Kantrybė trūko

Garsiai pradėtos STT bylos tampa skandalingos nebūtinai dėl nusikaltimų sunkumo ar įtariamųjų žinomumo – net trečdalis jų subliūkšta teismo salėse. Tokią statistiką prezidentūra neseniai  pavadino netoleruotina. Tai buvo paskutinė vinis į STT karstą.

Pirmą kartą aukščiausiosios šalies valdžios taip sukritikuota STT bandė išsiskalbti savo mundurą – esą teismai korupcijos bylose taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo kartelę. Ne tik tai, bet ir STT vadovybės planai „nueiti ir pasikalbėti su teisėjais ir prokurorais“ šokiravo teisininkų bendruomenę.

Tai kone rimčiausias įrodymas, kad praėjusių metų vasarą pasikeitusi STT vadovybė sisteminių klaidų nemato. Apie jas naujoji šios institucijos valdžia neužsiminė ir „Kauno dienai“. Girdėti apie asmeninę STT darbuotojų ar institucijos atsakomybę ji apskritai nieko nenorėjo.

Teisės ekspertai kalba priešingai – tokia atsakomybė būtina, bet iš pradžių reikėtų bent pripažinti klaidas ir apie jas viešai diskutuoti.

„Tai, ką dabar darote jūs rašydama šį straipnį, turėtų daryti valstybė – teisėsaugos institucijos, įskaitant STT. Privalu analizuoti padarytas klaidas ir stengtis, kad jos nesikartotų“, – pastebėjo buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas advokatas Gintautas Bartkus.

Anot jo, situaciją dėl garsiai pradėtų, bet teismo salėse subliūškusių STT tyrimų galėtų pakeisti rimta kontrolė – tiek Vyriausybės lygiu, tiek padedant nepriklausomiems ekspertams. Būtent tokia praktika taikoma daugelyje pasaulio šalių. Gal jau laikas ir mums?

Klausimas: į STT mėsmalę patekę piliečiai ieško atsakymų – kas pagaliau sutramdys nevaldomą šios institucijos savivalę? (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Tyrimų įkaitai

Verslininko, visuomenininko Šarūno Narbuto, per pandemiją padėjusio nupirkti reagentų COVID-19 testams, istorija – tik vienas pavyzdys iš daugelio, kaip STT skambiai pradeda bylas, bet viskas baigiasi išteisinimu. Daugybę bylų teismuose laimi ir politikai, buvę įstaigų vadovai, teisininkai.

Visi jie kalba apie sugriautus savo ir šeimų gyvenimus, dalis iš valstybės prisiteisia dešimtis tūkstančių eurų. Šiuos pinigus sumokame mes visi – mokesčių mokėtojai. Klaidinga galvoti, kad visuomenė šių dalykų nepastebi.

Dar įdomiau, kad pinigai išleidžiami ne tik tam, kad būtu atlyginta žala išteisintiems – ne vienus metus trunkantis teisinis procesas valstybės biudžetą patuština šimtais tūkstančių eurų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – ketverius metus trukusi Š. Narbuto byla. Jis buvo kaltintas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, kai pandemijos įkarštyje padėjo šaliai nupirkti reagentų COVID-19 testams ir kaip tarpininkas gavo už tai atlygį – 300 tūkst. eurų. Galiausiai Aukščiausiasis Teismas nusprendė – Š. Narbutas nesukčiavo.

„Nepagrįstam mano kaltinimui išleista apie 100 tūkst. eurų mokesčių mokėtojų pinigų“, – yra viešai sakęs galutinai išteisintas verslininkas.

Garsiai prasidėjusių ir išteisinimu pasibaigusių bylų daugėja. Pernai rudenį Aukščiausiasis Teismas padėjo tašką Panevėžio mero Mykolo Račkausko byloje – išteisino jį dėl prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo. Byla tęsėsi nuo 2018-ųjų.

Išteisintas buvęs Utenos meras Alvydas Katinas, kurį prokurorai kaltino piktnaudžiavimu tarnyba, kai jis prašė savivaldybės tarnautojo įvertinti tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus sekretoriato vadovės namo stogo būklę. Remontu esą turėjo rūpintis viešuosiuose pirkimuose nuolat dalyvaujanti įmonė. Buvęs valdininkas iš valstybės prisiteisė 55 tūkst. eurų.

Valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė.

