Nagingų senelių genai

Paklaustas, kas jam yra namai, Valdas juokais vadina save jaučiu, nes toks yra jo Zodiako ženklas. Jaučiui, tikina, svarbiausia – namai, šeima ir žemė.

„Nuo mažens man nebaisūs jokie darbai. Jei reikia žemę dirbti – galiu, jei ką pastatyti – irgi, stogą uždengti ar kanalizaciją sutvarkyti – prašom“, – linksmai vardija panevėžietis, o paklaustas, ar mažas būdamas irgi domėjosi medžiu, atsakymą pradeda nuo savo senelio – dievdirbio Prano Bručo – istorijos.

„Nepatikėsite, bet savo senelio darbus pamačiau mokydamasis tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Dėstytojai mus dažnai siųsdavo piešti eskizų į muziejus. Nueinu sykį į vieną ir matau – tokia pati, kaip mano, pavardė. Tas dievdirbys P. Bručas yra mano senelis, su kuriuo, deja, taip ir neteko susitikti“, – pasakoja Valdas apie XIX a. pab.–XX a. pradžioje gyvenusį garsų medžio drožėją. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje yra keletas jo darbų – Šv. Florijonas, Nežinoma šventoji, koplytėlė su Nukryžiuotoju.

Kitas Valdo senelis, mamos tėtis, – iš garsios Kukenių giminės, tarp kurios atstovų minima net Sapiegaitės pavardė. „Nepavyko išsiaiškinti, ar mes turime bajoriškų šaknų, užtai sužinojau kitą ne mažiau svarbų faktą, kad ir šis mano senelis dirbo su medžiu. Pasirodo, jis gamindavo smuikus ir jais grieždavo“, – aiškina pašnekovas.

Iššūkis: dar plonesnė ir tankesnė medinė užuolaidėlė, pagaminta pagal  nuotrauką, jau beveik baigta – tetrūksta rėmo. / V. Bručo asmeninio archyvo nuotr.

Brolius jungia meilė medžiui

V. Bručas pasakoja, kad iš pradžių lankė Panevėžio dailės mokyklą, o po aštuntos klasės pasekė šešeriais metais už save vyresnio brolio Viliaus pėdomis, kuris jau mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Jo paskatintas irgi ten įstojo.

Šiuo metu Vilius dirba Kauno zoologijos muziejuje – rekonstruoja, gamina gyvūnų iškamšas, laisvalaikiu tapo.

Dar vienas Valdo brolis Vydmantas, vyriausias iš visų trijų, – fotografas, visuomenininkas, beje, taip pat medžio drožėjas: gamina papuošalus, padeda Valdui, kai šis nespėja.

Atsimenu mamą šaltais žiemos vakarais su vąšeliu, virbalais – visada rankdarbiais užimtomis rankomis. Kiek visko ji paliko mums, su tokiu dideliu kruopštumu išsiuvinėto, numegzto ir nunerto!

„Visi trys jau esame seneliai. Man – 60 metų, Viliui – 66-eri, o Vydmantui – 72-eji“, – kikena ir surimtėjęs priduria, kad į pensiją dar nė vienas nesiruošia: visi dirba mėgstamus darbus, kuriuos vienaip ar kitaip sieja meilė medžiui.

Nesibaimina iššūkių

Panevėžietis intriguoja, kad po kelių savaičių baigs dar vieną darbą, kuris už ąžuolinę servetėlę bus dešimt kartų stipresnis. Kas tai bus, kol kas atsisako išduoti ir kviečia sekti jo feisbuko puslapį.

Dar vienas Valdo kūrinys, kuris jau beveik baigtas, – iš medžio išpjaustyta ažūrinė užuolaidėlė. Idėja, sako, kilo iš karto, kai ąžuolinę servetėlę pristatė socialiniuose tinkluose ir ja labai susidomėjo visuomenė. Net televizija atvyko pasižiūrėti, parengė reportažą. Po šio įvykio medžio apdirbėjas meistriškumo kartelę sau pakėlė dar aukščiau.

„Iš Mažeikių kraštotyros muziejaus pasiėmiau nuotrauką, kurioje buvo nupaveiksluota senovinė vąšeliu nerta užuolaida. Nusprendžiau mesti sau iššūkį ir padaryti ją tiesiog žiūrėdamas į nuotrauką. Medį pasirinkau mažiau porėtą – buką. Šiuo metu beliko įstatyti ją į medinį langą, puoštą žalčių ornamentais, ir bus viskas“, – džiaugiasi dar vienu originaliu medžio darbu V. Bručas.

