Nereikia būti grafu ar bajoru, kad galėtum didžiuotis garbingomis savo šaknimis, o žinoti savo protėvius turėtų kiekvienas kultūringas žmogus. Taip tvirtina genealogai, vis dažniau sudarantys giminės medžius kilmingo kraujo neturintiems lietuviams.

Visus Lietuvoje veikiančius archyvus kaip savo penkis pirštus pažįstanti Kornelija Gureckaitė ketvirtus metus dirba genealoginių medžių sudarytoja. Savo veiklą, kurios ėmėsi paraginta tuometės bendramokslės istorikės, moteris vadina ne darbu, o meile gyvenimui ir painiausiems jo vingiams.

„Šitas darbas yra detektyvinis darbas. Niekada nežinai, ką surasi, kaip surasi, kur surasi. Traukia tas nežinojimas ir ieškojimas – vis tiek kažkur tas siūlo galas nuves. Bet kuriuo atveju tos paieškos yra malonumas. Tie netikėtumai, kuriuos randi, yra tam tikra ekstazė, dėl kurios mes visi dirbame“, – tvirtina Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto direktorė Kornelija Gureckaitė.

Pašnekovė specializuojasi istorinio Žemaitijos krašto ir aplinkinių vietovių genealogijoje. Ji su kolegomis randa ir nagrinėja ne tik bažnytines metrikas, kaip dauguma genealogų, bet ir bažnytinio teismo-kapitulos bylas, tarpukario pasus, asmens bylas, inventorius, revizinius mokesčių mokėtojų surašymus bei daugelį kitų dokumentų.

„Randi tokių istorijų, kaip moteris išteka už vyro, po trijų mėnesių pabėga pas meilužį į kitą kaimą, su tuo meilužiu pabėga iš Darbėnų parapijos, kuri dar buvo istorinės Lietuvos teritorija, į Klaipėdą, kuri buvo Prūsijos dalis, ten valkiojasi metus, pastoja ir grįžta pas savo buvusį vyrą ir sako „labas, Jonai, čia tavo vaikas“. Tuo metu būdavo tokių niuansų. Arba vyras pabėga nuo žmonos, pasikeičia vardą, pavardę ir veda kitą moterį, nors pirmoji žmona dar yra gyva“, – atrastas istorijas pasakoja K. Gureckaitė. 

Vienos giminės medžio šakos atsekimas paprastai užtrunka apie tris mėnesius, nes žinios renkamos po kruopelytę ir prireikia daug kantrybės, kruopštumo bei nuoseklumo. Užsakovui giminės medis atsieina nuo 700 eurų.

Kilmingų asmenų istorinių šaknų paieškos dažniausiai užsitęsia ilgiau, nes jie daug daugiau keliavo ir keitė gyvenamąsias vietas, todėl daug plačiau išsibarstę ir jų gyvenimo įvykius liudijantys dokumentai.

Lietuvos teritorijoje gyvenusių valstietiškų giminių genealogiją dažniausiai pavyksta atsekti iki XVIII a. vidurio, o bajoriškų giminių – iki XVII amžiaus.  Tiesa, pastaraisiais metais genealoginių medžių pageidauja ne vien kilmingų šaknų ieškantys ir dažniausiai keturiasdešimtmetį jau atšventę lietuviai.

„Labai skiriasi dabartinių paieškų segmentas nuo to, koks buvo atgavus nepriklausomybę – tuo metu žmones jaudino, kad galbūt jie turi vadinamojo mėlynojo kraujo, ir paieškos buvo siejamos tik su bajoriškomis giminėmis. O dabar atsiranda kiekybiškai daugiau tokių, kuriems tiesiog įdomi jų šeimos istorija, nepaisant buvusio luomo ar turtų“, – sako Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto direktorė.

K. Gureckaitė teigia bene kasdien susidurianti su vis kitokiais iššūkiais. Pasirodo, ne visais dokumentais galima pasitikėti, nes daugybę klaidų priveldavo mažaraščiai dokumentų tvarkytojai. Be to, kai kuriais istorijos tarpsniais, siekiant vyrus apsaugoti nuo karo prievolės, sąmoningai buvo klastojamos gimimo datos. Klastočių pasitaiko ir dėl prakutusių valstiečių padirbinėtų dokumentų, kad būtų pripažinti bajorais.

Anot istorikės-genealogės, kur kas sunkiau atsekti giminės moterų istorijas, nes ištekėdamos jos gaudavo kitą pavardę ir pakeisdavo gyvenamąja vietą. Nepaisant šių iššūkių, K. Gureckaitei pavyko atskleisti daugybę paslapčių, tarp jų – ir savo pačios šeimos istorijoje.
„Tai buvo 1929 metai, mano prosenelė pagimdo mano senelį, turėdama vos 16 metų. [...] Mano proproseneliai pasielgė labai gražiai – vaikas buvo užregistruotas jų vardu, jie įsivaikino anūką. Vaikas nebuvo tas vadinamasis nesantuokinis, „benkartas“. Jeigu nežinočiau tam tikrų dalykų, tos tikrosios istorijos, aš visada, žiūrėdama į dokumentus, galvočiau, kad jie yra brolis ir sesuo – iš tikrųjų jie yra mama ir sūnus“, – pasakoja K. Gureckaitė. 

Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti XVIII amžiuje, dažniausiai – turto paveldėjimo tikslais. Pats seniausias mūsų Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia XIII amžių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų genealoginiuose medžiuose vaizduojama nuo keturių iki dvidešimt trijų giminės kartų – pastarasis rekordas užfiksuotas Radvilų genealoginiame medyje.