Daugiau nei 7 mlrd. eurų siekiančios Lietuvos oficialiosios tarptautinės atsargos yra kaupiamos užsienyje. Beveik pusė šių lėšų yra skolos vertybiniai popieriai.

„Aš sakyčiau taip – šie pinigai galėtų taip pat būti panaudoti ir susieti su mūsų nacionalinės divizijos formavimu“, – interviu BNS sakė šalies vadovas.

„Supraskime vieną dalyką – šie pinigai, arba kaip rodo mūsų istorijos patirtis, juos tenka po to dažnai naudoti egzilyje (lot. exilium – priverstinis pasitraukimas iš savo krašto – BNS) egzistuojančiai Vyriausybei išlaikyti. Tai man nesinorėtų, kad reikėtų finansuoti egzilyje egzistuojančios Vyriausybės išlaikymą, o kad tie pinigai būtų panaudojami taip, kad egzilyje Lietuvos Vyriausybės niekada nebebūtų. Tokia yra mūsų užduotis“, – pridūrė jis.

Valstybės gynimo taryba praėjusią savaitę įtvirtino tikslą 2026-2030 metais krašto apsaugai skirti nuo 5 iki 6 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP), kad iki tol kariuomenėje būtų išvystyta divizija.

Pasak G. Nausėdos, divizijai reikia apie 12-13 mlrd. eurų papildomų lėšų.

Jis taip pat siūlo šiuos pinigus surinkti skatinant ekonomikos augimą. Pasak prezidento, tai būtų įmanoma padaryti per nacionalinį plėtros banką ILTE investicijoms panaudojant gyventojų bankuose laikomus indėlius, raginant pensijų fondus investuoti Lietuvoje, taip pat mažinant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį.

„(...) neturėtume užsižaisti su 5,5 proc. BVP, nes pats svarbiausias rodiklis yra 12 ar 13 mlrd. eurų, nes tankus mes pirksime ne už 5,5 proc. BVP, o pirksime už labai konkrečius pinigus, kurie išreiškiami eurais ir centais“, – kalbėjo prezidentas.

L. Balandžio/BNS nuotr.

Kitos interviu temos:

* Drausti „TikTok“ nereikėtų, bet galimas griežtesnis reguliavimas;

* D. Trumpas pasiryžęs siekti taikos Ukrainoje Rusijai nepalankiomis sąlygomis;

* NATO sąjungininkės nesutiktų su reikalavimais atitraukti pajėgas iš Aljanso rytų;

* „Visiškai realus pavojus“, kad Rusija gali pulti Lietuvą šešerių metų perspektyvoje;

* Priėmė sprendimą dėl būsimojo valstybės kontrolieriaus;

* Darbdaviai neturėtų būti privalomai įtraukti į antros pakopos pensijų kaupimą;

* Vasarį išleis autobiografinę knygą.

– Gal nuo netradicinio klausimo norėčiau pradėti – vis pasinaudoju proga jį užduoti svarbiausiems šalies asmenims po to, kai sužinojom, jog tuometinio URM ministro Gabrieliaus Landsbergio šeima įsigijo vilą Graikijoje. O jūs pastaruoju metu ar šeima užsienyje nekilnojamojo turto nepirkote?

– Ne, neįsigijau ir manau, kad neįsigysiu. Turiu nekilnojamojo turto Lietuvoje, tiesą sakant, galvą skauda prižiūrint tą nekilnojamąjį turtą, kurio dar padaugėjo šiek tiek.

– Taip pat apie išvykimo kuprines mačiau vakar diskusiją feisbuke. Čia, aišku, irgi kelerių metų senumo pokalbiai, kiek turime būti tam pasiruošę. Ar pats turite išvykimo kuprinę?

– Ne, niekur nesitrauksiu, būsiu Lietuvoje. Toks yra mano likimas, jeigu taip atsitiktų, bet tikiu, kad taip nebus.

– Norėčiau pereiti prie to, kas pastarosiomis dienomis pasaulyje įvyko svarbiausia – JAV prezidento inauguracijos – bet turiu dar vieną klausimą apie beįsigaliojantį, bet D. Trumpo dar kiek atidėtą sprendimą Amerikoje uždrausti „TikTok“. Ar Lietuva neturėtų uždrausti prieigos prie šio socialinio tinklo?

