Siekė Lietuvos išlaisvinimo

Apie tolesnį nacių kalintų rezistentų gyvenimą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos institute vykusioje konferencijoje „Egziliniai Štuthofo kalinių likimai“ papasakojo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos istorikė dr. Ilona Strumickienė, skaičiusi pranešimą „Po kalėjimų: lietuvių politinių kalinių patirtys laisvėje“.

Nacionalinė biblioteka šiuo metu prof. Vytauto Landsbergio iniciatyva rengiasi išleisti nacių kalėjimuose kalėjusio jo brolio Gabrieliaus Žemkalnio atsiminimus, papildytus kita medžiaga (sudarytoja dr. Dalia Cidzikaitė). Publikacijos įvado rašymas dr. I. Strumickienei leido plačiau susipažinti su šia tema. Nors trūksta platesnės informacijos ir detalesnių tyrimų, istorikė pasistengė nupiešti 1944–1946 m. įvykių vaizdą.

Dr. I. Strumickienė pastebėjo, kad nacių okupacijos pradžioje, 1941 m. vasarą, dalis Lietuvos visuomenės vylėsi, jog Vokietija leis šaliai atkurti nepriklausomybę. Tačiau greitai tapo aišku, kad taip neatsitiks, ypač po laikinosios vyriausybės veiklos nutraukimo 1941 m. rugpjūtį. Tad Lietuvos visuomenėje ėmė stiprėti nepasitenkinimas nacių režimu ir suvokimas, kad vieną okupantą pakeitė kitas. Pradėjo formuotis antinacinė rezistencija, o skirtingos rezistencinės organizacijos vienijosi tarpusavyje. Po ilgų derybų 1943 m. rudens pabaigoje buvo sudarytas įvairias rezistencines jėgas jungęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas – VLIK. Karo fronte Raudonajai armijai ėmus vis labiau sektis, o naciams pamažu traukiantis, Lietuvos visuomenėje stiprėjo sovietų sugrįžimo baimė. Dėl šios priežasties antinacinė rezistencija tapo ir antisovietine.

Liudijimas: apie savo patirtį J. Valiulis vėliau parašė prisiminimus. VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.

Žymūs vardai

„Prieš nacius veikta taikiai, daugiausia informuojant visuomenę ir sabotuojant nacių politiką, nukreiptą į Lietuvos gyventojų resursų išnaudojimą. Nors antinacinė rezistencija daugiausia buvo neginkluota ir orientuota į pasipriešinimą artėjančiai Raudonajai armijai, naciai lietuvių rezistenciją, o ypač VLIK‘ą, traktavo kaip rimtą grėsmę – atskleidė dr. I. Strumickienė. – VLIK‘ą ir jam prisiklausiusias rezistencines grupes sudarė pogrindžio darbo patirties turėję asmenys, tačiau nacių saugumas nesnaudė. Proga Lietuvos pogrindžiui suduoti rimtą smūgį atsirado gestapui Estijoje suėmus į Suomiją paramos ir ginklų VLIK‘o išsiųstą pulkininką leitenantą Kazį Ambraziejų. Išeivijos žurnalistas Liūtas Mockūnas, remdamasis rezistento Pilypo Naručio pasakojimu, rašė, kad būta kalbų, jog dėl antinacinės rezistencijos griūties kaltė krito ne tik ant suimto K. Ambraziejaus, bet ir J. Deksnio, kuris būdamas neblaivus, galimai pametė portfelį su jame buvusiais VLIK‘o vadovybės sąrašais. Būta kalbų, kad veikė ir šnipai.“

Remiantis gestapo surinkta informacija, 1944 m. balandžio pabaigoje–birželio viduryje suimta 27 žmonių grupė, kurioje dalis buvo VLIK‘o ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai. Kai kurie šių žmonių yra mums gerai žinomi, o kiti nebuvo pakankamai pažįstami ir patiems suimtiesiems, tad prisiminimuose kai kurių kalinių pavardės varijuoja.

