„Aplankytas šalis fiksuoju telefone. Šiandien jų – net 90! Palyginus su kelionių korifėjais – gal ir nedaug, bet kaip paprastam žmogui – tikrai nemažai, juolab kad ir ateityje nežadu sustoti“, – šypsosi daugiau nei 30 metų pilvo chirurgu dirbantis R. Tutkus.

Išmoko pasaulio žemėlapį

Profesiją, Ryčio žodžiais tariant, jis rinkosi po truputį. „Čia kaip su maisto ragavimu. Iš pradžių vienas patiekalas nepatinka, ragauji kitą. Pradėjau nuo Veterinarijos akademijos, paskui įstojau į tuometį Kauno medicinos institutą, kurį sėkmingai baigiau ir nuėjau dirbti“, – apie savo profesinio kelio pasirinkimą kalba medikas.

Vaikystę R. Tutkus praleido Anykščiuose. Nuo mažų dienų buvo be galo smalsus: šešerių metų atmintinai mokėjo visą pasaulio žemėlapį.

„Kadangi jis buvo rusų kalba, tai skaityti rusiškai išmokau greičiau negu lietuviškai“, – juokiasi pašnekovas ir sako, kad mažą berniuką užbūrė svetimi kraštai, tolimi miestai, tik iki pirmos kelionės dar teko palūkėti.

„2001 m. pirmąsyk su šeima automobiliu išvykome pakeliauti po Europą. Ant mašinos stogo bagažinė ir kalnas daiktų – kruopos, konservai, primusas, palapinė. Apsistodavome kempinguose, kad būtų pigiau“, – pasakoja Rytis, šiandien Europą pažįstantis kaip penkis savo pirštus.

Riba: Babusaro perėja – pirmieji vartai tarp šiaurinių sričių ir likusios Pakistano dalies. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Apkeliavo pusę pasaulio

Metams bėgant, atsirado galimybė išbandyti ir tolimesnes, egzotiškesnes keliones, į kurias paprastai vyksta su žmona Ina, šeimos draugais. 57 proc. pasaulio, tikina, jau yra apkeliavęs.

„Jei skaičiuotume ir savaitgalines keliones, tai kur nors vis skrendame kas mėnesį. Grįžtame ir į tas pačias šalis, nes visose dar yra ką apžiūrėti, paklausyti, aplankyti. Pavyzdžiui, šį pavasarį su žmona buvome Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorko Metropolitano operoje, kur klausėmės Asmik Grigorian debiuto operoje „Butterfly“. Vašingtone mėgavomės Bavarijos orkestro muzika, aplankėme Filadelfijos koncertų salę“, – vardija keliautojas, mėgstantis rimtą muziką, atliekamą solidžių atlikėjų garsiose pasaulio salėse.

Prieš mėnesį Rytis su Ina ir draugais grįžo iš Pakistano. Vyras tikina, kad, atmetus visas išankstines fobijas apie ją kaip nesaugią šalį, Pakistanas pasiūlė turistams daug įdomių dalykų. „Kraštovaizdžiai kosminiai: panašius galima išvysti tik Ladake“, – palygina tai, ką matė.

Pakistanas – penkta didžiausia valstybė pasaulyje. Oficialiai Pakistano Islamo Respublika – tarsi įvairių tautų federacija, susidedanti iš daug etninių grupių, kurių kalbos, dialektai labai skiriasi. Valstybinės kalbos – urdu ir anglų, tad susikalbėti nebuvo sunku.

Šioje šalyje savarankiškai keliauti sudėtinga. Visų pirma, neįmanoma išsinuomoti automobilio.

Įkvėpė garsus keliautojas

Kažkada Ryčiui teko matyti garsiausio Lietuvos keliautojo Dano Pankevičiaus reportažą iš vienos Pakistano šventyklos, kurioje jis buvo nufilmavęs intriguojančias religinės šventės apeigas.

Vadinamieji vietos sufijai rūkė hašišą ir, pagauti ekstazės, šoko, trankiai mušė būgnus. „Nuo tada Pakistanas man tiksėjo kraujyje, tik anksčiau pakliūti į jį buvo sudėtinga – ne taip, kaip dabar, kai šalis turi elektroninės vizos galimybę“, – aiškina Rytis, pats organizavęs šią išvyką sau ir draugams, o Daną ir dar vieną keliautoją, Algirdą Morkūną, vadinantis kelionės į Pakistaną krikštatėviais.

Susiradęs Pakistane vietinę kelionių agentūrą, Rytis suderėjo su ja aštuonių lietuvių grupei mikroautobusą ir vairuotoją. „Šioje šalyje savarankiškai keliauti sudėtinga. Visų pirma, neįmanoma išsinuomoti automobilio, nes dauguma jų neturi draudimo. Gal pavyktų autobusais, – garsiai svarsto, – bet tuomet kelionė turėtų būti begalinė, nes kalnų regionuose, ypač tose vietose, kur dideliame aukštyje yra kalnų perėjos, greitis sumažėja iki 5–7 km per valandą“, – sako jis.