– Žinote, „TikTok“ gali būti panaudojamas ir kaip tam tikra destabilizuojanti priemonė ir, ko gero, vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip tai buvo padaryta, buvo Rumunijos prezidento rinkimai. Tai iš tikrųjų sujaukė procesą kiek, kad šalis pakliuvo į savotišką politinio pato situaciją. Na, bet problema buvo išspręsta.

Aš manau, kad socialinės platformos tikrai gali egzistuoti, privalo egzistuoti laisvame pasaulyje, bet tam tikros reguliacinės priemonės ar tam tikras įsikišimas į jų veikimą privalo būti.

– Kaip tai būtų įmanoma padaryti? ES mastu?

– Geriausia, aišku, tai būtų galima daryti ES mastu, kitaip tai būtų sudėtinga. Aišku, ES ir Europos Vadovų Taryba gana išsamiai nagrinėjo tą rumunišką atvejį, tiesa, sprendimų tąkart nepriėmėme. Bet manau, kad jeigu tokie dalykai kartotųsi, ir ypatingai ES erdvėje, tai tie sprendimai tikrai gali gimti.

– Prezidente, ar stebėjote D. Trumpo inauguracinę kalbą? Kokie įspūdžiai?

– Stebėjau, galbūt ne visą 100 procentų, bet stebėjau. Labai nenustebino – tiesą sakant, tikėjausi panašių akcentų. Iš dalies tai buvo ir savotiška rinkimų kampanijos tąsa, nes tam tikri naratyvai buvo pakartojami ar gal netgi stipriau nuskambėjo. Buvo šiek tiek nejauku stebėti ir kai kuriuos žmones, kurie stovėjo D. Trumpui už nugaros, nes ta kritika tikrai buvo riebi.

Bet ką gi, tai yra pradžia naujojo senojo JAV prezidento, kuris tikrai turi daug ambicijų tiek užsienio politikos, tiek vidaus politikos srityse. Nors jis pats deklaruoja, kad America First (Amerika pirmiausia) ir tartum būtų galima manyti, kad vidaus politikos darbotvarkė yra svarbiausia ir neginčijama, vis dėlto aš manau, kad tarptautinėje erdvėje jis darys sprendimus, kurie turės pasaulinį atgarsį. Nesvarbu, ar mes kalbėtume apie sumanymus dėl taikos Ukrainoje, ar tarifų taikymą kaimyninėms valstybėms arba kitoms pasaulio valstybėms, tai turės, be abejo, globalių padarinių.

– Inauguracinėje kalboje nebuvo daug užsienio politikos, tai buvo vidaus auditorijai labiau skirta kalba, bet buvo paminėta, cituoju, kad „mūsų galia užbaigs karus“. O jau po inauguracijos kalbėdamas apie Vladimirą Putiną D. Trumpas kritikavo jį, kad šis nesutinka sudaryti taikos susitarimo dėl Ukrainos. Tai tarsi rodo, kad kažkoks procesas tarp V. Putino ir D. Trumpo aplinkos, susijęs su taika Ukrainoje, jau vyko. Kaip jums atrodo, ar D. Trumpas pajėgus greitai pasodinti V. Putiną prie derybų stalo?

– Jis bet kuriuo atveju vakar pasiuntė signalą tiek pačiam V. Putinui, tiek visam pasauliui, kad neturėtų būti laikomas V. Putino draugu ir kad jis stengsis problemas spręsti iš esmės, ir pakankamai tiesiogiai apkaltino V. Putiną nenoru siekti taikos. Reiškia, kad jis vis dar yra pasiryžęs užbaigti šį karą, net jeigu Rusijai tokios sąlygos bus nepriimtinos. Tai yra geras ženklas.

Kaip ten bus iš tikrųjų, viskas priklausys nuo V. Putino noro eiti į konfrontaciją su D. Trumpu, jeigu jų vizijos dėl taikos išsiskirtų. Šiandien aš neabejoju, kad V. Putinas turi programą maximum ir taiką sudarytų tik labai palankiomis Rusijai aplinkybėmis, konkrečiai, kad būtų paliktos visos okupuotos ir aneksuotos teritorijos ir kad būtų labai akivaizdžiai priimtas sprendimas neįleisti jokiomis sąlygomis Ukrainos į NATO.