Tokiu pat rezultatu baigėsi net dešimtmetį trukę buvusio Visagino atominės elektrinės vadovo Rimanto Vaitkaus teismo procesai. Teismas nusprendė, kad R. Vaitkus nepiktnaudžiavo tarnyba ir neturi sumokėti 11 tūkst. eurų baudos.

Tai tik keletas vien pernai paskelbtų išteisinamųjų nuosprendžių. Verta prisiminti, kad neseniai Vilniaus apygardos teismas išteisino ir STT kelią perbėgusius tris advokatus ir verslininką, – jie prabilo apie galimai neteisėtus STT agento veiksmus vadinamojoje Kraujo centro byloje.

„Kas atsako už tokių institucijų kaip STT tinkamą veikimą? Kas Lietuvoje politiškai atsakingas? Kas prižiūri, kad STT veikla būtų tinkamai organizuota? Kad veiktų savikontrolės mechanizmas? Kad nebūtų interesų konflikto? Tai klausimas, vertas milijono. Užduokite šį klausimą prezidentui, premjerui ar bet kam. Atsakymo negausite. Mano supratimu, tai Vyriausybės funkcija. Deja, tokios kontrolės pas mus jau daugybę metų nėra“, – pastebėjo G. Bartkus.

Svarbu: G. Bartkus pabrėžė poreikį vykdyti aktyvią teisėsaugos institucijų kontrolę. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Apie teismuose subliūškusias bylas paklaustas STT vadovas Linas Pernavas „Kauno dienai“ savo vadovaujamos tarnybos klaidų neįvardijo, tačiau tikino, kad kiekvienas teismo sprendimas esą yra analizuojamas ir aiškinamasi, kokios yra asmenų išteisinimo priežastys: ar besikeičianti praktika, ar teisinio reguliavimo ir tyrimo atlikimo spragos, aukštas korupcijos įrodinėjimo standartas, ar žmogiškųjų išteklių trūkumas.

„Kiekvienas teismo sprendimas reikšmingas ir STT yra analizuojamas. Aiškinamasi, kokios yra vienokio ar kitokio teismo sprendimo priežastys. Kalbant apie minėtą atvejį, siekiant visapusiškai įvertinti susiklosčiusią situaciją, teismo argumentus ir poreikį ateityje tobulinti atitinkamus veiklos aspektus, buvo sudaryta STT darbo grupė, kuri pateikė pasiūlymų, kaip galima tobulinti vidinį procesą“, – Š. Narbuto išteisinimą detaliau pakomentavo STT vadas. Jis neslėpė, kad 2023 m. STT tirtose bylose išteisinta 16 proc. asmenų, nedaug skiriasi ir ankstesnių metų duomenys.

Pavojingi žaidimai

Stengdamasi suprasti ne visada sėkmingo STT darbo ypatumus, „Kauno diena“ pasikalbėjo su išteisintais žmonėmis. Dalis jų bando kurti gyvenimą iš naujo – garsiai pradėti tyrimai ir viešas linčo teismas pakenkė jų karjerai, sugriovė reputaciją, jau nekalbant apie emocinius išgyvenimus ar finansinį nukraujavimą.

Ne tik žurnalistai, bet ir į STT mėsmalę patekę piliečiai ieško atsakymų – kas pagaliau sutramdys nevaldomą šios institucijos savivalę? Kodėl aiškias savo funkcijas turinti STT bando kontroliuoti ne tik prokurorų, bet ir teismų darbą?

„Valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė. Nėra ir nebuvo taip, kad jai tokia galia būtų suteikta įstatymais. Kodėl STT siekia dominuoti ikiteisminiuose tyrimuose? Todėl, kad neretai ikiteisminio tyrimo prokuroras būna silpnesnis, o STT pareigūnai – geriau pasiruošę. Tačiau štai pasiekiama riba, kai jie negali dominuoti, – byla perduodama teismui. Tada pradedama ieškoti išeičių. Nors teismams įrodymų pateikia prokuroras, tačiau STT požiūris, atrodo, visai kitoks. Manau, kad tai yra galios žaidimai“, – neseniai „Kauno dienai“ duotame interviu kalbėjo apie STT agento galimus neteisėtus veiksmus prabilęs, pirmosios instancijos teismo jau išteisintas advokatas Giedrius Danėlius.