Tarp 27 suimtųjų atsidūrė ir žymūs rezistentai Bronius Bieliukas, Klemensas Brunius, Adolfas Damušis, Povilas Žičkus, radijo ir spaudos darbuotojas Gabrielius Žemkalnis, Jurgis Valiulis, kuris šiandien geriau žinomas netikru Karolio Drungos vardu, prieštaringai vertinamas Jonas Deksnys. Šį sąrašą 1944 m. rudenį iš nacių išgavo A. Damušis ir perdavė G. Žemkalnio tėvui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui. Iki tol net patys suimtieji tiksliai nežinojo visų kartu sulaikytų likimo brolių vardų, nes buvo suskirstyti grupelėmis ir ne visi vieni kitus pažinojo.

Pone Valiuli, mes ne NKVD, mes tamstos nekankinsime. Kalbėsite, bus gerai, nekalbėsite – šūvis į pakaušį.

Kentė kankinimus

„Didžiajai daugumai suimtųjų šiek tiek daugiau nei mėnesį teko praleisti Kaune, buvusiuose Darbo rūmuose įsikūrusiame gestapo kalėjime. Čia vyko pirmoji pažintis su griežta kalėjimo tvarka, nešvara, parazitais, taip pat su psichologiniu ir fiziniu smurtu. Daugumai suimtųjų iš šios grupės neteko patirti sadistiškų kankinimų, bet turbūt kone kiekvienas išgirdo tai, ką vėliau atsiminimuose aprašė J. Valiulis: pone Valiuli, mes ne NKVD, mes tamstos nekankinsime. Kalbėsite, bus gerai, nekalbėsite – šūvis į pakaušį, – pasakojo dr. I. Strumickienė. – Realybėje gestapo metodai nelabai kuo skyrėsi nuo sovietų kankinimų, daugelis juos išgyvenusiųjų pasirinko apie šias patirtis nutylėti arba apibūdinti lakoniškai.“

Šiek tiek detalių apie gestapo taikytas kankinimo priemones atskleidė rezistentas Povilas Žičkus, išdrįsęs jas prisiminti: „Celėje jau buvo vėloka ir tamsu, prasivėrė durys ir Helke liepė sekti jį. Vedė požemio koridoriumi, išgirdau kieno tai inkščiantį dejavimą. Vieno kambario durys buvo praviros, jame ant stalo gulėjo pririštas Juozas Rudokas, o vienas gestapininkas elektriniu prosu prosijo jam užpakalį, Rudokas nešaukė, tik baisiai inkštė, jo kūnas trūkčiojo, gal jis buvo be sąmonės. Gal mane pagąsdinti pravedė pro šį kambarį. Mane įvedė į kitą, ten sėdėjo Ralfas, jis mandagiai paklausė gal aš apsigalvojau geruoju viską pasakyti, aš tylėjau. Jis įsakė atsigulti ant grindų, ant pilvo, liepė nusiauti batus, kojas sulenkė užpakalyje virš nugaros, atlenkė rankas ir pririšo prie kojų. Helke atsinešė stiprų elektrinį kabelį ir tuo kabeliu pradėjo kirsti per padus. Pradžioje ne taip baisiai skaudėjo, bet po kurio laiko, kada iš padų ėmė trykšti kraujas, skausmas buvo baisus. Aš buvau pasiryžęs nekalbėti ir nieko nesakyti, nes žinojau, kad jei ką nors pasakysiu, jie dar labiau kankins ir klausinės.“

Pasak dr. I. Strumickienės, po tardymo Kaune grupė lietuvių buvo paruošta išvežti į teismą, tačiau patys suimtieji apie tai nieko nežinojo. Ankstyvą 1944 m. birželio 8-osios rytą Kauno gestapo kalėjimo kieme jų laukė autobusas. Suimtieji, kuriems nebuvo leista nei kalbėtis, nei pakelti galvos, lydimi automatais ginkluotų esesininkų, buvo išvežti į nežinią. Kaip prisiminė P. Žičkus, Kauno kalėjimą jie paliko su didžiuliu nerimu, nežinodami, kas laukia: kalėjimas, koncentracijos stovykla, kankinio mirtis, o gal – tiesiai į krematoriumą.