Tokios sąlygos, žinoma, Ukrainai nėra priimtinos, jos nėra priimtinos ir didelei daliai tarptautinės bendruomenės, jau nekalbant apie Lietuvą. JAV tokiu atveju susidurtų su galimybėmis paspausti Rusiją, kad tam tikri principai šito taikos susitarimo būtų palankesni Ukrainai, ir jokiu būdu negalima būtų leisti, kad būtų mėginama siekti susitarimo už Ukrainos nugaros. Tai absoliučiai nepriimtina ir manau, kad panašius mėginimus visa ES vieningai pasmerktų.

– Bet ar jums kažkas leidžia šiandien pagrįstai tikėtis, kad Ukraina į taikos su Rusija derybas gali žengti iš stipresnės pozicijos nei dabar?

– Nekalbame, kad eitų iš stipresnės pozicijos, nors tą poziciją stiprinti mes galime ir dabar, ir artimiausiomis savaitėmis, ir mėnesiais. (...) Ukrainai parama dabar reikštų jos pastiprinimą prieš būsimas derybas dėl taikos ir, be abejo, kuo Ukraina pasieks daugiau tiek kariaudama savo šalies teritorijoje, tiek Kursko srityje, tuo sąlygos paspausti V. Putiną, kad derybos būtų sąžiningos, būtų palankesnės. Ir atvirkščiai: jeigu Ukraina toliau negalės atlaikyti spaudimo, fronto linijos, tai V. Putino sparnai dar labiau išaugtų ir susikalbėti su juo būtų dar sudėtingiau.

– Ar Ukraina pralaimi karą?

– Ukraina nepralaimi karo. Tokių kalbų apie pralaimimą karą buvo daug ir per pirmas keturias-penkias dienas nuo karo pradžios, ir praėjus metams, ir praėjus dviem su puse metų, bet Ukraina laikosi ir vis dar išsaugo didžiąją dalį savo teritorijos nuo okupanto kojų.

Bet, aišku, kad dvi jėgos, okupantas ir auka, jos pagal dydį iš tikrųjų yra sunkiai palyginamos, nes, be kita ko, okupantas gali naudodamasis autokratiniais instrumentais nukreipti didžiąją dalį ekonomikos rezervų į karo pramonę, ko dažnai demokratinės šalys negali arba gali tik per ilgesnį laiką. Tai jis turi tam tikrų privalumų, šitą neigti būtų kvaila, bet nepaisant visų šių jo vadinamųjų stiprybių Ukraina toliau laikosi ir kovoja dėl savo išgyvenimo.

– Užsienio reikalų ministras, tiesa, ir jūsų buvęs patarėjas Kęstutis Budrys sako neabejojantis, kad jeigu taikos derybos vyktų šiandien, tai Rusija spaustų JAV ir Vakarus atitraukti savo karius iš rytinių NATO narių, taigi, ir Lietuvos. Jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

– Toks mėginimas yra permanentinis ir jis yra nuolat pabrėžiamas. Man tai yra akivaizdus signalas, kad nepaisant visos Rusijos retorikos, kad čia mes niekada nepretenduojame pulti NATO, kad mes susitaikome su tam tikra realybe, kuri įvyko po Sovietų Sąjungos kolapso, iš tikrųjų jie niekada šito nepamiršo ir pasinaudoję bet kokiomis mažiausiomis galimybėmis tikrai stengsis įkišti savo leteną į rytinį NATO flangą, pirmiausia taip jų vadinamas Pribaltikos šalis.

Tai šitą mes turime labai gerai suprasti ir aš manau, kad NATO organizacija kaip tokia ir JAV kaip pagrindinė NATO ašis niekada nesutiks su tokiais reikalavimais, kadangi jie yra tiesiog neatlieptini, ir kadangi jie rodo augantį Rusijos agresijos lygį jau ne kažkokių konkrečių valstybių, o būtent NATO organizacijos atžvilgiu. Juk rytinės NATO valstybės toliau liktų NATO narės, galiotų toliau penktasis straipsnis ir tai reikštų, kad Rusija mėgina mobilizuotis atakai prieš NATO.

Toks yra mano likimas, jeigu taip atsitiktų, bet tikiu, kad taip nebus.

