Anot pokalbį moderavusios prof. dr. Rasos Čepaitienės, paveldosauga – specifinė sritis, kuri paliečia kiekvieną žmogų, tam tikra prasme kiekvienas esame paveldas – iš savo protėvių genetiškai, kultūriškai ir socialiai esame perėmę tam tikrus dalykus, kurie negali būti atplėšti nuo mūsų savasties. Šioje srityje dirbančius specialistus ji lygino su medikais. Paveldosaugos srities praktikai, kuriems renginyje atstovavo Raseinių rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Armandas Mockus, – tarsi pirminio lygio medicinos paslaugas suteikiantys šeimos gydytojai. Dr. R. Čepaitienė ir kiti paveldo teoretikai – tarsi antrojo lygmens medicinos specialistai. Metateoretikai, kuriems atstovavo dr. Kastytis Rudokas, – it trečiojo lygio specialistai, sprendžiantys sudėtingiausias problemas, kurių nepajėgia išgvildenti pirmieji.

Dr. K. Rudoko monografija „Totalinis paveldas“, kurioje nagrinėjamas totalinio paveldo konceptas ir metamas iššūkis tradiciniam paveldo suvokimui, įprastiniam kalbėjimo apie jį būdui, dažnai apsiribojančiam vien praktinėmis arba sociokultūrinėmis šio fenomeno ypatybėmis, ir tapo diskusijos atspirties tašku.

Paprašytas paaiškinti totalinio paveldo sąvoką, dr. K. Rudokas atkreipė dėmesį į šalia esančius daiktus. Pvz., kėdė, ant kurios esame įpratę sėdėti, kad ir kokio dizaino būtų, savo formą įgijo dėl aplinkybių, kurių šiandien nė nežinome, kurios yra nematomos. Jis priminė XVII a. filosofo Benedicto de Spinozos mintį, kad šviesiu protu negalime pažinti jokio daikto ir apie jį kalbėti, nes nežinome jo giluminės priežasties.

Geriausi paveldo objektai atsirado galvojant apie ateitį, apie tai, kaip geriau panaudoti praeitį.

Totalinis paveldas – daugiau teorinis nei praktinis konceptas, siekiantis apimti visas, ne tik aktualias daikto versijas. Aktualioji – tai, ką numatome dabar, kas yra įgyvendinta fizine forma, tačiau, žvelgdami į laike išsitęsiantį daikto konstravimo mechanizmą, galime matyti daugybę to paties daikto versijų.

„Kiekviename daikte, ypač – kultūros artefaktuose, tokiuose kaip architektūra, ištisa miestų statyba, kuri klostosi šimtus metų, užkoduotas didžiulis potencialas. Totalinis paveldas apima ir tas laiko juostas, kurios neatsitiko, tačiau kurių negalime atmesti kaip mums neaktualių“, – sakė dr. K. Rudokas.

Anot jo, kiekvieno daikto formavimasis – tai atsakas į kokios nors problemos sprendimą. Pvz., šiandien kalbame apie klimato kaitos ar dirbtinio intelekto problemas, posthumanizmą, ieškome sprendimų, kaip naudoti technologijas išliekant žmonėmis su siela, dvasia. Analogiškų lūžių būta ir praeityje, pvz., Didysis tautų kraustymasis. Tai reiškia, kad pati problema kažkada žmonijos istorijoje jau buvo spręsta, tad jau esama giliai užkoduotų žinių. Kad kėdė yra tokia, kokia yra, kažkoks žmogus, fabrikas sprendė problemą – ant ko galima sėdėti. Tad gal galima ir šią problemą įvilkti į teorinį rūbą ir, tobulėjant matematiniams skaičiavimams, atrasti tas istorijos versijas, kurios neįvyko? Totališkumas, anot architektūrologo, – bandymas išplėsti daiktą, atrasti jo išvirkščiąją pusę.

Kaip teoriją pavyksta integruoti praktinėje veikloje, kuri turi remtis išankstiniu supratimu apie tai, kas vertinga, ir kaip saugoti? A. Mockus pabrėžė, kad Lietuvoje kultūros paveldas yra itin reglamentuotas, nors jis pats būtų linkęs į paveldą žvelgti taip, kaip minėtos monografijos autorius – atskiriant kultūros paveldą ir paveldą, žvelgiant į ateitį, aklai nedraudžiant permainų. Jis pritarė dr. R. Čepaitienės minčiai, kad praktika yra pernelyg atitrūkusi nuo teorinės minties.

Anot dr. R. Čepaitienės, paprastai įsivaiduojame, kad paveldas – tai, kas gauta iš praeities ir ką turime perduoti ateičiai. Tačiau dr. K. Rudokas pateikia kitą požiūrį – iš ateities perspektyvos. „Jaunystėje skaičiau nemažai mokslinės fantastikos. Teko skaityti mintį, kad tam tikras epizodas žmonijos istorijoje, kuris asocijuojasi su didžiuliu blogiu, turi simbolį, atėjusį iš ateites. Laikų pabaigoje, kai žmonės nustojo būti žmonėmis, pasirodė už žmogų aukštesnės būtybės, turinčios blogą įvaizdį. Žmogus, dar prieš atsirandant dalykui, žino, kad jis bus blogas arba geras“, – anot dr. K. Rudoko, geriausi paveldo objektai atsirado galvojant apie ateitį, apie tai, kaip geriau panaudoti praeitį.

