konkrečius veiksmus skatinant eksportą ar investicijas, kodėl dviejų agentūrų veikla būtų naudingesnė, nei šiuo metu veikianti LEPA.

Naujų agentūrų įkūrimas visiškai nedera su biudžeto lėšų taupymo tikslu bei saulėlydžio komisijos veikla: jei kuriame dvi naujas agentūras, panaikinti derėtų ne vieną, o kokias keturias. Be to, vargu ar konkurencingumą, investicijų patrauklumą ar eksporto potencialą šalyje lemia šias sritis kuruojančių institucijų skaičius.

Kuo blogesni neeksportuojantys?

Plane taip pat numatyta tiesioginė parama eksportuojančioms Lietuvos įmonėms ir prioritetinis jų kreditavimas. Tačiau juk tik eksportu užsiimančių įmonių skatinimas diskriminuoja kitas įmones, kurios neeksportuoja.

Daroma prielaida, jog užsienio paklausa prekėms ir paslaugoms iš Lietuvos yra svarbesnė nei vidinė šių prekių ir paslaugų paklausa. Žinoma, eksportuoti yra labai svarbu, tačiau ūkiui vienodai svarbi tiek vidinė, tiek užsienio paklausa, todėl prioritetinis eksporto įmonių rėmimas į blogesnę padėtį stato eksportu neužsiimančias įmones.

Net jei eksportas ir sudaro apie pusę Lietuvos bendrojo vidaus produkto, likusios dalies paklausos diskriminuoti negalima, ypač turint omenyje blogėjančią Lietuvos eksporto rinkų situaciją. Su ekonominiais sunkumais susiduria ne tik Lietuva, tačiau ir be išimties visos Lietuvos eksporto rinkos, todėl tikėtis, kad eksporto skatinimu galima kompensuoti Lietuvos vidinės paklausos sumažėjimą yra naivu.

Lengvatos įvaizdžio nepagerins

Dar viena užsienio investicijas skatinanti priemonė plane – išskirtinės sąlygos tam tikroms užsienio investicijoms. Kiekvienu konkrečiu atveju investuojančiai užsienio įmonei būtų suformuotas vadinamas stimulų paketas. Jo sudėtis plane nėra detalizuota, tačiau galima numanyti, jog tai galėtų būti įvairios lengvatos ar išskirtinės veiklos sąlygos, kurios būtų teikiamos užsienio kapitalui.

Globalioje ekonomikoje nustatyti kapitalo kilmę ir sunku, ir netikslinga – kapitalas itin "sraunus", išradingieji ras, kaip jam suteikti užsienietišką etiketę. Kam reikia diferencijuoti kapitalą pagal jo kilmę? Kodėl nesiimama gerinti bendrų investicinių sąlygų, pavyzdžiui panaikinant pelno mokestį perinvestuojamam pelnui? Lengvatos atskiroms įmonėms ir blogos bendrosios investavimo sąlygos niekuomet nepadarys Lietuvos patrauklia investuoti valstybe.

Išimtys – ne panacėja

Tad Lietuvos konkurencingumo kėlimas remiant užsienio kapitalą ir eksportuojančias įmones ignoruoja faktą, kad šalies konkurencingumas – tai bendrųjų sąlygų, o ne išimčių visuma. Šalies konkurencinį potencialą atskleidžia ne veiklos skatinimas ar parama, o ekonominės veiklos sąlygų gerinimas.

Dabartinė situacija primena užsienio investicijų ir eksporto vežimų traukimą duobėtu ir vingiuotu verslo sąlygų keliu, kai tuo tarpu rūpintis reiktų ne šiais dviem vežimais, o duobėto kelio lopymu. Tai padėtų ne tik eksporto ar investicijų, bet ir visiems likusiems Lietuvos ūkio "vežimams".

Todėl verslo reguliavimo, administracinės ir mokestinės naštos mažinimas yra pagrindinė visoms ūkio sritims galinti pasitarnauti konkurencingumo didinimo priemonė.