Skandalinga: G. Danėlius žino ne vieną bylą, kai asmenį sekti kriminalinė žvalgyba pradėjo gerokai anksčiau, nei buvo pareikštas įtarimas. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Anot pašnekovo, kitas svarbus aspektas – STT nėra tokia tarnyba kaip policija, kuri turi dešimtis tūkstančių bylų. STT jų per metus teismui perduoda kelis šimtus. Jos yra rezonansinės, o dar svarbiau, kad, remiantis šių bylų rezultatais, pagrindžiama arba nepagrindžiama kritika STT atžvilgiu.

„STT užsiima prevencija, antikorupciniu švietimu ir ikiteisminiais tyrimais. Pirmosios dvi funkcijos labai sunkiai pamatuojamos. Lieka ikiteisminiai tyrimai, per kuriuos politinės galios centrai gali įvertinti, ar STT dirba gerai, ar ne. Būtent ši statistika jiems labai svarbi, nes pagal ją kartais vertinamas net pačios tarnybos egzistavimo klausimas“, – kalbėjo advokatas.

Anot advokato G. Bartkaus, tokios institucijos kaip STT, kurios turi labai reikšmingų galių apriboti žmogaus teises, turi būti efektyviai kontroliuojamos.

„Praktika rodo, kad šios institucijos daro įvairių pažeidimų ir jų viduje, kaip ir bet kur, yra visokių žmonių. Būtent dėl to turi būti įjungti saugikliai. Mes, kaip visuomenė, turime stebėti, kad tie saugikliai veiktų  efektyviai“, – aiškino teisininkas.

Jis taip pat akcentavo, kad Lietuvoje – labai bloga pažymų sistema ir pateikė pavyzdį.

„Teisėjas, kuris nori daryti karjerą, turi gauti pažymą. Tą pažymą išduoda STT. Tai, kad tokias pažymas teisėjams išduoda STT, sukuria neskaidrumą. Gali būti, kad štai kurioje nors STT inicijuotoje byloje teisėjas priims nesąžiningą sprendimą, nes tiesiog nenorės pyktis su STT. Tik labai drąsus teisėjas galės pasakyti, kad, žinote, toje STT surinktoje informacijoje nieko nėra, jie kažką padarė blogai. Juk tai gali atsiliepti teisėjo karjerai“, – skaudulius į paviršių kėlė G. Bartkus ir pridūrė, kad taip padaroma labai didelė žala, nes visuomenė nebetiki teisingumu.

Primena interpretaciją

Siekis parodyti savo galią, kartais net piktnaudžiaujant procesu, – ne vienintelis skaudulys, kurį reikėtų spręsti, kad nebūtų tiek sugriautų gyvenimų. Anot Teisėjų tarybos pirmininkės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės, nėra nieko blogo, kai STT pradėti tyrimai baigiasi išteisinimu. Teisininkė akcentavo kur kas svarbesnius dalykus.

„Esminis dalykas – bendras ir visiems vienodai vertinamas korupcijos supratimas. Problema ne tai, kad žmogus išteisinamas, nes teismas ir yra tam, kad įvertintų visas aplinkybes įstatymų ribose. Problema – kaip tos bylos prasideda. Ir tai, kad, maksimaliai paviešinus įtariamąjį jau pačioje pradžioje, jis tarsi nuteisiamas be teismo sprendimo. Problemų mums parodo ir Strasbūro teismas, kuris kalba apie taikomų priemonių proporcingumą: ar tikrai žmogų reikia suimti, taikyti neviešas kriminalinės žvalgybos priemones ir t. t. STT turi dirbti savo darbą, teismai – savo. Turime aiškiai atsakyti sau į klausimą: kodėl  pradedame vieną ar kitą tyrimą – tam, kad tikrai užkardytume nusikaltimą, ar tam, kad pasigerintume statistiką?“ – klausė S. Rudėnaitė ir pabrėžė, kad sumaištis dėl korupcijos apibrėžimo egzistuoja jau seniai.

Situacija: Teisėjų tarybos pirmininkės S. Rudėnaitės teigimu, turime aiškiai atsakyti sau į klausimą: kodėl pradedame vieną ar kitą tyrimą – kad tikrai užkardytume nusikaltimą ar kad pasigerintume statistiką? (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Dar giliau į korupcijos apibrėžimą ir skausmingus nevienareikšmio jos vertinimo padarinius pažvelgė advokatas G. Bartkus. Anot pašnekovo, didžiausia bėda, kad su korupcija kovojame arba įsivaizduojame, kad kovojame, baudžiamosios teisės priemonėmis.