Suimtųjų laikymas nežinioje, apribojimas nuo kontaktų su pasauliu ir artimaisiais buvo viena iš nacių taikytų psichologinio teroro formų. Apie savo likimą nieko nežinojo nei patys kaliniai, nei jų artimieji. Apie tai suimtieji sužinodavo tik iš kalėjimo prižiūrėtojų, kurie specialiai ne kartą gąsdino ir klaidino nelaimėlius.

Pasitikėjimas: amerikiečių išlaisvinti iš Bairoito kalėjimo, lietuviai kaliniai 1945 m. pasirašė įgaliojimą anglų kalbą neblogai mokėjusiam J. Deksniui (vėliau užverbuotam sovietų saugumo) atstovauti jų interesus JAV karinėse įstaigose. VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.

Kaltino valstybės išdavyste

Dr. I. Strumickienė pasakojo, kad pirmoji suimtųjų stotelė buvo Įsruties (vok. Insterburg) kalėjimas. Čia lietuvius kalinius pradėjo kankinti alkis. Kauno kalėjime jie maisto trūkumo dar nejuto, nes neseniai iš laisvės atėjusių organizmas buvo stiprus, be to, kaliniai gaudavo siuntinių. Įsruties kalėjime jie praleido maždaug tris savaites, o liepos pabaigoje, sukaustytus grandinėmis, juos pervežė į Karaliaučiaus, o vėliau – Alenšteino kalėjimą. Čia suimtieji išgirdo, kad juos turėtų teisti karinis Alenšteino apygardos teismas. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, nerado jokių šnipinėjimo elementų, todėl atsisakė suimtuosius teisti ir bylą perdavė Liaudies teismui – Volksgericht‘ui.

„Suimtieji buvo kaltinami valstybės išdavimu, o hitlerinėje Vokietijoje tai buvo didžiausias politinis nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė. Tiesa, kaltinimas valstybės išdavimu savotiškai saugojo lietuvių grupę nuo patekimo į koncentracijos stovyklas, kur žmonių žudymas buvo įgijęs pramoninį mastą, – atskleidė istorikė. – Iš Alenšteino lietuvių kelias driekėsi per Soldau, Torną ir Poznanę, kol galiausiai pasiektas Landsbergo kalėjimas, kurį G. Žemkalnis vadino Landsbergo pragaru. Lietuviai čia praleido ilgiausią laiko atkarpą – nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1945 m. sausio pabaigos. Čia jie buvo laikomi pusbadžiu, verčiami sunkiai dirbti aplinkiniuose fabrikuose, lauko komandose ir pačiame kalėjime.“

Realybėje gestapo metodai nelabai kuo skyrėsi nuo sovietų kankinimų, daugelis juos išgyvenusiųjų pasirinko apie šias patirtis nutylėti arba apibūdinti lakoniškai.

Vilties spindulys suimtiesiems nušvito, kai juos surado ir su jais užmezgė ryšį G. Žemkalnio tėvas V. Landsbergis-Žemkalnis, kuriam A. Damušis perdavė visų suimtųjų sąrašą. Šią informaciją V. Landsbergis-Žemkalnis perdavė Berlyne veikusiai Lietuvių sąjungai ir suimtųjų artimiesiems. Taip atsirado menka galimybė, nors ir labai pavojingomis aplinkybėmis, padėti įkalintiesiems. Jiems buvo perduodama maisto, vaistų, cigarečių, kurias buvo galima keisti į duoną.

