„Visiškai neaišku, kaip realiai veiks naujoji neįgaliųjų įdarbinimo sistema“, - Eltai sakė Dirbančių neįgaliųjų asociacijos (DNA) atstovė Simona Kunigonytė.

Pasak jos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pateikti du skirtingi socialinių įmonių veiklą reglamentuojančio įstatymo pakeitimo projektai pasėjo nerimą tarp dirbančių neįgaliųjų.

„Šiuo metu esame palikti visiškoje nežinioje. Pateikti projektai su mumis nebuvo aptarti, mūsų nuomonės ir poreikiai, panašu, įstatymo pakeitimo projekto autoriams rūpi mažiausiai. O juk kalbame apie 7 tūkst. socialiai itin pažeidžiamų žmonių, kurie nežino, ar po Naujųjų metų turės pragyvenimo šaltinį. Esame maitinami niekuo nepagrįstais pažadais apie laisvą darbo rinką, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip ir negali paaiškinti, kaip naujoji sistema veiktų, kokią realią naudą ji neštų dirbantiems neįgaliesiems“, - sako S. Kunigonytė.

Vyriausybės ir Seimo nario Tomo Tomilino pateiktuose socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektuose, be kitų permainų, siūloma keisti neįgaliųjų įdarbinimo subsidijavimo tvarką motyvuojant tuo, kad lengvesnę negalią turintys žmonės gali paprasčiau įsidarbinti atviroje rinkoje.

DNA atstovų nuomone, neįgaliesiems tai reikštų realią grėsmę netekti darbo vietų, kai naujų darbo vietų kūrimas skendi migloje.

„Kol kas negirdėjome jokių nei skaičiais, nei konkrečiais numatomais veiksmais pagrįstų aiškinimų, kodėl situacija turėtų gerėti. Mes, dirbantys neįgalieji, labai gerai žinome ne tik realias negalią turinčių žmonių galimybes, bet ir darbdavių požiūrį. Remdamiesi savo patirtimi, galime užtikrintai pasakyti, kad absoliuti dauguma dirbančių neįgaliųjų, jei prarastų dabar turimas galimybes dirbti socialinėse įmonėse, nebūtų darbdavių pageidaujami atviroje darbo rinkoje ir jiems tektų tapti socialiniais išlaikytiniais arba skursti“, - įsitikinusi S. Kunigonytė.

Ji nėra nusiteikusi prieš laisvą darbo rinką, bet siekia, kad dirbantys neįgalieji jaustųsi saugūs dėl ateities, o verslas išsaugotų ir kurtų naujas darbo vietas.

„Sistemą siūloma keisti, bet konkrečiai nepaaiškinama, kas pagerės. Tai labai kelia nerimą“, - sakė neįgalių dirbančiųjų atstovė.

S. Kunigonytė vardijo įstatymų projektuose minimas nuostatas, kurios dirbančius neįgaliuosius paverstų situacijos įkaitais.

„Pavyzdžiui, siūloma subsidijas mokėti tik už darbuotojus, dirbančius ne mažiau kaip 80 darbo valandų per mėnesį. Tačiau realybėje didelė dalis neįgaliųjų dėl sveikatos būklės dirba mažiau nei 80 valandų. Įsigaliojus siūlymui, šių darbuotojų atžvilgiu būtų sukurta situacija, kad valstybė teoriškai leidžia jiems dirbti, tačiau ta pati valstybė nesuteikia jiems galimybės dirbti socialinėje įmonėje, nes leidžiamas dirbti darbo valandų per mėnesį skaičius yra mažesnis nei minimalus numatytas įstatyme“, - pavyzdį pateikė DNA atstovė.

Didelį susirūpinimą jai kelia ir su dirbančiais neįgaliaisiais neaptartos nuostatos, įtrauktos į įstatymo pakeitimus.

„Socialinio dialogo stoka, skubėjimas ir socialiai jautrių grupių argumentų negirdėjimas gali skaudžiai atsiliepti ateityje. Kas gali užtikrinti, kad pakeitus socialinių įmonių veiklą reglamentuojantį įstatymą, dirbantys neįgalieji netaps pažeidžiamais neveiksnios sistemos įkaitais“, - klausė S. Kunigonytė.

Kaip Eltai sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais Eglė Čaplikienė, Vyriausybės Seimui pateiktų siūlymų tikslas - mažinti neįgaliųjų segregaciją, dotuojant tik sunkiausią - dažniausiai psichinę ir proto negalią turinčių neįgaliųjų įdarbinimą socialinėse įmonėse.

„Pagrindiniai siūlymai - suvienodinti valstybės pagalbą įdarbinant neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje ir socialinėse įmonėse, nes dabar skiriasi subsidijų dydžiai ir mokėjimo trukmė. Naujas darbo vietas socialinėse įmonėse siūloma steigti ir remti tik sunkiausią ir sunkią negalią turintiems asmenims, nes 45-55 proc. darbingumą turintys žmonės galėtų dirbti (dabar irgi dirba) atviroje darbo rinkoje“, - sakė patarėja.

