Taigi, kokie šedevrai šiemet varžosi dėl svarbiausių kinematografinių trofėjų ir kokios nuotaikos šiemet apskritai vyrauja kine? Praėjusi "Oskarų" ceremonija buvo įtempta ir intriguojanti. Visų pirma, visiems kėlė nerimą klausimas, ar "Victoria‘s Secret" angelų kolekcininkas ir Sibiro tigrų sergėtojas Leonardas DiCaprio pagaliau laimės apdovanojimą, kuris iš jo rankų išsprūdo net penkis kartus.

Antra, nemažą dalį žmonių papiktino faktas, jog tais metais nominacijų nesulaukė nė vienas juodaodis asmuo ar filmas, atstovaujantis afroamerikiečių kultūrai ir istorijai. Šiemet nominuotų juodaodžių ir su jais susijusių filmų nepalyginamai daugiau, tačiau nereikia cypauti dėl politinio korektiškumo. Mažiausiai trys juostos – "Tvoros" ("Fences"), "Mėnesiena" ("Moonlight") ir "Aš nesu tavasis negras" ("I Am Not Your Negro"), atstovaujančios "Juodajai Amerikai", yra itin aukštai įvertintos kino kritikų, tad galima kelti prielaidą, jog jos į sąrašą pateko pelnytai.

Kita vertus, nominuotųjų sąraše yra ir pora vidutiniškai įvertintų filmų – "Paslėptos figūros" ("Hidden Figures") ir "Lovingai ("Loving"), kurie norom nenorom perša prielaidą, jog pateko čia tik todėl, kad taip reikia. Tame veikiausiai nebūtų nieko blogo, jeigu ne faktas, kad už nominacijų borto liko keletas žymiai įdomesnių filmų, pavyzdžiui, kritikų liaupsinamas Jimo Jarmuscho darbas apie autobuso vairuotoją ir poetą – "Patersonas" ("Paterson").

Kitas skiriamasis šių metų "Oskarų" bruožas yra liūdesys. Visos šių metų juostos, kad ir kokios vertingos ar įdomios bebūtų, nepriklausomai nuo žanro, pasakoja niūrias, slegiančias istorijas, kurios analizuoja susvetimėjimo, fatališkumo, priešiškumo, neišvengiamybės ir panašias temas. Daugelyje filmų pasakojama apie paprastus žmones ir jų asmeninę kovą su priešišku pasauliu, niūriu likimu ar negailestingais gyvenimo dėsniais.

Susidaro įspūdis, jog politinė melancholija, kurią sukėlė kylantys populistai, teroro išpuoliai ir isteriški referendumai, tylomis įsėlino ir į populiariąją kultūrą bei kino meną. Tačiau šių metų darbuose randama ir nemažai humoro, tad filmų istorijos tarsi suteikia realaus pasaulio gyventojams šiokią tokią viltį.

Daugiausia nominacijų šiemet sulaukė Damieno Chazelle‘o džiazą šlovinantis miuziklas "Kalifornijos svajos" ("La La Land"). Net 14 apdovanojimų susišluoti pretenduojantis mielas, šiltas ir techniškai tobulai nušlifuotas kino kūrinys su Ryanu Goslingu ir Emma Stone skatina siekti savojo tikslo ir svajonių, nepasiduodant kliūtims ir aplinkinių trukdymui. Kita vertus, jis primena, jog dėl savo sėkmės gali tekti šį tą paaukoti, pavyzdžiui, meilę.

Aštuonias statulėles pretenduoja susišluoti mokslinės fantastikos darbas "Atvykimas" ("Arrival") ir socialinė drama "Mėnesiena" ("Moonlight"). "Atvykimas" yra bene labiausiai politizuotas darbas šių metų apdovanojimuose. Pagal 1998-ųjų Tedo Chiango literatūros kūrinį "Tavo gyvenimo istorija" ("Story of Your Life") sukurta juosta pasakoja apie ateivių pasirodymą Žemėje ir žmonių bandymą su jais užmegzti kontaktus.

"Atvykimas", net ir pasakodamas fantastinę istoriją, puikiai perteikia įtampą, nerimą ir chaosą, kurį mes jaučiame jau keletą metų. Nežinomos jėgos, ideologijos, religijos ir sutvėrimai, politikų intrigos, interneto ir socialinių tinklų hiperbolizuota visuomenės isterija bei artėjančios apokalipsės nuojauta – visa tai galima rasti šiame filme.

O mūsų kino teatruose neparodyta "Mėnesiena" pasakoja apie juodaodžių bendruomenės vargus, skurdą, nusikalstamumą, narkomaniją ir po viso to vikšrais atsiduriantį vaikiškai jausmingą pagrindinio herojaus trapumą.

Tiek "Kalifornijos svajos", tiek "Atvykimas", tiek "Mėnesiena" yra patys stipriausi kandidatai dėl geriausio filmo apdovanojimo ir net jeigu pagrindinį prizą laimės tik vienas jų, nemaža tikimybė, kad kiekviena šių juostų susirinks po keletą antraeilių statulėlių.

Mažesnius, bet vis tiek nemenkus šansus atsigriebti savąją liūto dalį turi dar trys juostos. Šešias "Oskarų" nominacijas gavo pacifistinė Melo Gibsono drama "Pjūklo ketera" ("Hacksaw Ridge"), pasakojanti apie realiai gyvenusį karo mediką Desmondą Dossą – vienintelį prestižiškiausio karinio Kongreso garbės medalio savininką, kuris esą ne tik neiššovė nė vieno šūvio, bet ir apskritai atsisakė paimti į rankas ginklą.

Taip pat tikrais faktais paremta istorija "Liūtas", pasakojanti apie Australijos verslininką Saroo Brierley, kuris vaikystėje pasimetė nuo savo šeimos, o užaugęs bandė ją rasti.

Šansų turi ir kritikų išliaupsinta gyvenimiška drama "Mančesteris prie jūros", kurioje vaidinęs Casey Affleckas yra įvardytas realiausiu pretendentu šiemet laimėti statulėlę už geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį.

Keturias nominacijas gavo aktoriaus Denzelio Washingtono režisūrinis eksperimentas – šeimos drama "Tvoros" ("Fences") bei kriminalinis trileris "Bet kokia kaina" ("Hell or High Water"), savo stilistika primenantis "Šioje šalyje nėra vietos senukams" ("No Country for Old Men", 2007).

Taip pat reikėtų paminėti du nominantus į geriausią dokumentinę pilno metražo juostą. Jau minėtas "Aš nesu tavasis negras" ("I am Not Your Negro") tyrinėja rasizmo Jungtinėse Valstijose šaknis ir istoriją, o italų darbas "Ugnis jūroje" ("Fire at Sea") siekia atkreipti dėmesį į vadinamąją pabėgėlių problemą. Italijai priklausančioje Lampedusos saloje nufilmuotame darbe pabėgėlių problema yra pateikta vietinio dvylikamečio ir emigrantus gydančio mediko akimis.

Šių metų "Oskarai" tik dar kartą parodo, kaip tiesiogiai menas ir reguliariai žmoniją kankinantys politiniai-istoriniai iššūkiai yra susiję tarpusavyje.