„Ne kartą atlikti tyrimai rodo, kad, kovojant su korupcija, visų pirma, reikia kovoti su jos paskatomis – išsiaiškinti, kodėl žmogus pasirenka korumpuotą kelią, – aiškino teisininkas. – Dažnai girdime, kad korupcija įsigalėjusi sveikatos sistemoje. Kodėl taip yra? Nes žmonės laiku negauna norimos paslaugos. Paslauga yra ribota, todėl žmogui  paprasčiau sumokėti 10 ar 20 eurų, kad patektų kažkur be eilės. Būtent tokie pavyzdžiai ir yra korupcijos paskatos, su kuriomis paprastai valdžia nekovoja. Užuot kovojusi, ji imasi viešų, garsių parodomųjų veiksmų – esą štai mes sugavome korumpuotą asmenį ir jį nubausime.“

G. Bartkus paminėjo ir daugelį teisininkų stebinantį faktą – žodžio „korupcija“ Baudžiamajame kodekse net nėra.

„Nėra tokio nusikaltimo kaip korupcija. O mes nuolat sakome, kad  kovojame su korupcija. Nieko panašaus. Yra tam tikros nusikalstamos veikos, kurios draudžiamos: kyšininkavimas, prekyba poveikiu. Tačiau tai tik dalis korupcijos reiškinio. Pagrindinė problema, kad mes korpuciją suprantame ir vertiname tik baudžiamosios teisės ribose“, – detalizavo pašnekovas.

STT vadovas „Kauno dieną“ tikino, kad jo vadovaujama institucija korupciją supranta vadovaudamasi Korupcijos prevencijos įstatymu – korupcija yra piktnaudžiavimas įgaliojimais siekiant naudos sau ar kitam asmeniui viešajame ar privačiame sektoriuje.

„Ikiteisminis tyrimas STT pradedamas kiekvienu atveju, kai yra bent menkiausias pagrindas manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika“, – neslėpė L. Pernavas.

Tačiau teisininkai tokiai išsakytai minčiai turi priekaištų: „Čia reikėtų akcentuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų tingumą paieškoti svaresnių įrodymų. Paprastai kalbant: nugirdo pokalbį ir bėga į teismą. Tikrai nenuostabu, kad paskui tokios bylos teisme bliūkšta. Nes teismai vadovaujasi aiškiu įrodinėjimo standartu, kuris sako, kad turi būti įsitikinama 90 proc., jog buvo nusikaltimas. Jokių abejonių čia būti negali – baudžiamojoje teisėje standartas yra labai aiškus ir visoms byloms vienodas“, – kritikos negailėjo advokatas G. Bartkus. Anot teisininko, čia svarbu paminėti ir neseniai nuskambėjusią STT frazę – esą teismai korupcinėse bylose taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo kartelę.

„Tokie pasakymai yra absoliuti nesamonė. Visu pirma, nėra jokio tarptautinio dokumento, kuris apie tai kalbėtų. Žmonės, kurie tokius dokumentus cituoja, tiesiog nemoka anglų kalbos ir tinkamai tų dokumentų išsiversti. Antra, tokių dalykų išvis negali būti. Standartas baudžiamojoje teisėje yra vienas ir tas pats. Negali būti kažkokio mažesnio standarto. Netgi, sakyčiau, atvirkščiai – korupcijos bylose  turėtume stiprinti nepriklausomą kontrolę. Ji turėtų vykti ikiteisminio tyrimo stadijoje, kad būtų išnaudojama mažiau finansinių valstybės resursų, o ne tik tada, kai byla nukeliauja į teismą“, – aiškino pašnekovas.

Kas atsako už tokių institucijų kaip STT tinkamą veikimą? Tai klausimas, vertas milijono.

Įtartini pasikalbėjimai

Žadėjęs „nueiti pasikalbėti su prokurorais ir teisėjais“, STT vadovas „Kauno dienai“ pateikė ir pirmo tokio aptarimo įrodymus – vaizdo įrašą. Neseniai organizuota diskusija, kurios pavadinimą galima suprasti dviprasmiškai: „Korupcinio pobūdžio bylų tyrimo standartas: koks jis turi būti, kad neteisėtą veiką padaręs asmuo neišvengtų atsakomybės?“. STT ir teismų atstovai tarsi buvo iškart užprogramuoti kalbėti apie tai, kaip žmogų nuteisti?