– Ruošiantis D. Trumpo atėjimui į valdžią ES buvo palikta nuošalyje. Šaltinių teigimu, ES ambasadorė JAV Jovita Neliupšienė sunkiai rado prieigą prie D. Trumpo komandos narių. Į pačią inauguraciją nebuvo pakviestas nė vienas Bendrijos vadovas, D. Trumpas yra pavadinęs Europą mažąja Kinija ir grasina importo muitais, kurie gali sumažinti ES valstybių, o taigi, ir pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių konkurencingumą. Kiek jums tai kelia nerimo?

– Aš negalėčiau pasakyti, kad tai yra kažkas tokio, su kuo mes nebuvome susidūrę anksčiau, nes D. Trumpas savo veikloje dažniausiai dėmesį telkia ne į organizacijas, o į konkrečias valstybės. Taip, galbūt kai kurioms valstybėms ar vienam kitam lyderiui buvo parodytas išskirtinis dėmesys, bet tai nereiškia kažkokio išankstinio nusistatymo ES atžvilgiu.

Kai mes susiduriame NATO viršūnių susitikimuose, iš tikrųjų vyksta labai normalus pokalbis, nors iki tol būna paleidžiamos tam tikros retorinės strėlės vienos ar kitos valstybės atžvilgiu. Man susiklosto įspūdis, kad tai yra daroma tam, kad būtų perimta tam tikra diskusijos iniciatyva, paruošta pati diskusija ir tada joje būtų galima kalbėti iš stipresnės pozicijos. (...)

– Taip, kaip ir NATO vadovas dar nepradėjus D. Trumpui darbo, prieš jo inauguraciją pasakė, kad prie D. Trumpo prezidentavimo NATO rekordiškai didins finansavimą gynybai.

– Aš net neabejoju. Mes turime pagaliau ir tą mūsų patirtį iš 2019-2020 metų, kuomet mus Londone pakvietė pietauti D. Trumpas, tai yra valstybes, kurios priklauso 2 proc. BVP išlaidų gynybai klubui. Tai mes tilpome prie pakankamai nedidelio stalo. Dabar, kai jau yra tiek skiriančios 23-24 valstybės, tai prie tokio stalo susėsti būtų neįmanoma, bet, aišku, šiandien 2 proc. siekinys atrodo kaip nebeatitinkantis realybės.

Dar turime keletą mėnesių iki NATO viršūnių susitikimo Hagoje ir aš net neabejoju, kad bus tikrai nemažai retorikos, skirtos tam, kad NATO šalys skirtų gynybai galbūt dvigubai, o gal net ir trigubai didesnes pinigų sumas.

– Dabar Lietuva 6 proc. BVP klube gali atsirasti ir būtų jame vienintelė, jeigu įgyvendins praėjusios savaitės pažadą.

– Jeigu įgyvendins ir apie tai vertėtų atskirai pakalbėti, bet mes nesiorientuojame į tai, kad patiktume ar nepatiktume. Mes turime savo vidinę karinę ir politinę darbotvarkę ir dėl to buvo priimtas toks sprendimas. Bet, žinoma, jeigu tai dar ir daro palankų įspūdį mūsų NATO partneriams, tai tuo galima tik pasidžiaugti.

– Bet ar tikrai nesiorientuojame? Jūsų patarėjas Marius Česnulevičius praėjusią savaitę Žinių radijui irgi sakė, kad būsimi sprendimai dėl gynybos finansavimo nėra susiję su D. Trumpo atėjimu į valdžią, bet būtent jis kalbėjo apie 5 proc. BVP finansavimą. Kaip žinia, NATO narėms svarbu įtikti D. Trumpui, nes jis yra abejojęs JAV įsipareigojimais ginti valstybes, per mažai skiriančias pinigų gynybai. Juoba ir pats tviteryje, sveikindamas D. Trumpą su pergale rinkimuose lapkritį, neteisingai nurodėte finansavimo skaičius...

– Teisingai.

– Ne visai. Netiksliai.

– Negrįžkime dabar prie šito, aš manau, kad teisingai, bet ne tai dabar esmė. Žiūrėkite – mes turime labai konkrečius skaičius ir jums ne paslaptis, kad 2023 metais priėmėme sprendimą dėl nacionalinės divizijos kūrimo. Įvertinę visus pridėtinius kaštus, kurie yra susiję su šiuo ambicingu tikslu, mes iš tikrųjų paskaičiavome ir nustatėme sumą – 12, 13 mlrd. eurų – per kelerius metus iki 2030 metų. Perkėlus šiuos absoliučius dydžius į procentinę kalbą, tai reiškia, kad per šį laikotarpį turėtume pasiekti maždaug 5,5 proc. BVP gynybos išlaidų finansavimo lygį.

