Visus, žinančius ar girdėjusius apie Lietuvos partizanų užkasimo vietas, taip pat žuvusių ir nerastų laisvės kovotojų giminaičius kviečiama susisiekti su centru.

Anot centro, net ir praėjus 70 metų nuo laisvės kovų jų dalyvių paieškos vykdomos dėl keleto priežasčių – dauguma laisvės kovotojų norėjo būti palaidoti oriai, pagal šimtmečius gyvuojančią Lietuvos tradiciją mirusiuosius laidoti specialiai tam skirtose ir pašventintose vietose.

Taip pat pat siekiama, kad būtų įvykdytas teisingumas ir šalies didvyriai nebūtų pamiršti, o  paieškų metu sukauptos žinios, pasak LGGRTC, priartina tautą prie teisingesnio Lietuvos istorijos supratimo.

Kaip skelbiama pranešime, sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“.

Paieškos svarbios ne tik dėl žuvusių, bet ir dėl gyvųjų, nes „kiekvienas būsimas laisvės gynėjas turi žinoti, kad valstybė nepamirš jo aukos“, pabrėžia centras.

LGGRTC žiniomis, savo žuvusių tautiečių net svetimuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje, ieško ir jų atminimą pagerbia vokiečiai, prancūzai, lenkai, žydai, anglai ir kitos tautos, nors jų kariai yra žuvę gerokai anksčiau nei Lietuvos partizanai.

Centras atsiliepti kviečia atsiliepti laisvės gynėjų giminaičius, nes suradus palaikus būtina nustatyti, kieno jie yra. Anot įstaigos, tai galima padaryti tik vienu būdu: laisvės kovotojo biologinį (DNR) mėginį sulyginus su jo artimųjų biologiniu (seilių) mėginiu. Palaikų identifikavimui labiausiai tinkami žuvusio asmens vaikų ir seserų, brolių DNR mėginiai. Taip pat tinkami tiek vaikų, tiek seserų/brolių palikuonių – anūkų, sūnėnų/dukterėčių ir jų palikuonių mėginiai.

DNR (seilių) mėginio ėmimo procedūra trunka kelias minutes, atliekama nemokamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje.

Laisvės kovotojų palaikai laidojami už valstybės, savivaldybės lėšas. Vietą sprendžia giminės ir šiuo klausimu sudaryta atitinkamos savivaldybės ar Vyriausybės komisija.