„Lyg ir normalu, kad aptariama problematika, bet iš kur galima žinoti, kad tie kalbėjimai nebus apie tai, kad kažkurią bylą reikia užbaigti priimant vienokį ar kitokį nuosprendį? Ne kartą girdėjome, kad tokie „nuėjimai ir pasikalbėjimai“ STT atrodė kaip tam tikros korupcijos apraiškos. O jiems, suprask, tai negalioja“, – klausimą kėlė Š. Narbutas.

Ne tik tokios diskusijos, bet ir priemonės, kuriomis teisėsauga tarsi daro spaudimą teismams, kelia nuostabą. Be to, tenka girdėti, kad dar iki kratų ir sulaikymų būna atliekami įvairūs nevieši žvalgybiniai veiksmai: klausomasi pokalbių, domimasi žmogaus aplinka, ryšiais ir kt. Toks sekimas ne visada turi pagrindą, teisme tokios istorijos bliūkšta. Atrodo, kad už viso to slypi kažkokie kiti interesai, kad teisėsaugininkams tokios užduotys nuleidžiamos iš aukščiau.

„Taip tikrai būna, ir galiu įvardyti, kokie objektyvūs požymiai tai rodo. Žinau ne vieną bylą, kai asmenį sekti kriminalinė žvalgyba pradėjo gerokai anksčiau, nei buvo pareikštas įtarimas. Juk įstatymas numato, kad asmens sekimas turi būti pagrįstas teisiškai. Net teismuose dažnai kyla klausimas, kodėl vienas ar kitas asmuo buvo pradėtas sekti dar nesant įtarimų?“ – remdamasis savo karčiais asmeniniais išgyvenimais pasakojo advokatas G. Danėlius.

Žlugdo viešumu

Klausimų ir vis daugiau viešos kritikos sulaukia ir teisėsaugos vykdomas susidorojimas viešumu. Jau pirmomis minutėmis įtariamasis neretai vedamas prieš kameras ir parodomas kaip didžiausias nusikaltėlis.

„Visuomenė greita ką nors nuteisti, kad tik būtų ką. Tačiau vienas dalykas, kai žmogų, kurio kaltė dar neįrodyta, nuteisia visuomenė ar žiniasklaida, ir visai kas kita, kai tai padaro valstybės pareigūnai, neretai  pakurstydami ir žiniasklaidą, ir visuomenės aistras. Jau pirmo dalyko negalima pateisinti, o antro negalima pateisinti dvigubai, trigubai, šešiagubai. Būna, kad garsiai išreklamuotos bylos subliūkšta, nes veikos, dėl kurių kas nors buvo suimtas, būna nepadarytos arba nenusikalstamos. Tačiau tie žmonės jau stigmatizuoti, jų gyvenimas jau sugriautas. Niekas jų neatsiprašo – nei valstybė, nei žiniasklaida, nei tie, kurie, įsikūrę ant sofos, apsimestinai teisuoliškai mėgavosi jų dramomis“, – yra viešai sakęs vienas garsus teisės ekspertas.

Jam antrina ir advokatas G. Danėlius, anot kurio, skambiai pradėtomis bylomis STT įspeičia save į kampą.

„Kai jie pradeda bylas labai garsiai, trūks plyš turi ją perduoti teismui, nes ji jau vieša ir reikia atsiskaityti. Tada teisme paaiškėja, kad toje byloje nieko nėra. Dėl to STT kyla pyktis, kad, neva, kaip čia teismas kažką išteisino, kai mes tiek daug padarėme. Taip daromas spaudimas teismams“, – pastebėjo teisininkas.

Neseniai Š. Nabuto bylą prieš Lietuvą nagrinėjęs Strasbūro teismas nustatė keturis Lietuvos teisėsaugos pažeidimus. Vienas jų – vieši STT ir prokuroro komentarai žiniasklaidoje pažeidė Š. Narbuto teisę į privatumą. Nepaisant to, apie skambiai pradėtus tyrimus STT vadovas kalba tarsi užsirišęs akis.