Taip, tai sutapo su tais skaičiais, kuriuos D. Trumpas yra minėjęs, bet pirmiausia tai yra susiję su mūsų siekiu nacionalinę diviziją sukurti ne popieriuje, ne galvose, o realiai. Tokios yra šiandieninės realijos.

Taip, aš matau, kad dalis politikų, dalis ekspertų galvoja, iš kur mes tuos pinigus paimsime. Aš siūlyčiau pirmiausia įvertinti štai tokį aspektą. Vieno iš mano interviu metu žurnalistas Edmundas Jakilaitis manęs paklausė, ar žiūrėtume į gynybos išlaidų formavimą taip pat, jeigu, pavyzdžiui, žinotume, kad Rusija mus puls vienerių metų perspektyvoje. Man atrodo, kad atsakymas yra akivaizdus: mes labai greitai savo prioritetus sudėliotume taip, kad atitiktume tą karo nuojautos realiją, ir darytume viską, kad to karo nebūtų.

–  Ar tai reiškia, kad galvojate, jog Rusija gali pulti Lietuvą šešerių metų perspektyvoje?

– Aš manau, kad toks pavojus yra visiškai realus ir mes apie tai kalbėjome – Rusija stengiasi išvalyti rytines NATO valstybes nuo NATO karinių pajėgų tam, kad būtų patogiau. Juk jie ne šiaip sau nori ten tuščios teritorijos arba tiktai mūsų nacionalinių pajėgumų. Tai tikrai gali atsitikti ir tikrai mes, ko gero, 15-20 metų neturime. Tokio laiko ar tokios prabangos mes neturime.

Arba, pavyzdžiui, D. Trumpas labai aiškiai ir tvirtai pasakytų, kad, jo manymu, NATO penktasis straipsnis neturėtų būti taikomas valstybėms, kurios nepasiekia 5 proc. BVP išlaidų gynybai. Ir tada greitai visi tie, kurie dabar čia choru šneka, kad niekaip neįmanoma, (...) greitai visi padarytų tas išvadas, kurias būtina padaryti.

Tai, mano manymu, dabar reikia galvoti ir svarstyti principu „out of the box“. Mes matome tikrai nemažai šaltinių, kuomet nekarpydami kažkokių socialinių išlaidų ar didindami mokesčių mėgintume generuoti tuos pinigus.

Turime daug rezervų, kuriuos pirmiausia galime nukreipti į ekonomikos augimą, o per ekonomikos augimą į gynybos pramonę. Konkrečiai: turime įdomią paskolų ir indėlių struktūrą. Jeigu Europos Sąjungoje arba kaimyninėse mūsų valstybėse paskolų suma ir indėlių suma šalyje ženkliai nesiskiria, tai Lietuvoje indėlių masė gerokai pranoksta paskolų.  Turime apie 24,4 mlrd. eurų indėlių, iš jų 16,5 mlrd. eurų yra einamieji indėliai ir tik dalis šių pinigų yra naudojami paskoloms išduoti.

Mūsų mintis yra nukreipti juos į specialias taupomąsias sąskaitas, kurias komerciniai bankai transferuotų į mūsų nacionalinį plėtros banką ILTE, už tuos indėlius (...) būtų mokamos specialios reguliuojamos palūkanos ir tokiu būdu valstybė arba nacionalinis plėtros bankas mokėtų tam tikrą komisinį mokestį komerciniams bankams už tarpininkavimą šituos indėlius pritraukiant. Šitie pinigai savo ruožtu (...) galėtų būti skirti tiek tiesiogiai gynybos pramonei, tiek kitiems infrastruktūros projektams, jie augintų mūsų ekonomiką (...) ir per tai būtų galima tikėtis papildomų mokesčių įplaukų.

Mūsų kaupiamieji pensijų fondai turi apie 8 mlrd. eurų investicijų, kurios dažniausiai yra investuojamos užsienio valstybėse, tik apie 10 proc. Lietuvoje. Jeigu pasiektume 30-35 proc. investicijų Lietuvoje nuo šios sumos, tai vėlgi būtų reikšmingas stimulas mūsų ekonomikai.