Paklaustas, ar dažnai sau kelia tokių iššūkių, panevėžietis sako, kad jų imasi tik laisvu nuo užsakymų metu – kai negamina dekorų baldininkams, durininkams. Visas savo išskirtines idėjas meistras deda į feisbuko puslapį „Medžio raštai“.

Subtilu: „Kurti papuošalus – kaip saldainis sielai“, – yra prisipažinęs ir medinius pakabukus kuriantis V. Bručas. / V. Bručo asmeninio archyvo nuotr.

Nėra ko nepadarytų

Pats auksarankis irgi mėgsta dairytis po socialinius tinklus. Taip pamatė Amerikoje gyvenančio belgų kilmės menininko Juliano Fellerio darbus. Jis savo rankomis iš medžio drožia įvairius raštus, imituojančius medžiaginių servetėlių ir klasikos dekorus. J. Fellerio darbai įvertinti dideliais pinigais, eksponuojami pasaulio muziejuose.

„Julianas teigia, kad drožia jas rankiniu būdu, bet aš tuo labai abejoju“, – dalijasi savo nuomone Valdas. Užsieniečio menininko įkvėptas, vieną dieną savo feisbuko draugams jis pareiškė: „Lietuviai irgi naginga tauta. Nėra tokio daikto, kurio negalėčiau padaryti.“

Vyras juokiasi, kad tą kartą žmonės jo įrašą perskaitė, bet niekas nepriėmė už gryną pinigą. Pajuto, kaip viduje užvirė ambicijos. Kaip tyčia dar vyriausias Valdo brolis sumanė organizuoti mamos nėrinių parodą.

„Atsimenu mamą šaltais žiemos vakarais su vąšeliu, virbalais – visada rankdarbiais užimtomis rankomis. Kiek visko ji paliko mums, su tokiu dideliu kruopštumu išsiuvinėto, numegzto ir nunerto! Todėl šis darbas įkvėptas jos palikimo. Modernūs 3D skeneriai neįveikė mamos servetėlių detalumo, tad teko ieškoti panašaus projekto interneto platybėse“, – ąžuolinės servetėlės priešistore dalijasi medžio darbų virtuozas ir sako, kad, broliui prabilus apie parodą, atsirado puiki proga įgyvendinti ir savo pažadą.

„Viename interneto 3D projektų puslapyje radau faktiškai identišką projektą – su visais siūlais, su viskuo“, – aiškina Valdas, tąkart labai apsidžiaugęs netikėtu radiniu ir jį nusipirkęs.

Šventėms: meistras prisipažįsta, kad gaminti Kalėdų žaisliukus iš ąžuolo ar uosio buvo nelengva, tačiau išėjo itin dailūs ir lengvi. / V. Bručo asmeninio archyvo nuotr.

Užtruko 10 dienų

Servetėlės apimtį drožėjas sumažino iki mamos nerto rankdarbio, įstatė ąžuolo gabalą į stakles. „Rinkausi ąžuolą, nes norėjau daugiau lietuviškos dvasios“, – paaiškina meistras.

Juos baigęs, sukūrė atitinkamus rėmus. Jie panašūs į ąžuolinę servetėlę – ažūriniai, tuščiaviduriai. Rankomis, sako, nei servetėlės, nei tokio rėmo padaryti būtų neįmanoma, nes ąžuolo mediena per kieta.

„Kai darbą baigiau, supratau, kad mano servetėlė atrodo dar geriau nei Juliano, nes ji drožta iš dviejų pusių, o belgo – tik iš vienos. Mano padaryta buvo viskas – tiek rėmas, tiek servetėlė. Čiupinėjant ji atrodo kaip tikra, nors siūlai – ąžuoliniai“, – šypsosi auksarankis, servetėlę „nėręs“ dešimt dienų.

Šiuo metu įžymioji ąžuolinė servetėlė yra Panevėžyje, V. Bručo namuose. Laukia, kol kūrėjas įstatys ją į organinio stiklo dėžę ir nugabens į brolio organizuojamą nėrinių parodą. Kodėl už stiklo? Todėl, kad žmonės norės pačiupinėti, o ji tokia trapi – menkiausias paspaudimas gali sulaužyti.

„Užuolaidėlė, apie kurią kalbėjau, yra dar plonesnė ir dar tankesnė“, – tikina kūrėjas.

Kūriniai namuose neužsibūna

Paklaustas, ar Bručų namuose daug Valdo rankomis kurtų medinių daiktų, vyras kurį laiką mintyse skaičiuoja. Po ilgokos pauzės sako, kad jo dirbiniai ilgai namuose neužsibūna. Viskas, ką padaro, iškeliauja kitur.