„Nekaltumo prezumpcijos užtikrinimas yra svarbus visais atvejais. STT, viešindama informaciją apie atliekamus tyrimus, kiekvieną kartą ne tik įvertina, kokia informacija nepakenktų tyrimui, asmeniui, tačiau  atsižvelgia ir į visuomenės teisę žinoti. Priimant sprendimą dėl privataus pobūdžio informacijos viešinimo ar teikimo visuomenės informavimo subjektams, tokios informacijos viešinimo ar teikimo apimties, vertinama, ar asmuo gali būti laikomas viešu asmeniu, ar asmens, kurio privataus pobūdžio informaciją ketinama paviešinti ar pateikti visuomenės informavimo subjektams, veikla turi įtakos viešiems reikalams, šios įtakos lygis ir kiti aspektai“, – „Kauno dienai“ pateiktame atsakyme rašė L. Pernavas.

Pozicija: paklaustas apie teismuose subliūškusias bylas, STT vadovas Linas Pernavas „Kauno dienai“ savo tarnybos klaidų neįvardijo. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Apie Strasbūro teismo pagrūmojimus užsiminė ir Teisėjų tarybos pirmininkė. Anot jos, tokių bylų, apie kurias specialiosios tarnybos praneša garsiai, vėliau teikia perteklinę informaciją, ypač su perdėtais vaizdais, normalioje teisinėje valstybėje tikrai neturėtų būti.

„Susidaro įspūdis, kad klausimas, ar per daug, ar per mažai nuteisiama už korupcijos nusikaltimus, tampa ginčo objektu tarp tarnybų ir institucijų: STT, teismų, prokuratūros. Viskas, atrodo, tik dėl to, kieno munduras švaresnis. Tačiau reikia suprasti, kad esmė – jog tose bylose dalyvauja žmonės. Kažkodėl apie žmogaus teises čia išvis nekalbame. Dažniau reikėtų pagalvoti, o jei tokioje situacijoje atsidurčiau aš ar mano artimasis? Ar tikrai būtų gerai, kad artimą žmogų taip vedžiotų su antrankiais prieš kameras? Ir kaip blogai, kad išteisino... Tikrai nesakau, kad bylos turi būti slepiamos, tačiau turime aiškiai suprasti, kad turi būti skleidžiama tik tokia informacija, kad iš anksto žmogaus nepadarytume nusikaltėliu. Gal tuomet palaipsniui pasikeistų ir visuomenės kultūra vertinant tokias bylas“, – viltingai kalbėjo S. Rudėnaitė.

Viešą linčo teismą ir net Prezidento Gitanos Nausėdos kritiką išgyvenęs Š. Narbutas akcentavo, kad, norint atsilaikyti prieš teisėsaugos buldozerį, pirmiausia reikia netylėti.

„Garsiai sakyti, kai reikia pagalbos, palaikymo. Visada teigiau ir teigsiu, kad yra nekaltumo prezumpcija. Kažkas juk privalo pasakyti – palaukime, kol paaiškės kažkas daugiau, nepulkime iškart. Džiaugiuosi, kad šiuo metu yra ne viena išteisinimu pasibaigusi byla ir apie jas žurnalistai rašo. Šis viešumas teikia drąsos kalbėti ir kitiems, kurie tai perėjo. Jei pačios teisėsaugos institucijos savo viduje nesitaiso, jei politikai nerodo lyderystės, tai mes, visuomenė, tik viešumu galime kažką pasiekti. Linkiu nebijoti, nes gyvename demokratinėje valstybėje ir turėtume jaustis oriai. Neturime krūpčioti, nes žmogų lengviausia valdyti tada, kai jis apimtas baimės“, – drąsino išteisintasis ir pridūrė, kad piliečiai savo valstybėje turi jaustis saugūs.

Bent atsiprašytų

Aptarus ryškiausias problemas, dar svarbiau, kaip jas reikėtų spręsti. Kalbėdami apie tai tiek išteisintieji, tiek teisininkai turi nemažai patarimų.

„Ką reikėtų padaryti? Jei tyrimas baigiasi išteisinimu, niekas netrukdo surengti spaudos konferenciją. Daugeliu atveju skambūs tyrimai pradedami būtent taip. Ir pasakyti visuomenei, kad kažkas nepavyko. Aiškiai komunikuoti, kas bus keistino, kad ateityje tokių klaidų nebūtų. Galų gale atsiprašyti tų žmonių, prieš kuriuos buvo inicijuotas tyrimas“, – žmogiškumą akcentavo G. Bartkus.

