Pasirinkimą, kurią iš dviejų šalių ginti jų konflikto atveju, nulemia ne pasas, sako Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes turintis Andrius Rašimas. „Šiandien matau, kad Europos Sąjunga (ES) neketina pulti Rusijos. Kodėl turėčiau kariauti su ES? Stosiu į sveiko proto pusę“, – teigia jis.

LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ pašnekovas tikina, jog stotų Lietuvos pusėn, o jei Lietuva užpultų Rusiją, tuomet greičiausiai pasakytų, kad ji išprotėjo. „Štai ir viskas“, – nukerta A. Rašimas.

– Jūsų vardas ir pavardė – lietuviški, tačiau kalbate rusiškai. Kaip tai atsitiko?

– Gaila, bet kol kas kalbu tik rusiškai ir angliškai, tačiau dažniau būdamas čia, tikiuosi, daugiau išmoksiu. Kol kas tik suprantu.

– Esate gimęs Rusijos Federacijoje, jūsų gimimo metu – Sovietų Sąjungoje. Turite du pasus, tiesa?

– Taip, turiu du pasus, gimiau Sovietų Sąjungos teritorijoje, nes čia buvo tėvai, iš pradžių dabartinės Rusijos teritorijoje, paskui Ukrainoje. Daug keliavome. Dėl to ir mokiausi rusiškoje mokykloje. Dabar rusų kultūra – mano kultūra.

– Jūs – Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pilietis. Kodėl jums svarbu būti Lietuvos piliečiu?

– Man tai tikrai labai svarbu. Tai patogu, tai naudinga ir man, ir, tikiuosi, Lietuvai. Galiu savo ir kitų žmonių pavyzdžiais parodyti. Lengviausia uždrausti, kad ir dvigubą pilietybę, – tokiu keliu eina Rusija. Jos Dūma viską draudžia, štampuoja vienas už kitą kvailesnius įstatymus. Tačiau užuot draudus, galima skatinti, ir tai veda prie naujų dalykų, prie atradimų, judėjimo, pažinčių, turizmo, investicijų – tuo aš ir užsiimu.

– Kokie yra Jūsų dalykiniai ryšiai su Lietuva – po to, kai nustojote vadovauti Maskvos teatrui „Šiuolaikinės pjesės mokykla“?

– Kai buvau teatro direktorius, palaikiau ir ryšius su Lietuva, kaip ir dabar. Čia mano draugai, giminaičiai, dėdės, tetos, su kuriais bendrauju. Turint antrą pilietybę, to norisi. Manau, kad antra pilietybė šaliai duoda daugiau pliusų, negu sukelia galimų rizikų. Kokie pliusai? Mane visada traukia čia grįžti, ieškoti bendrų reikalų ir verslo. Ir aš radau. Turiu čia draugų, su kuriais užsiimam verslu. Dalį produkcijos išvežame į ES, dalį – į Rusiją. Atvežu čia pinigų, savo žinias, atvežu draugus, čia ilsimės, leidžiame pinigus. Aš pasakoju, kas išties vyksta Lietuvoje, nors kasdien vis sunkiau įtikinti, kad čia kitaip, negu rodo Rusijos televizijos. Tačiau tą darau, ir man pavyksta.

– Ar galima pasverti, kieno pilietis labiau esate – Lietuvos ar Rusijos?

– Greičiausia kaip žmogus galvoji, tas ir esi. Šiandien galvoju rusiškai, pažįstu ir myliu rusų kultūrą. Su Lietuvos dar tik pradedu susipažinti, skaitau knygas, kurios leidžiamos rusiškai ir angliškai apie Lietuvą. Lietuviškai kol kas skaitau tik pasakas.

– Vilniaus ir Maskvos pozicijos šiuo metu labiausiai nesutampa dėl Krymo. Lietuva laiko Rusijos veiksmus Ukrainoje agresija ir aneksija, Rusija – rusakalbių tėvynainių gynimu. Kuriai pozicijai pritariate?

– Manau, akivaizdu, kad visiems mąstantiems žmonėms, kurie naudojasi ne tik dviem Rusijos televizijos kanalų mygtukais, o kuo nors daugiau, kurie lankosi, turi draugų, naudojasi kitomis informacijos priemonėmis, kurie galų gale galvoja savo galva, akivaizdu, kad tai agresija.