Dažnai saugodami paveldą nesuprantame, kiek daug sugriauname neleisdami kurti potencialui.

Kaip vieną gražiausių vakarietiškos kultūros fizine ir idėjine išraiška pavyzdžių jis įvardija gotikines katedras. Jos atsirado siekiant atverti Dievui langus, įleisti daugiau šviesos. Siekiant šio tikslo, atsiradusios ir visiškai naujos technologijos, inžineriniai sprendimai. Iki viduramžių aukščiausias pastatas buvo Egipto piramidės su savo plačiu, galingu pagrindu, tačiau netrukus jas pranoko katedros plonomis sienomis su daug langų. Jos tapo daug aukštesnės už pastatus, kurie buvo pastatyti ant galingo pagrindo.

Vėliau, jau XIX a., prancūzų architektas, garsėjęs iškiliausių viduramžių paminklų Prancūzijoje atkūrimu, Eugenas Emmanuelis Viollet-le-Ducas, akcentavo, esą reikia rekonstruoti ne tai, kaip buvo, bet kaip būtų pastatę viduramžių statytojai, jei jiems būtų buvusios prieinamos naujos technologinės galimybės.

„Friedrichas Weinreibas savo veikale „Roots of the Bible“ yra aprašęs dvi jėgas, kurios verčia žmogų tobulėti: regreso jėga ir progreso jėga. Viena vertus, žmogus privalo visą laiką kažkiek priešintis progresui, kad tvirtai stovėtų ant žemės. Antra vertus, į praeitį jis turi žiūrėti kaip į naują reiškinį, tuose dalykuose, kas yra patirta, ieškoti dar nepatirtų aspektų. Ateitis yra fundamentalus reiškinys praeičiai apibrėžti“, – akcentavo dr. K. Rudokas ir priminė vokiečių filosofo Martino Heideggerio mintį: tik tas, kas turi ateitį, gali kurti istoriją.

„Jei neturi ateities, tavo istorija gali likti kažkur užrašyta, bet ji nebėra gyva, nebėra perduodama prasminiais ryšiais“, – pabrėžė mokslininkas. Dr. R. Čepaitienė šią mintį pratęsė platesniame kontekste: „Gyvename laikais, kai Lietuvos problemos atsispindi tame, kad neturime vizijos, – troškimas įstoti į NATO, ES realizuotas, o kas toliau?“.

Analizuojant saugomų objektų pobūdį, galima prieiti prie išvados, kad saugomieji daugiausia susiję su sakralumu, švara, skaidrumu, nors jų aplinka gali būti visiškai apleista, kontrastuoti su šventumu. Kaip pavyzdį dr. R. Čepaitienė paminėjo Indijos šventyklas ir šiukšlynus jų prieigose. Kaip išsaugoti sakralumą, jį atrasti, tačiau sykiu jo nesupaprastinti, nesuvulgarinti? Atsakydamas į šį klausimą A. Mockus kvietė nesupaprastinti požiūrio į patį paveldą ir, pvz., ant medinio pastato lango atradus puošybos elementą, viso jo nepripažinti vertingu urbanistinei struktūrai.

Anot dr. K. Rudoko, atsakymų į paveldosaugos klausimus galima rasti kad ir paskutinėje Naujojo Testamento knygoje, Apreiškime Jonui. „Pirmieji benediktinų vienuolynai buvo statomi kaip Naujosios Jeruzalės provaizdis. Nors negalėjo turėti Gyvybės medžio, Upės, priėmė kompozicijos principus. Mes dažnai norime unikalių sprendimų...“ – sakė jis.

Mokslininko nuomone, svarbu atpažinti, kada reikia statyti bokštą, o kada užtenka kažko žemiško. Savo miestų statybos principų tyrinėjimu žinomas Nikos Salingaros yra pastebėjęs, kad, iki įsigalint teisinei sistemai, žmogus miestą statydavo vietoje: dėjo plytą ant plytos žinodamas, kad ji turi santykį su visu miestu. Jam nereikėjo net didelių architektūros žinių, pakako gamtos dėsnių subtilumų pajautos, vadovautis savireguliacija, kai kuriama čia ir dabar, žinant, kad tai taps tradicijos dalimi.

„Mes dažnai nebeturime pajautos – ką daryti su vieta, labai akcentuojame įstatymus, direktyvas, projektus, kontekstą. Dažnai saugodami paveldą nesuprantame, kiek daug sugriauname neleisdami kurti potencialui. Gero paveldo objekto, kūrinio esmė – būti gyvam, dainuoti pasauliui. Jei užkonservuojame kažkokį daiktą, mes pasakome, kad jis yra tobulas. Galbūt – juk koplyčios antrojo bokšto tarpsnio nestatysime – tačiau turime galvoti, ko reikia tai koplyčiai. Jei Vivulskis (Antanas Vivulskis, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios architektas, – aut. past.) būtų gyvas, ar jis nenorėtų, kad čia atsirastų dar kažkas įspūdingo, pranokstančio stilių, laikmetį. Nebūtinai turi būti labai didelis dalykas, bet kokybiškas“, – anot dr. K. Rudoko, daryti įtaką kito daikto struktūrai, kokybei, elgsenos modeliui būtų didžiausia pagarba, kurią galima parodyti saugomam objektui.