Lietuvoje dar daugeliui nepažintos meno srities atstovė Živilė Lukšytė tuo neleidžia abejoti. „Tame tiek daug įvairaus turinio, galimybių ir pasirinkimų arba aplinkybių“, – sako maisto dizainerė.

– Pirmoji Lietuvoje apsigynėte magistro darbą maisto dizaino tema. Kuo ji jus patraukė?

– Dar bakalauro studijų pabaigoje maisto tema ėmė rodytis kaip labai prasminga kryptis kūrybai dizaino kontekste. Dizainą, maistą ir potyrius ėmiausi bendrinti nuosekliai ir natūraliai. Atgrasė mintis apie masinę daiktų gamybą, kurių ir taip jau yra begalės.

Nesivaikiau laikinų madų. Kuo daugiau kurti, gaminti, parduoti – ne man. Pasisekė, kad tuometė mano projektavimo dėstytoja ir dabartinė bičiulė, kolegė Julija Mazūrienė jautė aistrą maistui kaip reiškiniui, daug skyrė tam svarbos ir tai persidavė man, įkvėpė.

Magistro studijoms pasirinkau maisto potyrių dizainą, tyriau ir kūriau gimtadienio šventės atvejį. Dariau tai, kas labiausiai domino. Maisto potyrių dizainas yra ganėtinai mažai, o anksčiau – dar mažiau išplėtota dizaino kryptis. Viliojo iššūkiai, labiau nei kita kokia aiškiai praminta, lengva kryptis. Pats gimtadienio reiškinys – taip pat apgalvotas pasirinkimas, nes ši šventė svarbi, mažiau ar daugiau, vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną. Sukelia daug prieštaringų emocijų, klausimų.

– Turbūt dažnam maisto dizainas daugių daugiausia siejasi su įmantriu patiekalo pateikimu, nes ganėtinai sunku suvokti, kaip, regis, tokia buitiška, žemiška materija, kaip maistas, gali tapti kokiomis nors meno praktikomis?

– Maistas reiškia gyvenimą. Tiesiogine šio žodžio prasme. Žmogus gyvena tol, kol valgo. Galima tai vertinti kaip būtinybę, priklausomybę, net ribotumą arba suvokti kaip vieną didžiausių įkvėpimų ir stebuklų. Kas, ką valgo, kiek, kaip, kur, kada, kodėl, su kuo... Tame tiek daug įvairaus turinio, galimybių ir pasirinkimų arba aplinkybių.

Įdomu galvoti apie atitinkamą maistą nuo jo pradžių pradžios iki jis tampa mūsų kūnu, mintimis, nuotaikomis. Gyvybė savaime yra pagrindinė kūryba, o maistas – to sąlyga – pasąmoninga įprastybė, žemė ir buitis. Protingai pasirinkus, tai yra tvariausia medžiaga, veikianti spalvomis, tekstūromis, kvapais, turinti reikšmių, kilmę, savitą istoriją. Pridėjus nors šiek tiek žmogaus sąmoningumo, dėmesingumo, išradingumo, nutinka daug įdomių dalykų. Plokščia būtinybė, valgymo dalia persimaino į žaidimą, pasakojimą, nuotykį.

Živilė Lukšytė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiandien maisto potyrius ir unikalias valgymo patirtis kartu su bendražyge J. Mazūriene kuriate dizaino studijoje „Less Table“. Papasakokite išsamiau apie šią neabejotinai daugeliui egzotišką kūrybinės veiklos kryptį.

– Mūsų veikla apima miesto, gamtos stebėjimą ir derinimą, tradicijų pažinimą ir šiuolaikišką jų tąsą. Išgalvotas ir įkūnytas valgomas ar nevalgomas turinys yra vertybėmis įprasmintas potyris. Kitais žodžiais, kuriame temines vaišių instaliacijas, dovanas ar panašius dalykus kaip pasakojimą ar nuotykį, maloniai stebinantį, įtraukiantį, įkvepiantį.