Paprašytas įvardyti keletą įdomiausių užsakymų, mini stalą, šiuo metu puošiantį Užutrakio dvarą.

„Tą stalą man užsakė baldininkai. Senovinis stalas aukcione kainavo 55 tūkst. dolerių, o aš turėjau pagaminti identišką vos iš kelių nuotraukų. Tik jau gerokai pigesnį“, – pasakoja drožėjas, pasidaręs 3D projektą ir iš riešutmedžio pagaminęs visas reikiamas jo detales. Darbas užtruko keturis mėnesius, bet užtai buvo vertas rafinuoto dvaro interjero.

Ar iššūkiai Valdui paskanina gyvenimą? Taip, prisipažįsta vyras, jų turintis kiekvieną mėnesį. „Sykį gavau užsakymą pagaminti amerikietei repo atstovei Cardi B korsetą. Pasidariau 3D projektą ir tikrai būčiau pagaminęs, deja, dėl finansinių dalykų sandoris neįvyko ir viskas liko tik kompiuteryje“, – aiškina V. Bručas.

Daryti 3D projektus jis išmoko tuomet, kai net 20 metų dirbo interjero dizaineriu ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Kaliningrade, Kazachstane.

Puošyba: net sunku patikėti, kad visa tai pagaminta iš medžio. / V. Bručo asmeninio archyvo nuotr.

Medžio raštų kūrėjas

Pavargęs blaškytis po pasaulį, Valdas pasitarė su šeima ir nusprendė mažumėlę keisti veiklos kryptį. Savo namų kieme, buvusio mamos daržo vietoje, jis pasistatė medžio dirbtuves, o tada nuvyko su sūnumi į Rygą ir nusipirko pirmas programuojamas stakles.

„Taip viskas pamažu ir užsisuko. Kai įkūrėme „Medžio raštus“, pamažu atsirado ir antros, trečios medžio staklės. Dabar iš viso jų turime šešias“, – aiškina pašnekovas, jau vienuolika metų gaminantis medines puošybos, interjero detales, baldus ir net įmantriais raštais dekoruotas bažnyčio duris.

Savo gyvenimo istorija Valdas tik patvirtina lietuvių liaudies išmintį, kad, sykį ko nors išmokęs, mokslo ant pečių tikrai nenešiosi.

„Bet kokį norimą baldą aš galiu iš pradžių suprojektuoti, o paskui jį pagaminti iš medžio. Su staklėmis ar rankiniu būdu“, – teigia jis.

Paslaptis perduos anūkui

Be galo įdomūs ir Valdo iš medžio daryti papuošalai – pakabukai moterims. Įdomu, kur prisišaudo jų idėjų? Pintereste?

Valdas mažumėlę įsižeidžia: „Tai ko, manote, mus tame stepžukyje mokė? Paskaitos vykdavo nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, o namų darbams dar turėdavome padaryti kokį pusšimtį eskizų per naktį. Savaitgaliais žygiuodavom į muziejus ir vėl paišydavome“, – studentiškus metus Kaune prisimena panevėžietis ir tikina, kad kadaise baigti mokslai nenuėjo šuniui ant uodegos. Idėjos jo galvoje sukasi spiečiais, tik laiko visoms realizuoti nėra.

Kur semiasi įkvėpimo? Gal kokių grybukų iš Panevėžio miškų užvalgo – traukiu per dantį. „Oi, ką jūs, – kvatojasi, – nei grybų, nei žolių, nei alkoholio daug metų nevartoju. Tiesiog, ką pamatau, tas ir įkvepia“, – paprastai atsako jis ir rodo dar vieną savo išradimą – originalius eglutės žaislus iš medžio, kurių pridrožė prieš vienas Kalėdas.

Deja, batsiuvys liko be batų, tad šiais metais eglę puoš ne mediniais, bet paprastais žaisliukais. „Niekis. Ta šventė labiau skirta visiems susirinkti į krūvą, pabūti kartu su vaikais, anūkėliu Kristijonu“, – nenusimena vyras.

Abu Valdo vaikai viena koja – tėčio menuose ir darbuose: dukra Austėja – menotyrininkė, sūnus Eimantas – elektros ir elektronikos inžinierius. Tai jis padėjo Valdui pirmąsias stakles į darbą paleisti. Anūkui Kristijonui irgi rūpi senelio dirbtuvės, ypač staklės, tik prie jų Valdas trimečio dar nesiveda.

„Mokomės piešti mašinas, mamą ir tėtį, o su aštriais dalykais kol kas nedraugaujame, bet ateityje – būtinai“, – žada laimingas senelis, ateityje norintis tęsti Bručų giminės tradiciją ir medžio paslaptis perduoti anūkams.