Rytis pakoregavo pakistaniečių gidų siūlomą maršrutą pagal savo reikmes ir parengė kvapą gniaužiančią 14-os dienų kelionės planą. „Kas yra pasiruošimas kelionei? – klausia jis. – Tai ir knygų apie tą šalį skaitymas, domėjimasis istorija, tikslinių internetinių puslapių naršymas, keliautojų vaizdo įrašų peržiūrėjimas. Visa tai ne tik įdomu, bet ir praplečia akiratį“, – įsitikinęs kelionių virusą pasigavęs medikas.

Kamštis: kai kuriuos Ryčio draugus eismas Pakistane tiesiog šokiravo. „Vairuoti mašiną pačiam čia būtų neįmanoma“, – sako jis. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Vietiniai – draugiški

Į Pakistano Islamo Respubliką Rytis su draugais keliavo spalį – pasak jo, pačiu gražiausiu metu. „Įsivaizduokit: dangus žydras, medžiai geltoni, kalnų viršūnės žiba baltu sniegu – pasaka!“ – dalijasi įspūdžiais.

Europiečių beveik nematė: „Jei Lahore, Islamabade jų dar buvo galima sutikti, tai vadinamuose Šiaurės kraštuose, Gilgite–Baltistane, – nelabai“.

Žiūrėdamas įspūdingas Ryčio nuotraukas, darytas kelionėje, supranti, kad Pakistanas vilioja daug kuo, bet labiausiai – gamta: iš tolo žibančiomis snieguotomis kalnų viršūnėmis, aukštomis perėjomis, kalnų upėmis, ežerais, slėniais, net kalnuose esančiomis šaltosiomis dykumomis.

Paklaustas, kas Pakistane jam patiko labiausiai, R. Tutkus išsyk užduoda kontratakuojantį klausimą: o kas jums labiausiai patinka Italijoje arba Lietuvoje? Sutariame, kad kiekviena šalis savaip graži ir įdomi.

Rytis pasakoja, kad Pakistane daug skurdo, bet žmonės, su kuriais jam teko bendrauti, labai malonūs, draugiški, širdingi. Ypač gyvenantys Šiaurės kraštuose. Visos kelionės metu lietuviai jautėsi saugūs, nepatyrė jokios agresijos, sukčiavimų ar apgavysčių. Tai mažumėlę stebino, nes spaudoje Pakistanas vaizduojamas kaip nesaugi šalis dėl teroristų atakų ir turistų grobimo grėsmių.

„Pakistaniečiai, nors ir musulmonai, bet elgiasi visai kitaip nei, tarkim, musulmonai Egipte. Jie tikrai malonūs, geranoriški. Prekybininkai irgi gana sąžiningi“, – negaili vietiniams pagyrų keliautojas.

Išbandymas: pereiti Huseino tiltu pučiant stipriam vėjui, o tarp lentelių matant pėdos pločio tarpus – ne kiekvienam įmanoma misija. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Kainos palankios turistams

Vietinė Pakistano valiuta – rupijos. Vieno euro vertė – 300 rupijų. Geri pietūs normaliame restorane, anot Ryčio, kainuoja apie dešimt eurų. Vietiniame meniu vyrauja akmens induose troškinti mėsos patiekalai – karahiai. Taip pat birjanis – gaminamas iš ryžių, avienos ir įvairių prieskonių, kurie šiam valgiui suteikia ypatingą skonį ir kvapą.

Kitas populiarus Pakistano patiekalas – roti. Jis vietinių valgomas kasdien. Kepamas iš miltų, daržovių, vištienos, avienos arba jautienos. Kažkas panašaus į blynus. Porcijos didžiulės, vienos užtektų sočiai pavalgyti keliems žmonėms.

Pakistaniečiai, anot mediko, dideli mėsėdžiai: patiekalus gamina iš avienos, ožkienos, jako mėsos arba vištienos, kuri čia pigesnė.

Šį tą sužinojo ir apie pakistaniečių šeimos tradicijas. Tarkim, jauni žmonės, vos susituokę, nesibodi po vestuvių gyventi su tėvais. Jei namas per mažas, statomas didesnis, kuriame galėtų tilpti visi. Gal dėl to, sako, šalyje nėra tokios opios vyresnio amžiaus žmonių vienišumo problemos kaip Europoje.