– Aišku, jūsų minimais atvejais diskusiją kreiptume į konkrečių pinigų gynybai poreikį, o ne gynybos finansavimo santykį su BVP, nes smarkiai augant BVP norint pasiekti tą patį procentą reikėtų skirti dar daugiau pinigų.

– Teisingai. Bet šiuo atveju mes neturėtume užsižaisti su 5,5 proc. BVP, nes pats svarbiausias rodiklis yra 12 ar 13 mlrd. eurų, nes tankus mes pirksime nes už 5,5 proc. BVP, o pirksime už labai konkrečius pinigus, kurie išreiškiami eurais ir centais.

Reaguodamas į jūsų pastebėjimą noriu pasakyti, kad kuo mes didesnį laiko horizontą turime, tuo mes turime didesnes galimybes gynybos išlaidas didinti per ekonomikos skatinimą. Kai, sakykime, tas horizontas susiaurės iki vienerių ar pusantrų metų, kalbėti apie multiplikatorius ar pinigų išėmimą iš ekonomikos ir jos auginimą bus per vėlu. Dėl to apie tai reikia kalbėti dabar.

Plius mes taip pat turime, ir tai labai įdomi tema ir prie tos temos niekas nėra kiek rimčiau apsistojęs: iki 2015 metų mes turėjome valiutų valdybos modelį. Turėjome nacionalinę valiutą, kuri buvo su kaupu padengiama užsienio valiutos rezervais. Tas procentas, jeigu aš dabar gerai prisimenu iš savo bankininkystės laikų, buvo 170-180 procentų. Kuomet mes įstojome į euro zoną, mes mažąją dalį tų užsienio valiutos atsargų kaip savo kvotą įliejome į Europos Centrinio Banko sistemą, o didžiąją dalį – apie 7 mlrd. eurų – mes išsaugojome.

Vėlgi, šie pinigai investuojami labai konservatyviai, kaip taisyklė – ne Lietuvoje, į finansinius instrumentus.

– Juos galima tiesiog paimti gynybai?

– Net 2015 metais buvo įvairių ekonomistų, politikų raginimas iš naujo įprasminti šiuos pinigus, nes nebereikia jau nacionalinės valiutos padengti, mes turime bendrą valiutą ir už jos stabilumą yra atsakingas ECB.

Aš sakyčiau taip – šie pinigai galėtų taip pat būti panaudoti ir susieti su mūsų nacionalinės divizijos formavimu. Gal nereikėtų taip primityviai suvokti, kad centrinis bankas pirktų tankus ir nuomotų juos kariuomenei. Bet supraskime vieną dalyką – šie pinigai, arba kaip rodo mūsų istorijos patirtis, juos tenka po to dažnai naudoti egzilyje egzistuojančiai Vyriausybei išlaikyti. Tai man nesinorėtų, kad reikėtų finansuoti egzilyje egzistuojančios Vyriausybės išlaikymą, o kad tie pinigai būtų panaudojami taip, kad egzilyje Lietuvos Vyriausybės niekada nebebūtų. Tokia yra mūsų užduotis.

– Ar tai yra visa vizija, kurią šiuo metu galite atskleisti, kalbant apie šaltinius didesniam gynybos finansavimui?

– Yra dar vienas dalykas. Mes iki šiol turime labai didelį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį – kitaip tariant, mes surenkame mažiau pajamų iš PVM negu potencialiai galėtume surinkti pagal tam tikrus ekonominius rodiklius. Ta spraga tarp realiai surenkamo PVM ir galimo surinkti PVM yra Lietuvoje apie 16 proc., tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje tai yra 4-5 procentai. Tai yra didžiulės sumos, kurių mes nesurenkame.

Todėl mano mintis būtų, kad galėtume taikyti šiek tiek griežtesnį traktavimą tų mokestinių pažeidimų, tame tarpe ir PVM grobstymo, su kuriais mes susiduriame. (...) Mes galėtume įvesti labai konkretų reikalavimą, kad nustačius pažeidimą ir aiškinantis aplinkybes galėtų būti sustabdytas juridinio asmens veikimas arba apribota jo veikla. To šiuo metu nėra ir aiškinantis aplinkybes juridinis asmuo ir toliau gali vykdyti tas ydingas schemas ir tęsti veiklą. (...) Tai galėtų papildomai disciplinuoti verslo subjektus ir padėti sumažinti tą spragą, kurią iki šiol tebeturime.