„Sodros“ duomenimis, socialinėse įmonėse dirba apie 1000 žmonių su sunkiausia negalia. Pasak E. Čaplikienės, jos yra išskirtinės, segreguotos nuo visos darbo rinktos tam, kad įdarbintų sunkiausią negalią turinčius žmones tais atvejais, kai dėl negalios jie tikrai negali dirbti bendrai su visais.

Žmonės, kuriems nustatytas 50 proc. darbingumas, sako, kad konkuruoti atviroje darbo rinkoje su sveikaisiais jiems labai sunku, turint omenyje ne tik sveikatos būklę, bet ir visuomenės nuostatas.

Vis dėlto E. Čaplikienė atkreipė dėmesį, kad darbo rinkoje iš viso yra 47 tūkst. neįgaliųjų ir tik 7000 iš jų dirba socialinėse įmonėse. Kiti - drauge su visais.

„Dirbančiųjų su pačia sunkiausia negalia yra apie 1000, su 30-40 proc. darbingumu dirba apie 20 tūkst., su 45-55 proc. darbingumu - apie 28 tūkst. Iš tiesų daugiausia dirba lengviausią negalią turinčių žmonių, bet mes suprantame, jei žmogui nustatytas 50 proc. darbingumas, jis tikrai turi daug individualių poreikių, kuriuos patenkinus galėtų dirbti. Jei aplinka nepritaikyta, jeigu visuomenės požiūris į negalią - nepalankus, jei mes nesudarome tinkamų sąlygų, tokie žmonės dirbti negalės. Tačiau šią problemą derėtų spręsti ne socialinių įmonių subsidijavimu, o aplinkos pritaikymu, ugdant darbdavių ir bendrai visuomenės sąmoningumą, kad neįgalieji galėtu dirbti su visais kartu“, - įsitikinusi SADM atstovė.

Patarėjos nuomone, ne išeitis negalią turintį žmogų atskirti įdarbinant socialinėje įmonėje. „Kaip norime, kad vaikai su negalia mokytųsi drauge su visais, skatiname integruotą ugdymą, kaip skatiname studentus mokytis aukštosiose mokyklose ir neįgaliesiems nesteigiame atskirų universitetų, taip ir dirbti žmonės turi kartu, juolab, kad to siekti įsipareigojome tarptautinėms organizacijoms“, - atkreipė dėmesį patarėja.

Atsisakyti segreguotos darbo rinkos ir tokių socialinių įmonių, kokios dabar yra Lietuvoje, - viena iš Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų.

E. Čaplikienės teigimu, sugriežtintas socialinių įmonių įstatymas labiau orientuotas į sunkiausią negalią turinčius žmones.

„Tai - pirmas žingsnis į JT rekomendacijų įgyvendinimą, kurių mes negalime nepaisyti. Suprantama, kad sunkią psichikos ir proto negalią turintys žmonės tikrai labai sunkiai gali dirbti kartu su visais, bet žmonėms su fizine negalia turi būti sudarytos sąlygos dirbti atviroje darbo rinkoje“, - pakartojo patarėja.

Kaip paskatinti darbdavius neignoruoti fizinę negalią turinčių žmonių, neremiant jų įdarbinimo? Pasak E. Čaplikienės, daugiau paslaugų tokiems žmonėms turės teikti Užimtumo tarnyba, buvusi Darbo birža. Numatomos palydėjimo, tarpininkavimo tarp darbdavio ir neįgalaus žmogaus, jo pristatymo paslaugos.

„Įdarbinimo pagalba tikrai labai reikalinga, nes kartais ir darbdaviui, ir pačiam žmogui, kuris nori įsidarbinti reikia paaiškinti, kaip elgtis, struktūruoti savo dieną, kaip pasakyti, ko negali dėl negalios ir pan. Tikrai ne vien dotacijomis neįgaliųjų įdarbinimas skatinamas. Parama įdarbinant neįgalų žmogų gali būti teikiama tik kurį laiką, kol žmogus adaptuosis, įgis įgūdžių, kuriuos turi kiti darbuotojai, bet paskui gal bus reikalingesnė pavėžėjimo iki darbo galimybė, subsidija neįgaliojo darbo vietai pritaikyti, bet atlyginimą žmogus pats oriai užsidirbs. Į tai turėtume labiau orientuotis“, - sakė SADM atstovė.

Vyriausybės Seimui pateiktą socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektą E. Čaplikienė vadino tarpiniu, vedančiu į tai, kad socialinėse įmonėse dirbtų tik sunkiausią negalią turintys žmonės.

„Anksčiau ar vėliau vis viena prie to eisime, kaip ir visos šalys ES“, - pridūrė SADM vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais, pridurdama, kad siūlymai tebesvarstomi Seime, tad socialiniai partneriai gali teikti savo pastebėjimus bei siūlymus.