Kaip pranešė VLKK, komisijos nariai nepritarė Seimo konservatorių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės siūlymui skelbti geografinius pavadinimus „Kaliningrado sritis“ ir „Kaliningrado miestas“ nevartotinais. 

Kartu komisija informavo pritarusi iniciatyvai skatinti lietuviškų tradicinių vietovardžių „Karaliaučiaus kraštas“ ir „Karaliaučiaus miestas“ vartojimą ne tik istoriniame, bet ir dabartiniame kontekste, taip pat ir oficialiojoje vartosenoje.

„Kalbos komisija remiasi tuo, kad dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių – lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių – gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė – Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė – dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск)“, – informavo komisija.

Anot jos, tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po Antrojo pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų, užrašytų pagal apytikslį tarimą lietuviškais rašmenimis.

„Baltiški vietovardžiai – tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos – tapo bent iš dalies istoriniais. Jų vartojimas atitinkamame istoriniame kontekste neginčytinas, jais pavadintos Lietuvos gyvenamųjų vietovių gatvės, įstaigos, organizacijos. Tačiau dabartinėje oficialioje vartosenoje jie gali, o kai kuriose srityse ir turi būti vartojami pagrečiui su transkribuotomis (ar transliteruotomis) oficialių rusiškų vietovardžių formomis“, – nurodo VLKK.

Siekdama, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, VLKK Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 metais, jis paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“

Pasak komisijos, atvirkštinį, rusų–lietuvių tradicinių lietuviškų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašą galima rasti jos interneto svetainėje.

Į VLKK su siūlymu atsisakyti Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimų, keičiant juos lietuviškuoju Karaliaučiumi, kreipęsi V. Semeška ir P. Kuzmickienė argumentuoja, kad dabartinis esamas pavadinimas priklauso rusiškam naratyvui ir atsirado Sovietų Sąjungai vykdant agresinius veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu.

„Sovietų Sąjungos regionas buvo pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Po mirties Kalinino garbei jo vardu pervadinta net keletas miestų. Vienas iš jų – anuomet Kionigsbergas, dabar Kaliningradas – tą vardą išlaikė iki šiol“, – teigia parlamentarai.

Jie į komisiją kreipėsi po to, kai Lenkijoje prieš kelias savaites įsigaliojo rekomendacija tarp šios šalies ir Lietuvos įsiterpusį Rusijos anklavą vadinti „Królewiec“ (Karaliaučiumi). Į sprendimą reaguodamas Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „tai jau net nebe rusofobija, šie Lenkijoje vykstantys procesai yra kone beprotybė“.

Karaliaučiaus miesto pradžia – vokiečių ordino Karaliaučiaus pilis, XIII amžiaus viduryje pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. Gyvenvietė buvo pavadinta Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro garbei Kunigsbergu, vėliau – Kionigsbergu (Karaliaus kalnu).

Karaliaučiaus pavadinimas nuo XVI amžiaus vartotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje. 

1946 metais Sovietų Sąjunga miestą pervadino Kaliningradu SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino garbei.