Tai štai tokie pamąstymai rodo, kad nebūtinai viską reikia suvesti į primityvią diskusiją „atimkime iš pensininkų, atimkime iš mokytojų ir atiduokime tankams“. Mąstant plačiau ir suvokiant, kiek visokiausių nepanaudotų šaltinių Lietuvoje turime, galime pasiekti kur kas geresnį rezultatą neaukodami nei gerovės valstybės, nei socialinės politikos principų.

– Prezidente, neturime labai daug laiko...

– Na, aš užsišnekėjau (juokiasi). Prabilo manyje ekonomistas.

– Bet ačiū, kad pasidalinote vizija. Pasikalbėkime apie vidaus politiką dar, keletą klausimų. Kol kas šios Vyriausybės veiklai trūksta turinio, bet turbūt tai normalu, kol nėra patvirtintas priemonių įgyvendinimo planas. Tačiau kuo jau pasižymėjo ši valdančioji dauguma, tai santykių aiškinimusi. „Nemuno aušra“ jau grasino trauktis iš valdančiosios daugumos. Pats neseniai raginote nesureikšminti šitų diskusijų sakydamas, kad kartais klaidingai kuriamas įspūdis, jog ši koalicija tik aiškinasi santykius. Bet jums pačiam neatrodo, kad socialdemokratai šiuo metu yra tiesiog šokdinami?

– Ne, man taip neatrodo. Man atrodo, jie elgiasi pakankamai santūriai. Stebiu ir premjero laikyseną, man atrodo, jis pakankamai išlaikytas žmogus, tikrai nepuola apibendrinimų daryti dėl vieno ar kito koalicijos partnerio išsišokimo.

Na, yra tas koalicijos partneris, kuris, manau, sąmoningai kaitina atmosferą, sąmoningai tai daro. Nesureikšminčiau to ir manau, kad kol koalicija gali priiminėti sprendimus, priimti įstatymus, o tokie yra priimami, (...) fokusuokimės į turinį. Nėra taip, kad nebūtų turinio, bet tiesiog per tuos išorinius efektus pasimeta arba turiniui lieka mažiau dėmesio. Ir tada viskas bus tvarkoje.

– Praėjusią savaitę neįvardijote, ką pavasarį siūlysite skirti Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu, bet prisimenu, jog po Dariaus Jauniškio pirmtako Gedimino Grinos kadencijos tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek politinis elitas susilaukė kritikos, kad tiek žinių ir patirties turintis žmogus tiesiog liko gatvėje. Ar valstybė suras vietą ponui Jauniškiui?

– Aš manau, kad ponas Jauniškis tikrai nusipelnė valstybei dirbdamas toli gražu ne lengviausiais metais ir vykdydamas savo veiklą dvi kadencijas iš eilės. (...) Manau, kad būtų sąžininga ir valstybiniu požiūriu principinga surasti galimybes toliau tęsti ponui D. Jauniškiui savo karjerą valstybei naudinga kryptimi.

– Bet jis netaps jūsų patarėju nacionalinio saugumo klausimais po kadencijos?

– Žinote, ne visi žmonės turi tapti mano patarėjais arba iš mano patarėjų tapti ministrais (juokiasi). O jeigu rimtai, tai aš manau, kad pono Jauniškio kompetencijos yra gerokai platesnės ir jos galėtų būti panaudojamos įvairiose gyvenimo srityse.

– Valstybės kontrolieriaus Mindaugo Macijausko kadencija taip pat baigiasi pavasarį. Jūs teikiate kontrolieriaus kandidatūrą svarstyti Seimui. Ar jis bus teikiamas antrai kadencijai, ar turite kitą kandidatą?

– Dėl valstybės kontrolieriaus sprendimą jau esu priėmęs, bet nenorėčiau dabar to sprendimo įgarsinti. Dar truputį per anksti, žmonės dirba savo vietose, ateis laikas ir viską sužinosite.