Ištiko pirmoji mirtis

Vis dėlto ne visiems buvo įmanoma padėti, nes suimtieji buvo suskirstyti į grupeles ir vieni su kitais nebendravo. Nežmoniškos kalėjimo sąlygos lėmė, kad daugelis įkalintųjų labai nusilpo, tad ištiko pirmoji mirtis – 1944 m. gruodžio 16 d. mirė studentas Aleksandras Viršila. Pasak dr. I. Strumickienės, jo mirtis tarp lietuvių kalinių sukėlė daug ginčų, kas dėl to kaltas, kas galbūt galėjo padėti nelaimėliui.

„1945 m. sausio 27 d. prie Landsbergo artėjant frontui ir sovietų kariuomenei, bado iškamuoti leisgyviai lietuviai, siaučiant žiemos šalčiams, brezentu dengtais sunkvežimiais buvo išvežti į Berlyno Tegelio kalėjimą. Čia jie laukė teismo ir galimai mirties bausmės. Vis dėlto, nusišypsojo laimė. Berlyno liaudies teismas buvo subombarduotas, o ten dirbęs žiaurus teisėjas žuvo, – pasakojo dr. I. Strumickienė. – Teismą vokiečiai pradėjo organizuoti kitoje vietoje, Bavarijoje. Čia reikėjo nugabenti ir kalinius, nors ne visi jie buvo pajėgūs iškęsti tokią kelionę. Berlyno ligoninėje liko plaučių uždegimu sirgęs J. Valiulis ir tuberkuliozės pakirstas Stasys Kostka. Vėliau jie buvo perkelti į Plotsensės kalėjimą, kur leisgyvius išlaisvino sovietų kariuomenė.“

Likusių kalinių kelionė į Bavariją buvo labai varginanti, jie gabenti sausakimšais geležiniais baidokais arba baržomis, o vėliau – antisanitarinėmis sąlygomis pasižymėjusiais krovininiais vagonais. Atsidūrę Bairoito sunkiųjų darbų kalėjime, lietuviai girdėjo artėjantį frontą, o kartu su baime laukė savo lemties.

Susitikimas: žiaurią nacių kalėjimų realybę patyręs G. Žemkalnis 1948 m. išvyko į Australiją. Nuotraukoje jis naujaisiais namais tapusioje šalyje pozuoja su būsimu Lietuvos prezidentu V. Adamkumi. Prezidento Valdo Adamkaus muziejaus-bibliotekos archyvo nuotr.

Išlaisvino amerikiečiai

1945 m. balandžio 14 d. Bairoito kalėjime laikomus lietuvius rezistentus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Likus dienai iki išlaisvinimo V. Landsbergiui-Žemkalniui pavyko pasiekti sūnaus Gabrieliaus paleidimo iš kalėjimo. Anksčiau to padaryti nepavyko net nacių pareigūnams paminėjus faktą, kad V. Landsbergis-Žemkalnis Rygos politechnikos institute studijavo kartu su nacių ideologu Alfredu Rozenbergu. Pasak dr. I. Strumickienės, G. Žemkalnis iš kalėjimo dieną anksčiau nei kiti lietuviai buvo paleistas greičiausiai dėl to, kad artėjo frontas ir vokiečių pareigūnai suvokė, jog kalinių paleidimas yra tik laiko klausimas.

Po išlaisvinimo, nors būdami formaliai laisvi, buvę kaliniai, išskyrus G. Žemkalnį, liko gyventi kalėjimo patalpose. Čia jie jau gavo maisto, vaistų ir reikiamos pagalbos, netgi buvo kieme sukasę daržą. Kalėjimo teritorijoje lietuviai išbuvo daugmaž iki gegužės 3 d., kai čia atvyko JAV karininkas, Amerikos lietuvis Anthony Vaivada su lietuvių delegacija. Jie norėjo lietuvius išvežti į Viurcburgo miestą, kur buvo įsikūręs VLIK‘as. Gegužės pradžioje palikus Bairoitą, dalis rezistentų išvyko į Vuircburgą, dalis apsigyveno DP stovyklose, treti skubėjo pas artimuosius.