Nepagrįstam mano kaltinimui išleista apie 100 tūkst. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

Š. Narbutas kelia klausimą – kiek STT gali būti nekvestionuojama? Anot jo, pasikeitė šios įstaigos vadovai, bet situacija nesikeičia.

„Pasikeitė net mūsų aukščiausių šalies vadovų retorika jos atžvilgiu, bet iš STT jokios komunikacijos šiuo klausimu, skaidrumo daugiau neatsirado. Net kaip mokesčių mokėtojas galiu pasakyti, kad mano byla, kuri buvo akivaizdus teisėsaugos brokas, kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Kur yra STT tokio darbo įsivertinimas? Kur paaiškinimai, ko STT pasimokė iš mano istorijos, kad tokių klaidų daugiau nebūtų? Juk STT vadovas buvo viešai pasakęs: „Garsiai pradėti tyrimai taip pat garsiai turi būti ir užbaigti.“ Tačiau po mano garsiai pradėtos istorijos jokio garsaus užbaigimo nebuvo. Suprask: garsiai baigsime tada, kai kas nors bus nuteistas?..“ – retoriškai klausė pašnekovas ir vylėsi, kad mes visi: visuomenė, žiniasklaida, advokatai, teisėjai, prokurorai, politikai, STT pareigūnai – kada nors diskutuosime apie problemas.

Būdas: Š. Narbutas akcentavo, kad, norint atsilaikyti prieš teisėsaugos buldozerį, pirmiausia reikia netylėti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ne kartą iš teisės ekspertų nuskambėjo pasisakymų apie asmeninę, institucinę ir net finansinę atsakomybę po išteisinamųjų nuosprendžių. Jie akcentavo, kad būtent tai veiktų labai pamokomai.

„Žalos atlyginimas iš pačios STT nėra toks paprastas klausimas, nors apie tai diskutuoti būtina. Tačiau čia svarbūs keli kiti dalykai. Pirmiausia, mano nuomone, ikiteisminio tyrimo metu padarytos žalos atlyginimas Lietuvoje yra formalus arba netgi fiktyvus. Realiai žala savo dydžiu neatlyginama. Jau nekalbant apie tai, kad niekada neatlyginama jokia moralinė žala. Tai tikrai neatlyginama realiai žmogui padaryta ir materialinė žala. Jei palygintume su JAV, mes išvis jokios žalos neatlyginame – net tiems, kuriems faktiškai ji išmokama. Nes tos sumos, kurios pas mus sumokamos, yra tik apie 10–20 proc. realiai padarytos žalos.

Antra, kartais padarytos žalos net negalime įvertinti, nes tai gali būti žala, susijusi su žlugusia karjera ar kitais profesiniais aspektais. Dėl to, mano supratimu, didžiausią dėmesį reikėtų kreipti į tai, kad visas teisinis procesas nuo pat pradžių veiktų teisėtai ir nebūtų sukuriama žala žmogui“, – patarimais dalijosi advokatas G. Bartkus.

Visi suprantame, kad visos institucijos daro klaidų, tačiau kažkodėl šiai vienai institucijai už klaidas netaikoma jokia atsakomybė.

„Pažiūrėkime į visumą: institucija, kuri pati sugalvoja, kas yra korupcija, pati kovoja su korupcija, pati atlieka korupcijos prevenciją, pati persekioja už korupciją, kartu pati daro spaudimą kitiems asmenims, kurie dalyvauja teisėsaugos procese, pati taiko spaudimo priemones  viešo sektoriaus asmenims dėl pažymų darbinantis, pati neatsakinga už daromus pažeidimus ir nenubausta nei kaip institucija, nei kas nors iš jos asmeniškai. Greičiausiai, net labai norėdami, kito tokio pavyzdžio nesurasime. Net prezidentai apkaltos būdų pašalinami“, – žodžių nesirinko Š. Narbutas.

Advokatas G. Danėlius kirto dar stipriau – kalbant apie klaidas apskritai, yra du variantai: arba jas identifikuoti ir spręsti, arba eiti ir „sukinėti rankas kitiems“. Anot jo, kol kas STT tarnyba, atrodo, renkasi antrą variantą.

„Čia vėl galima prisiminti viešai STT deklaruotą tezę: „Reikės eiti ir kalbėti su prokurorais, teisėjais“. Tad, atrodo, jokios savikritikos šioje tarnyboje nėra“, – kalbėjo pašnekovas.