Pagrindinė ašis – dėmesingai parinktas ir su pagarba pateiktas maistas, kuriam atidžiai ieškoma ir kuriama pridėtinė vertė: emocinė, simbolinė ir, žinoma, vaizdinė. Tuomet kiekvienas kąsnis ir detalė turi savo reikšmę, pasotina, kartu skatina susimąstyti, kokios tai vaišės, kodėl tokios, kodėl taip, o ne kitaip pateiktos.

– Kaip manote, kuo maisto potyrių dizainas turėtų ar galėtų būti aktualus šiandienos žmogui?

– Tai rūpestingai apgalvota, todėl prasminga pramoga, švietimas – naudingas tiek asmeniškai, tiek visuomeniškai. Platesniu požiūriu gilinamos arba kuriamos vertybės, gerinama emocinė ir fizinė sveikata, gyvenimo kokybė, skatinamas sąmoningumas.

– Kokią žinutę jums svarbu transliuoti savo darbais?

– Visada stengiamės išlaikyti ir puoselėti pagrindines vertybes, manau, svarbias visiems. Renkamės maistą pagal sezoniškumą, vietiškumą. Sekame gamtos ritmą. Draugaujame su mažais, atsakingai dirbančiais ūkiais. Palaikome ir garsiname juos naudodami vertingus jų produktus. Dirbame ir viską pateikiame kuo įmanoma tvariau. Atsižvelgdamos į temą ir aplinkybes, aukštiname gamtą.

Norėčiau tikėti, kad maisto dizainas bus priemonė kurti draugystę, bendrystę, padėti žmonėms tiek emociškai, tiek kalbant apie sveikatą, turiu mintyje sąmoningą valgymą.

Norime, kad žmonės būtų kuo arčiau jos, dermėje. Į patirtį stengiamės įraukti kiekvieną žmogų, žadinti smalsumą, drąsą, veiklumą, vaizduotę, suartinti su kitu žmogumi, sustiprinti bendruomeniškumą. Visa tai labiau mūsų kūrybos pagrindas ir abėcėlė, o visokios jau įmantresnės reikšmės atsiskleidžia priklausomai ir skirtingai, atitinkamai nuo temos.

– Kas įkvepia nuolatinių paieškų reikalaujančiai kūrybai – iš kur semiatės idėjų savo netikėtiems projektams?

– Gamta. Stebime, permąstome. Domimės, tiriame tradicijas, ritualus. Būna, kad atspirtimi tampa M. K. Čiurlionio paveikslai, kosminiai palydovai, senovės baltų gintaras arba Gedimino sapno legenda. Mus kūrybiškai veikia ir menas, kultūra, mokslas, istorija, antropologija.

– Kokius galėtumėte įvardyti įsimintiniausius, netikėčiausių atradimų jums pačiai pažėrusius „Less Table“ projektus? Galiausiai, kokių publikos reakcijų tenka stebėti studijos renginiuose, performansuose?

– Skridome į kosmosą, keliavome gintaro keliu nuo baltų kraštų iki Romos imperijos, rengėme balsavimą apie Vilnių uogomis, patiekėme paragauti „žemės“, natiurmorto, skirtingų laikmečių, beveik kaip pasakoje, statėme iš maisto miestus, buvome knygnešiais, susitikome su Šatrijos Ragana, Jonu Smilgevičiumi, valdėme ugnį, orą, vandenį ir žemę.

Kiekvienas mūsų darbas man būna atradimas. Toks ir tikslas. Išlaisvinti vaizduotę, bet neprarasti dizaineriško, aiškaus proto. Mėgstu šią pusiausvyrą. Jei nustebinu, įtikinu save – pavyks įkvėpti ir kitus. Žmonės tikrai džiaugiasi vaišių instaliacijomis, šypsosi ar net šūkčioja, atvirai dalijasi įspūdžiais, negali patikėti, klausinėja. Nors pastebime ir paniurusių, liekančių nuošalyje, bet, jaučiu, jiems jau reikėtų susikaupti, skirti daugiau laiko nei valandėlę, sukurti atskirą maisto terapiją, kad atsipalaiduotų, pralinksmėtų.

G. Venckaus natiurmortas

– Beje, jūsų komanda yra prasitarusi apie tokią intriguojamą ir galbūt jau netolimos ateities idėją – maisto potyrių dizainą tiesiogiai derinti būtent su psichologija, terapija. Kaip tai atrodytų praktikoje?