Rytis juokauja, kad po šios kelionės jo savivertė pakilo ne šimtu, o visais dviem šimtais procentų: „Net nežinau, kiek kartų girdėjau, kad esu „very handsome“ (liet. labai gražus). Vietiniai vis prašė ir prašė drauge fotografuotis.“

Ir nors dėmesio sulaukė į valias, R. Tutkus prisipažįsta, kad gyventi Pakistane nenorėtų. Penktoje didžiausioje pasaulio valstybėje gyvena apie 250 mln. žmonių. Pagrindinė ir geriausiai apmokama profesija – kariškio ir policininko. Kadangi Pakistano santykiai su Indija vis dar įtempti, ne tik pasienyje, bet ir kituose šalies miestuose jų daug. Prie kiekvieno viešbučio, restorano ar biuro budi apsauga, yra daug patikros punktų. Kai kuriuose regionuose privaloma policijos palyda. Pakistano ginkluotosios pajėgos yra šeštos pagal dydį. Šalis turi branduolinį ginklą.

Anot Ryčio, vidurinės klasės atlyginimas svyruoja nuo 300 iki 1 200 eurų. Uždirbančų 1 200 ir daugiau – labai nedaug. „Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera turistams“, – šypsosi vyras ir priduria, kad dviejų savaičių kelionė su skrydžio bilietais, apgyvendinimu, maistu, vietiniu transportu ir samdomu vairuotoju žmogui kainavo vos 2 000 eurų.

Vietos viešbučius keliautojas įvertino trimis žvaigždutėmis su pliusu. Gavo baltą patalynę, karštą vandenį ir skanų maistą – ko daugiau reikia. „Svarbiausia, kad nė vienas iš mūsų aštuonių neturėjo problemų su žarnyno infekcijomis, kas paprastai būdinga lankantis tuose kraštuose“, – priduria jis.

Gatvės maisto lietuviai nevalgė, nes iš vietinių kavinių išeidavo pilnais pilvais. Egzotinių patiekalų? Irgi neragavo. Sako, čia jums ne Tailandas, Kambodža ar Laosas, kur galima nusipirkti gyvų kirmėlių.

Svarbiausia: Feisalo mečetė Pakistano sostinėje Islamabade – didžiausia mečetė šalyje, ji turi nacionalinės mečetės statusą. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Užbūrė kalnų magija

Kaip vieną iš išskirtinių kelionės punktų Rytis mini Karakorumo kalnus, turinčius net keturias viršūnes, kurių aukštis – daugiau nei 8 km! Iš viso tokių viršūnių pasaulyje yra 15, tačiau visos kitos – Indijoje, Nepale, Tibete.

Karakorumas, anot keliautojo, yra viena aukščiausių pasaulyje kalnų sistemų, apimanti Indiją (Ladakas), Pakistaną (Baltistanas) ir Kiniją (Sindziangas). „Aišku, į tas snieguotas kalnų viršūnes mes nekopėme, bet daugumą apžvalgos vietų, iš kur matosi kvapą gniaužiantys vaizdai, aplankėme. Tarkim, yra toks kalnas K2. Tai antras pagal aukštį kalnas pasaulyje po Everesto. Jis stūkso Karakorumo kalnyne, Pakistano ir Kinijos pasienyje. Dar vadinamas kalnu žudiku. Turi aukščiausią viršūnę (8 611 m) – antrą pasaulyje po Džomolungmos. Norint patekti į pagrindinę stovyklą, iki jos reikia eiti net septynias dienas ir tiek pat atgal. Tai jau kita kelionė ir kiti tikslai. Mes tokių neturėjome“, – aiškina R. Tutkus, kadaise irgi mėgęs palaipioti po kalnus, tik ne kaip alpinistas, bet kaip žygeivis. „Yra tekę užlipti net iki 5 km“, – tikina jis.

Keliautoją nustebino maždaug 2 500 m aukštyje kalnuose esančios unikalios šaltosios dykumos. Kodėl šaltosios? Nes kalnuose.

Visi keliai šiaurinėje Pakistano dalyje nutiesti palei upių vagas, tad pavasarį, prasidėjus sniegynų tirpsmui, vairuotojams būna sunkumų.

Rytis mini ir nuostabų Lulu ežerą (Lulusar Lake), telkšantį 3 410 m aukštyje, ant kelio į Babusaro kalnų perėją (Babusar Pass). Žodis „sar“ puštūnų kalba reiškia „viršūnė“.

Beje, Babusaro perėja šiuo metu yra greičiausias būdas Šiaurės Pakistanui susisiekti su kitomis šalies dalimis. „Tik mums truputį nepasisekė, nes grįžtant atgal pasnigo ir teko važiuoti aplinkiniu Karakorumo greitkeliu. Kai kurios jo atkarpos buvo tokios tragiškos, kad greitis vietomis siekė vos 7 km per valandą. Viešbutį pasiekėme tik trečią valandą nakties“, – pasakoja Rytis ir priduria, kad tai buvo vienintelis nesklandumas per visą kelionę.