1946 m. buvo įkurta Lietuvos antinacinės rezistencijos politinių kalinių sąjunga. Jos pagrindinė kryptis buvo materialinės paramos rinkimas, parama žuvusiųjų šeimoms, rūpestis kalinių likimu, taip pat ir atsiminimų rinkimas. Sąjungai teko spręsti ir kylančius ginčus, tarpusavio kaltinimus dėl įkalinimo metu mirusių likimo brolių. Kelta klausimų, ar nebuvo galima jiems padėti, ieškota informacijos, kas galėjo būti už tai atsakingas.

„Kaltinimai vieni kitiems ypač pasipylė, kai po karo buvo publikuoti pirmieji G. Žemkalnio atsiminimai, kuriuose pasakota apie lietuvių kalinių maisto ir rūkalų vagystes vieniems iš kitų, ir nesidalijimą maistu ir vaistais. Vis dėlto šie kaltinimai yra neįrodomi, informacija subjektyvi. Mano nuomone, kaltinimus, išsakytus A. Damušiui, Baliui Gaidžiūnui, Jonui Stačiūnui, J. Deksniui ir J. Valiuliui, turėtume priimti kaip įrodymą, į kokias nužmoginančias sąlygas šie žmonės buvo patekę“, – atkreipė dėmesį dr. I. Strumickienė.

Skirtingi likimai

Pasak istorikės, iš 27 suimtųjų mirė trys, keturių likimas liko neaiškus, penki patys grįžo arba buvo prievarta repatrijuoti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vienas buvę kalinys emigravo į Kanadą, keturi – į Australiją, o likę išvyko į JAV. Likimas po kalėjimo labai priklausė nuo to, kur išlaisvinimo metu atsidūrė kaliniai. Jei jie buvo sovietų kontroliuojamoje teritorijoje, laukė sovietinė represinė sistema, o kai kurių jų likimas iki šiol neaiškus. Sąjungininkų išlaisvintų lietuvių likimai spalvingesni. Emigravę į Vakarus, daugelis jų surado darbus pagal profesijas, aktyviai veikė diasporos bendruomenėse ir nenuilstamai kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Kalėjimas ne vienam labai sugadino sveikatą, tad teko daug laiko praleisti ligoninėse.

Įdomus buvo J. Deksnio likimas. Išlaisvintas iš kalėjimo, jis kurį laiką gyveno DP stovykloje, o 1945 m. vasarą slapta grįžo į Lietuvą, norėdamas susipažinti su esama padėtimi ir pamėginti užmegzti ryšių su vietos pogrindžiu. Kurį laiką dalyvavęs rezistencinėje veikloje, 1949 m. jis buvo suimtas sovietų saugumiečių ir užverbuotas jiems dirbti. 1945 m. kartu su J. Deksniu iš Vokietijos į Lietuvą grįžo ir K. Brunius. 1946 m. jis buvo suimtas ir nuteistas kalėti Intos lageryje. 1956 m. grįžęs iš tremties, 1975 m. jis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo eismo įvykyje prie Kauno. J. Valiulis po išlaisvinimo kurį laiką gyveno Vokietijoje, o 1959 m. su šeima išvyko į JAV, kur persivardijo Karoliu Drunga.

Anot dr. I. Strumickienės, ši tema nusipelno platesnių tyrimų, o nacių kalėjimuose kalėję lietuviai – prisiminimo apie juos ir jų kovą už Lietuvos laisvę. Deja, bet žiaurius kankinimus iškentėjusio J. Rudoko tolesnis likimas ir palaidojimo vieta iki šiol nežinomi.

„Laikotarpiu, kai nuo tikro karo mus skiria vos 500 km ir ukrainiečių karių valia, Antrojo pasaulinio karo patirtys mums tampa labai svarbios, nes iš jų galime daug ko pasimokyti. Gaila, kad per 30 nepriklausomybės metų nacių okupacijos tyrimų lauke padaryta vis dar gana nedaug. Tikiuosi, kad ši tema dar sulauks gilesnio tyrėjų žvilgsnio“, – vylėsi istorikė.