– Emocinis valgymas yra sutrikimo pavadinimas. Gal galėtų būti atvirkščiai – terapijos veiksmas, maisto pasirinkimas ir valgymas pagal emocijas, išnaudojant įprastas maisto savybes: karšta, šalta, skoniai, spalvos, tekstūros, kilmė ir pan. Arba emocinė maisto ruoša su nerimu, pykčiu, liūdesiu ar ašaromis, o gal juoku.

Žmonės, kaip ir gamta, vis auga, mainosi, atsinaujina, tad tradicijos – ne išimtis. Svarbu ne aklai jas kartoti ar pritempti, patiems realiai atitolus nuo senovės reikšmių.

Yra tokia razinos meditacija, pristatyta Amerikos medicinos profesoriaus Jono Kabat-Zinno, grįsta budistiniu mokymu. Patogiai įsitaisykite ramioje vietoje ir viską darykite labai lėtai. Paimkite ir pasidėkite raziną ant delno, gerai apžiūrėkite. Patyrinėkite raukšleles, spalvą ir atspalvius, formą, pajuskite svorį. Pauostykite raziną, įkvėpkite jos kvapo. Įsidėkite raziną į burną, nekramtykite. Pajuskite, kaip išsiskiria seilės, kaip keičiasi pojūčiai, kyla noras kramtyti. Perkąskite raziną. Lėtai ir sąmoningai ją sukramtykite ir nurykite. Stebėkite, kokie pojūčiai lieka burnoje, pasiskirsto kūne, mintyse.

– Kalbant apskritai apie maisto dizaino tendencijas, kaip manote, kur link jos juda ir kas bus vis labiau aktualu bent jau netolimoje ateityje?

– Leidžiu sau apie tai mažiau galvoti, vengiu vienpusiškumo. Truputį net bijau, stebėdama pastarųjų metų įvykius, nuotaikas ir polinkius. Norėčiau tikėti, kad maisto dizainas bus priemonė kurti draugystę, bendrystę, padėti žmonėms tiek emociškai, tiek kalbant apie sveikatą, turiu mintyje sąmoningą valgymą. Tebūnie daugiau rūpestingai užauginto maisto vienovėje su gamta, tik tiek, kiek reikia saikingam gyvenimui. Svarbu geranoriško dalijimosi momentas, kad visi būtų pavalgę.

– Į pabaigą skuba dar vieni metai. Leiskite pasmalsauti, su kuo jums asocijuojasi Kūčių stalas, Kalėdų vaišės, pagaliau – pati šventė? Kiek jūsų kasdienybėje gyvos ir prasmingos senosios mūsų tradicijos?

– Šventės ir tradicijos – labai svarbios. Tačiau darbe ir kasdienybėje iškyla prasmės, laiko ir įpročių kaitos klausimų. Žmonės, kaip ir gamta, vis auga, mainosi, atsinaujina, tad tradicijos – ne išimtis. Svarbu ne aklai jas kartoti ar pritempti, patiems realiai atitolus nuo senovės reikšmių, gyvenimo būdo, bet domėtis, žinoti apie jį, pasinaudoti kaip įkvėpimu, skirti savo laiko ir valios, pavyzdžiui, vietoj sekinančio dovanų ieškojimo prekybos centruose, kūrybiškai tęsti ir širdingai puoselėti tradicijas savaip. Nurimti, įsijausti į save, šeimą, artimuosius, prasmingai pabūti kartu, ne tik kiurksoti ištisai prie stalo ir valgyti. Geriau mažiau maisto, daugiau pokalbių, judesio, žaidimų.

Visada skaičiuojame patiekalus ant Kūčių stalo, bet jų būna, aišku, daugiau nei dvylika. Vienas „Less Table“ sukurtų dovanų variantų – 12 skonių kūčiukų = 12 Kūčių patiekalų. Įvairovė sukurta pagal pagrindinius šventės valgius, į kūčiukų tešlą maišant atitinkamų maisto produktų. Tai maža šventiška degustacija, įkvėpta tradicinio Kūčių iššūkio, kad visko reikia paragauti, o mes taip šmaikščiai pasiūlome ir nepersivalgyti.