Kratosi atsakomybės

Greičiausiai G. Danėlius buvo teisus – tai patvirtina STT vadovo atsakymai, kalbant apie galimybę taikyti jau minėtas atsakomybes.

„Tik teismai gali nuspręsti, ar baudžiamosiose bylose buvo padaryta žala, ar kyla atsakomybė, ar ne. Tiek aš, tiek STT, kaip institucija, teismų sprendimus gerbia ir vykdo. Jei nustatoma, kad byloje buvo padaryta žala, ji atlyginama ne institucijos pasirinkimu, o teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto asignavimų, kuriuos valdo ne STT. Teisės aktai nustato, kad valstybės biudžete yra lėšų, kurios skirtos žaloms atlyginti, o šias lėšas valdo ir už jas atsako Teisingumo ministerija. STT nėra šių lėšų valdytoja, taip pat negali kvestionuoti teismo sprendimo, todėl neturime jokio pagrindo spręsti, iš kokių lėšų atlyginama žala“, – savo poziciją dėstė L. Pernavas. Paklaustas, ar sutiktų, kad lėšų valdytoja Teisingumo ministerija žmonėms priteistą žalą išmokėtų iš STT skirto biudžeto, jis galutinai neteko kantrybės.

„Tai neatitiktų galiojančio teisinio reglamentavimo, biudžeto lėšų paskirstymo ir naudojimo taisyklių, taip pat ir praktikos, taikomos visoms kitoms teisėsaugos institucijoms, todėl nemanome, kad šią diskusiją tikslinga toliau plėtoti“, – STT vadas daugiau klausimų išgirsti nenorėjo.

Teisėjų pirmininkės žodžiais kalbant, institucinė atsakomybė – vienas svarbiausių dalykų, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Ne išimtis – ir STT.

„Labai viliuosi, kad po išteisinamųjų nuosprendžių STT, prokuratūra savikritiškai įvertina savo darbą. Sakyti, kad klaidų nedarome, negalima. Klaidų daro visi. Svarbiausia jas pripažinti, analizuoti. Visos institucijos turi savo viešus puslapius internete. Tad, jei paskelbiame apie pradėtą tyrimą, visada galima paskelbti, kad kažkas nepasisekė, kažkur buvo padaryta klaida“, – aiškino S. Rudėnaitė ir užsiminė, kad galimybė taikyti asmeninę atsakomybę yra. Tačiau ji taikoma tik išimtiniais atvejais, kai pažeidimai padaryti tyčia.

Be visų aptartų sprendimų, G. Bartkus pabrėžė poreikį vykdyti aktyvią teisėsaugos institucijų kontrolę. Remdamasis kitų šalių patirtimi, jis išskyrė svarbiausius žingsnius.

„Pateiksiu pavyzdį: nuskambėjus tokiai garsiai istorijai kaip Š. Narbuto, turėtų būti sudaromos nepriklausomos komisijos arba tyrimų grupės. Jas turi sudaryti asmenys ne iš institucijų, o mokslininkų, galbūt praktikų ar kitų, kurios turėtų pažiūrėti, ar tose istorijoje nėra kokių nors sisteminių problemų. Taip vyksta JAV, Jungtinėje Karalystėje. Tai, kad žmogus išteisinamas, – normalus procesas. Tai nebūtinai reiškia ikiteisminio tyrimo tyrėjų ar prokurorų darbo broką. Tačiau būna ir broko. Kaip tai patikrinti? Deja, tokios priemonės, kad patikrintume, nėra. Nėra nei institucijų viduje – savikontrolės mechanizmas neegzistuoja, nei iš išorės. O jis tikrai turėtų būti“, – aiškino pašnekovas.

Teisininkas pabrėžė, kad būtina pasižiūrėti į tokių išteisinimais pasibaigusių bylų visumą. Kodėl jos teismuose subliūško?

„Ne eiti ir kalbėtis su teisėjais ir prokurorais, aiškinti apie įrodymų standarto pakeitimą, o analizuoti savo padarytas klaidas. Atskaitomybė žmonėms, visuomenei yra labai svarbu. Niekas juk nekalba apie tai, kad su korupcija nereikia kovoti. Tačiau praktika rodo, kad kartais pas mus tai daroma labai, nepabijosiu to žodžio, kvailai“, – reziumavo teisės ekspertas.