Lietuviai matė ir prieš juos nuvirtusį nuo kelio autobusą. Kaip vėliau sužinojo, buvo ir aukų. Todėl vykdamas į panašias keliones Rytis su žmona draudžiasi ir papildomu gyvybės draudimu, kad blogiausiu atveju vaikams netektų mokėti milžiniškų sumų už tėvų pargabenimą namo. Vykstant į paprastesnes keliones, sako, užtenka ir kreditinės kortelės draudimo.

Spalvingi: linksmieji sunkvežimiai startui pasiruošę. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Stebėjo sufijų ritualus

Kas šalyje šokiravo? Rytis purto galvą – suprask, seno kelionių vilko jau niekas nebenustebins, o štai keli jo draugai stebėjosi daug kuo – pradedant chaotišku eismu ir baigiant kariškių gausa.

„Nesusilaikiau nenupaveikslavęs vieno sunkvežimio, vežusio begalę kviečių maišų. Šitaip meistriškai juos sudėti, kad nevirstų, gali tik vietiniai“, – šypsosi pašnekovas ir tuoj pat mini kitą jo dėmesį patraukusį objektą – spalvotus sunkvežimius su medinėmis durimis, apkarstytus gausybe paveikslėlių, margų užuolaidėlių ir lempelių. Dažnai jų priekyje, tiesiog ant mašinos kapoto, įsitaiso ir žmonės, netilpę į vidų.

Prie kiekvieno viešbučio, restorano ar biuro budi apsauga, yra daug patikros punktų. Kai kuriuose regionuose privaloma policijos palyda.

Medikas prisipažįsta labai norėjęs nuvykti į vietą, kurią kadaise matė keliautojo D. Pankevičiaus reportaže, ir savo akimis išvysti, kaip ekstazės pagauti šoka šventyklos sufijai. (Sufizmas – asketinė mistinė islamo srovė, skelbianti, kad Dievas pažįstamas, su juo susiliejama per ekstazę ir kontempliaciją, – aut. past.)

„Mes susiradome tą šventyklą, kurios viduje palaidoti keli šventaisiais paskelbti sufijai. Kiekvieną ketvirtadienį ten vyksta šventė, kurios metu sufizmo išpažinėjai šoka, muša būgnus, rūko hašišą ir tai darydami įeina į transą. Salėje sėdėjęs, matyt, jų vyresnysis parodė į mus pirštu, liepė atnešti vandens, pavaišino kai kuo kitu stipresniu (juokiasi). Buvo įdomu tuos žmones stebėti iš šono, nors moterys jautėsi nelabai jaukiai“, – pasakoja Rytis.

Įspūdinga: Karymabado gražuolis ir jo ūsai. / R. Tutkaus asmeninio archyvo nuotr.

Lauktuvių – šafranas

Paklaustas, ką veikia pakistanietės moterys, jis tikina, kad vietinės damos tikrai nešoka su sufijais. Dažniausiai jos rūpinasi namais, augina vaikus, kurių šeimose būna daug, gamina maistą.

„Aišku, yra ir mokslus baigusių, išsilavinusių, dirbančių kvalifikuotus darbus. Mūsų gido dukra – medikė“, – aiškina keliautojas.

Šiaurinėje Pakistano dalyje moterys vaikšto atviresniais veidais, tuo tarpu Lahore, antrame pagal dydį Pakistano mieste, jos slepiasi ir dažniau dėvi islamišką moterų aprangą – hidžabą.

Savo vaikams ir anūkams keliautojas, sako, parvežęs kašmyro šalių, kalnų čiobrelių arbatos ir vietinių moteriškių kalnuose rinkto šafrano.

Ką Rytis patartų tiems, kurie taip pat, sužavėti jo įspūdžių, norėtų aplankyti Pakistaną? „Oi, tegul tik skrenda! Susiranda daugiau draugų, kad nebūtų nuobodu. Ir kad finansiškai labiau apsimokėtų, nes keturiese ar šešiese samdyti vairuotoją ir automobilį bus pigiau“, – negaili praktiškų patarimų keliautojas ir jau krauna lagaminą į Paryžių.

Į jį su žmona Ina keliaus šeštą kartą, bet šįsyk rūpės Paryžiaus filharmonija, katakombos ir Pablo Picasso meno muziejus, įsikūręs didingame XVII a. dvare.

Vasarį pora norėtų vykti į Ugandą pasižiūrėti gorilų. Kadangi gauti leidimą vienai dienai kasmet vis brangiau, o žmogbeždžionės nyksta, kelionių entuziastai nusprendė: dabar arba niekada.

„Tai pigiau nei Ruandoje ir brangiau nei Kongo Demokratinėje Respublikoje, kurioje nesaugu. Ugandos nacionaliniuose parkuose gyvena didžioji dauguma iš 1 000 gorilų, kurios yra prie išnykimo ribos“, – kitų metų planais dalijasi Rytis.