Pasakojama, kad iš pradžių Georgijus Konstantinovičius bandęs atsisakyti paaukštinimo, tačiau Josifui esą labai greitai pavykę jį įkalbėti (caras suvokęs, kad šį kartą išsikapstyti be profesionalios pagalbos vienam, supamam nomenklatūros pataikūnų, nepavyks).

Naujasis SSRS įgaliotinių planas susidariusiai situacijai Stalingrade išspręsti buvo paremtas tuo, kad mieste veikianti vadinamoji vokiečių 6-oji armija savo sparnų apsaugą buvo patikėjusi dviem prastai pasirengusioms ir tinkamai neapsiginklavusioms rumunų kariaunoms. SSRS pajėgų vadovybė nusprendė tuo pasinaudoti ir, pralaužus šiuos sparnus, apsupti mieste veikiančias generolo Friedricho Wilhelmo Ernsto Pauluso (1890–1957) vadovaujamas vokiečių pajėgas.

Įgyvendinti šį sumanymą, pavadintą Antikos dievybės, cheminio periodinės lentelės elemento bei Saulės sistemos planetos vardu, buvo pradėta tik 1942 m. lapkričio 19 d. Apstulbinti vokiečių sąjungininkai buvo greitai sumušti, o abi sovietų puolimo atšakos, judėdamos pietryčių bei šiaurės vakarų kryptimi, lapkričio 23 d. susijungė Kalače prie Dono (apie 80 km į vakarus nuo Stalingrado). Tai reiškė, kad apie 330 tūkst. Stalingrade veikiančių Trečiojo reicho žmonių (ne tik vokiečiai, bet ir rumunai, italai, kroatai ir į okupantų pusę perėję sovietų karo belaisviai) pakliuvo į spąstus.

Apsupties gniaužtuose atsidūrusios vokiečių pajėgos dar turėjo teorines galimybes prasiveržti iš apsiausties, tačiau Trečiojo reicho valdžia jų vadovybei nurodė likti vietoje. Ji pažadėjo apsuptiesiems atsargų tiekimą oru bei įsakė vieno sumaniausių vokiečių vadų titulą turėjusiam Fritzui Erichui Georgui Eduardui von Lewinskiui (1887–1973), dar žinomam Ericho von Mansteino sceniniu slapyvardžiu, kartu su vadinamąja Dono armijų grupe skubėti 6-ajai armijai į pagalbą.

Prasidėjus gruodžiui, sovietai pradėjo puolimą, siekdami padalinti vietovę į dvi dalis, tačiau tuo metu jiems to padaryti nepavyko, o 1942 m. gruodžio 12 d. E. von Mansteino pajėgos pradėjo 6-osios armijos išlaisvinimo operaciją. Ši iš pradžių vyko gan sėkmingai, tačiau sovietai sustiprino pasipriešinimą ir patys pradėjo grasinti E. von Mansteino pajėgų tiekimo linijoms, tad prieš pat Kalėdas (gruodžio 19–23 d.) gelbėjimo operacija sustojo, mat pačios 6-osios armijos vadovybė negalėjo (arba nenorėjo) pradėti savojo prasiveržimo puolimo tam, kad būtų galima susijungti su atėjusiais gelbėtojais.

Pasakojama, kad, siekiant patenkinti Stalingrade apsuptų vokiečių poreikius, per parą reikėdavo pateikti bent 750 tonų įvairiausių produktų, tačiau vokiečių oro pajėgos per parą tegalėjo pristatyti vos 250 tonų, o bėgant dienoms, žadėtoji parama laipsniškai mažėjo tol, kol galiausiai būdavo pristatomos varganos 90 tonų per parą.

Vokiečiams stigo maisto ir amunicijos, juos kamavo ligos (ypač šiltinės proveržis), tačiau 1943 m. sausio 8 d. F. W. E. Paulusas atmetė atsiųstą Voronovų giminės atstovo Nikolajaus Nikolajevičiaus (1899–1968) ir su Rokosovskių gimine siejamo Konstantino Konstantinovičiaus (1896–1968) atsiųstą pasiūlymą pasiduoti, tad po dviejų dienų (sausio 10 d.), sovietams smogiant iš vakarų, prasidėjo lemiamas kovos etapas.

Per kelias dienas sovietai užėmė beveik visus aerodromus, į kuriuos nusileisdavo atsargas gabenantys vokiečių lėktuvai, tad oreiviai savo krovinius ėmė išmetinėti iš lėktuvų, o naudojant šį pristatymo būdą, atsargos neretai patekdavo į sovietų rankas (paskutinis vokiečių lėktuvas iš šios kovų zonos išskrido 1943 m. sausio 23 d.).

Net ir patekus į siaubingą padėtį, nemaža dalis Trečiojo reicho karių stengėsi kuo aršiau priešintis, tačiau neturint maisto bei amunicijos, jų dienos Stalingrade buvo suskaičiuotos. Sausio 22 d. sovietai po trumpo sustojimo persigrupavimui vėl atnaujino atakas, o dar po kelių dienų Rokosovskių giminės atstovo Konstantino Konstantinovičiaus pajėgos susijungė su Čiuikovų giminės atstovo Vasilijaus Ivanovičiaus (1900–1982) žmonėmis pačiame Stalingrade ir „perskėlė“ Trečiojo reicho pajėgas į dvi mažesnes dalis.

Sausio 30 d. Trečiojo reicho valdžia nusprendė F. W. E. Paulusą paaukštinti, suteikiant jam feldmaršalo laipsnį, mat, pasak populiaraus to meto nacionalsocialistų anekdoto, dar joks vokiečių ar prūsų feldmaršalas nebuvo paimtas į nelaisvę gyvas, tačiau jau kitą dieną (sausio 31 d.) pietiniame sektoriuje buvęs F. W. E. Paulusas priėmė sprendimą kapituliuoti (šiaurinis vokiečių sektorius kovojo dar 48 val. ir pasidavė vasario 2 d.).

Pasibaigus grumtynėms, į sovietų nelaisvę pateko apie 91 tūkst. karo belaisvių (tarp jų 22 generolai), iš kurių vos 5 tūkstančiams, prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, buvo lemta grįžti į tėvynę.

Vėlesniais karo metais, sąjungininkams vis labiau perimant iniciatyvą, F. W. E. Paulusas pradėjo aktyviai bendradarbiauti su sovietais ir dalyvauti jų demoralizuojančio pobūdžio propagandinėse akcijose. Savo gyvenimo dienas jis baigė komunistinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

Spėjama, kad jis iki pat savo gyvenimo pabaigos taip ir nesugebėjo atleisti Trečiojo reicho vadovybei ir Adolfui Hitleriui (1889–1945) už tai, kad šie taip lengvabūdiškai ir beprasmiškai paaukojo visą 6-ąją armiją.