– Dvigubos pilietybės oponentai kaip argumentą „prieš“ pateikia pavyzdį, kad būti ištikimam dviem valstybėms, kaip ir dviem suverenams, neįmanoma, ir klausia, kurią šalį gintų vadinamasis „dvigubas“ pilietis jų konflikto atveju. Koks būtų Jūsų atsakymas?

– Tokios problemos neįžvelgiu ir nesuprantu tokio klausimo formulavimo. Dėl dvigubos pilietybės matau tris galimus minusus, greičiau net ne minusus, o riziką. Vienas – kad rinkimuose dalyvaus čia negyvenantys žmonės arba gyvenantys, bet labiau atsidavę kitai šaliai ir kultūrai. Tokiai rizikai sumažinti yra Seimas, kuris gali numatyti saugiklius, pavyzdžiui, gali apriboti per gyventojų mokesčius. Jei esi pilietis, bet ne mokesčių mokėtojas, o gyveni Airijoje, tai ir balsuok Airijoje. Antra galima rizika – asocialūs asmenys, tačiau tai irgi galima spręsti įnašais už pasą, 1 tūkst. eurų sustabdys asocialius asmenis. Trečia – kriminaliniai elementai, bet juk nusikaltėliai įstatymais nesinaudoja, jie ieško landų, todėl tai nekelia rizikos. Grįžtant prie klausimo, kieno pusėje kariausi, – ne pasas tai sprendžia. Visuose karuose buvo visose pusėse. Napoleono karai – susimaišę kariavo ir prancūzai, ir vokiečiai, ir lenkai, ir rusai. Todėl mano atveju stosiu į sveiko proto pusę. Šiandien matau, kad ES neketina pulti Rusijos. Kodėl turėčiau kariauti su ES? Nesuprantu šito.

– Iki tam tikro laiko Ukrainoje irgi niekas nemanė, kad Rusija taps agresyvi ir atplėš dalį Ukrainos teritorijos. Teoriškai Lietuvoje gali atsirasti žaliųjų žmogeliukų, o Rusijos valdžia – pareikšti, kad jie gina Jus, Jūsų verslą, Jūsų teises. Ką atsakytumėte?

– Pirmiausia tai tik teorinis klausimas, nes Lietuva – NATO šalis ir viena iš Europos civilizuotų šalių, dėl to be reikalo leidžiami pinigai ir šauktiniams. Nepadės, o pinigai bus išleisti. Pulti Lietuvą? Ne, to niekad nebus, o jeigu nutiks, tai bus karas, Rusijos agresija prieš Lietuvą ir NATO. Aš stosiu savo šalies – Lietuvos pusėn. O jei Lietuva užpuls Rusiją, tuomet greičiausiai pasakysiu, kad ji išprotėjo, štai ir viskas. Mano supratimu, tai neįmanoma, nes žmonės nori gyventi taikiai, vystytis, kurti technologijas. Dabar juk ne divizijų skaičiaus laikas, o idėjų ir technologijų, todėl toks klausimas gana retorinis ir provokacinis. Aš – sveiko proto pusėje.

– Ar jaučiate kokių nors teisių pažeidimų, kai būnate Lietuvoje?

Ne, niekada, netgi stengiausi, nes man visko prikalba, kaip čia atseit pasiuntė ar pan. Mėginau tikrinti...

– Kaip tai atrodo, kai mėginote patikrinti?..

– Kaip? Galiu šiek tiek kalbėti lietuviškai, tačiau nors kalbu rusiškai, niekas man tos vietos neatsuko, priešingai – stengiasi padėti. Nesistengiu čia ko nors įrodyti, tiesiog taip yra. Mano žmona – rusė iš Sankt Peterburgo. Ji lygiai taip pat ramiai viena klajoja po miestą, labai jį myli. Užkrėtė jau visas savo drauges ir mamą, aplink mus buriasi žmonės, jie vis daugiau sužino apie Lietuvą. Niekas čia jokių teisių nepažeidžia – visada tą visiems sakiau ir sakysiu. Visada atsiranda keistų žmonių, bet jų yra visur – ir Sankt Peterburge, ir Maskvoje, ir Permėje, ir Vilniuje, ir Kaune. Tai nepriklauso nuo jų paso ar tautybės. Jie tiesiog tokie.