Paneigia mitus

Anot Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) docentės dr. Dainos Kliaugaitės, plastikinės eglutės dažniausia gaminamos iš polivinilchlorido (PVC), kuris klasifikuojamas kaip trečios rūšies plastikas ir turi žemą perdirbamumo rodiklį.

„Šio plastiko perdirbimas yra sudėtingas, nes tiek perdirbimo, tiek deginimo metu išsiskiria toksiški garai. Jei dirbtinė eglutė pagaminta iš kitų plastikų ir ją sudaro, pavyzdžiui, 100 proc. polietileno (PE) ar polipropileno (PP), tokią eglutę perdirbti yra lengviau. Tačiau dažnai dirbtinių eglučių gamybai pasitelkiamos kelios plastikų rūšys ar net metalo elementai, kurie apsunkina perdirbimo efektyvumą“, – sako KTU mokslininkė.

Deja, didžioji dalis Lietuvos prekybos centruose parduodamų dirbtinių eglučių yra pagamintos iš minėto PVC plastiko arba PVC ir PP plastikų junginio, o šventinio medžio kotą imituoja metalo elementai. Šie elementai sąlygoja, kad plastikinės eglutės – vienas žalingiausių šventinių sprendimų aplinkai.

„Dirbtinių eglučių gamyba reikalauja nemažai energijos išteklių, o dar jei prekė gabenama iš Kinijos, prisideda ir tarša iš transporto, reikia papildomų medžiagų pakuotei. Todėl dirbtinės eglutės palieka apie dešimt kartų didesnį anglies pėdsaką nei natūralios, o gamybos sukeliama žala atsiperka tik tada, jei eglutė naudojama daugiau kaip dešimt ar net 20 metų“, – teigia D. Kliaugaitė.

Natūrali – ekologiškesnė

„Daugelyje mokslinių šaltinių teigiama, kad gyvos eglutės per Kalėdas sugeneruoja mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei dirbtinės, ypač jei jos po naudojimo yra tinkamai utilizuojamos. Lietuvoje atlikto tyrimo neteko girdėti, bet, pavyzdžiui, amerikiečių tyrimai rodo, kad jei natūrali, iš ūkio pirkta eglutė po Kalėdų yra susmulkinama ir naudojama kaip mulčias, kuris apsaugo dirvą nuo erozijos, o vėliau virsta trąša, tai jos anglies pėdsakas yra 0 kg CO2 ekv.“, – pasakoja mokslininkė.

Pasak D. Kliaugaitės, augdama eglutė iš aplinkos sugeria anglies dvideginį, o susmulkinta iki mulčo ji labai lėtai suyra, todėl emisijų poveikis yra nežymus ir pasiskirstęs ilgame laikotarpyje.

„Jei panaudota eglutė deginama, naudojama biokurui, tuomet skaičiuojama, kad jos anglies pėdsakas siekia 3,5–4 kg CO2 ekv., o jei patenka į sąvartyną – 16 kg CO2 ekv.“, – teigia D. Kliaugaitė.

Natūralias eglutes pirkėjai gali įsigyti iš prekybos centrų, medelynų ar eglučių ūkių, o Valstybinė miškų urėdija dar gruodžio pradžioje siūlė puošti namus nemokamai dalijamais eglišakiais. Vertindama eglučių ūkius, mokslininkė pabrėžia jų reikšmę ekosistemai: eglutės dažniausiai sodinamos ten, kur kitų medžių auginti nepavyksta, taip prisidedant prie švaresnio oro, o ne sezono metu eglučių ūkiuose glaudžiasi paukščiai ir vabzdžiai.

Yra ir daugiau netradicinių sprendimų pasigaminti alternatyvią eglutę iš turimų daiktų ar pakartotinai naudojamų ir lengvai atsinaujinančių medžiagų.

„Kai kurie ūkiai teigia, kad kiekvienais metais eglučių atsodina netgi dvigubai tiek, kiek buvo nupirkta. Kadangi jaunesni medžiai gamina daugiau deguonies nei senesni, kertamos paaugusios eglutės, kurių vietoje pasodinamos dvi trys naujos. Eglutės Kalėdoms gali būti kertamos ir kasmečio retinimo principu, vykstant natūraliai medelių atrankai. Pirkėjo užduotis įsitikinti, kad medeliai atkeliavo iš medelyno ir patikimų pardavėjų“, – sako D. Kliaugaitė.

Kaip utilizuoti?

Praėjus šventėms natūralių eglučių negalima išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius ar palikti šalia jų – tam skirti surinkimo punktai arba žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės. Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius, KTU APINI Darnaus valdymo ir gamybos magistro studijų programos alumnas Laurynas Virbickas tikina, kad natūralių eglučių surinkimo punktai, kurie atsiranda didžiuosiuose miestuose po švenčių, užtikrina tvaresnį jų utilizavimo būdą.

„Iš surinkimo punktų eglutės transportuojamos į žaliųjų atliekų aikšteles, panaudojamos kompostui, mulčiui arba biokurui. Be to, nesukeliama ir vizualinė tarša. Tik labai svarbu, kad į punktus būtų priduodamos visiškai nupuoštos eglutės, be žaisliukų, nesuvyniotos į įvairius plastikus ar kilimus“, – teigia jis.

Natūralių eglučių surinkimo punktai po švenčių steigiami bene kiekviename didmiesčio rajone, todėl daugeliui gyventojų tokios aikštelės yra ranka pasiekiamos.

„Jei apsisprendėte įsigyti dirbtinę eglutę, tai PE, kuris priklausomai nuo rūšies yra žymimas skaičiais 2 ir 4, ar PP, numeriu 5 žymimas plastikas, yra tinkamiausias perdirbti. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar Kalėdų eglutę sudaro viena, ar keletas plastiko rūšių, mat iš kombinuotų plastikų pagamintus produktus perdirbti yra sunkiau. Tinkamiausia dirbtines eglutes palikti stambiagabaričių atliekų aikštelėse“, – teigia L. Virbickas.

Norintiems šventes praleisti nesirūpinant daroma žala aplinkai, KTU APINI mokslininkė siūlo rinktis netradicinius sprendimus.

„Galima puošti eglutę kieme ar suformuoti ją iš eglės šakų – mano šeimai jau penktus metus iš eilės eglutę, nugenėtą iš namo gyvatvorės, padovanoja draugai. Yra ir daugiau netradicinių sprendimų pasigaminti alternatyvią eglutę iš turimų daiktų ar pakartotinai naudojamų ir lengvai atsinaujinančių medžiagų. KTU APINI jau daug metų nepuošia tradicinės eglutės, o renkasi kūrybiškesnius sprendimus“, – pasakoja D. Kliaugaitė.