– Prezidente, dar vienas rimtas klausimas ir vienas nerimtas pabaigai. Jūs turite viziją, koks būtų teisingiausias kelias reformuoti antrąją pensijų pakopą? Ar palaikote siūlymą įvesti darbdavio įnašą, ar didinti darbuotojo? Ar palaikote siūlymą valstybei atsisakyti savo įnašo? Ir tuo pačiu kaip vertinate...

– Čia vienas klausimas (juokiasi)?

– Taip. Bet jeigu turite konkrečią viziją, pasakykite.

– Taip, aš turiu. Mūsų komanda tikrai yra pakankamai daug laiko praleidusi generuodama tuos pasiūlymus. Ir mes, tiesą sakant, pirmieji pradėjome šitą diskusiją dėl galimybės atsiimti dalį savo sukauptų lėšų iki 25 proc. vieną kartą per kaupimo laikotarpį. Bet aš manyčiau, kad reikėtų turbūt miksuoti – derinti šitą sprendimą su galimybe, kuri atsirado jau po Konstitucinio Teismo sprendimo, kad žmogus gali esant tam tikroms nustatytoms sąlygoms atsiimti visą savo sukauptą sumą. Ir, kaip aš minėjau, lygiagrečiai galėtų egzistuoti štai mūsų minėtoji galimybė.

Aš tikrai nenoriu, kad susidarytų įspūdis, kad mes pasisakome prieš kaupiamuosius pensijų fondus apskritai, nes, mano manymu, pasirūpinimas tuo, kad privatus pensijų fondas netaptų savotiška baudžiava arba aptvaru, į kurį kartą įėjus išeiti jau nebeįmanoma, arba finansiniu labirintu, į kurį įėjimas yra, bet išėjimo rasti jau nebeįmanoma... Jeigu taip atsitinka, o taip ir buvo, paskatos taupyti, patikėkite, tikrai nepadidėja, nes žmonės tada tiesiog baiminasi, kad esant bėdai arba esant ekstremaliai situacijai pasitraukti nebegalės ir tada geriau tokiame pensijų kaupimo modelyje nedalyvauti apskritai.

Dėl kitų jūsų minėtų aspektų, dėl darbdavių, aš už savanorišką darbdavių dalyvavimą. Kai kuriose įmonėse kartu kolektyvinėmis sutartimis arba individualiai yra nustatomi tam tikri darbdavių prisidėjimo normatyvai arba modeliai. Privalomas jų įtraukimas į pensijų kaupimą šiuo metu tikrai būtų neteisingas, nes darbdaviai patiria daugybę ir kitų išlaidų, ir mes tikimės didesnio jų bendradarbiavimo įgyvendinant labai svarbius nacionalinio saugumo ir gynybos projektus. Taip kad palikime tai ir galbūt ateityje tai galima skatinti tam tikromis mokestinėmis paskatomis, kad darbdaviai ir galėtų, ir norėtų prisidėti prie darbuotojų pensijų kaupimo.

– Valstybė, kaip suprantu, neturėtų atsisakyti savo įnašo?

– Žinote, kartu su visais kitais dalykais, kuomet dabar kalbame, kad žmonės neturėtų būti automatiškai įtraukiami į sistemą, kad jie turėtų galimybę pasakyti, sutikti su tuo įtraukimu. Be to, pridėjus visas šitas iniciatyvas dėl galimo dalies pinigų atsiėmimo, dar ir nutraukti valstybės prisidėjimą arba valstybės finansavimą, skatinimą, būtų jau, matyt, tikrai per didelis smūgis (...) pensijų fondų plėtrai.

– O valstybei savo investicinį pensijų kaupimo fondą reikėtų turėti?

– Tai įdomi iniciatyva. Jeigu kaštų ir naudos analizė parodytų, kad toks valstybinis pensijų fondas gebėtų rasti savo vietą po saule, kodėl gi ne. Bet aš siūlyčiau dar čia prieš kerpant devynis kartus pamatuoti.

– Prezidente, pabaigai – pernai mums prasitarėte rašantis knygą, minėjote, kad išleisite ją šiemet ir kad joje, be kitų dalykų, aprašysite savo santykius su konservatoriais, bet neturėjome laiko paklausti detaliau. Kas tai per knyga? Tai bus jūsų biografija ar jūsų prezidentavimo apžvalga? Papasakokite plačiau.

– Ir tai, ir tai. Iš tikrųjų pradedu savo gyvenimo kelio aprašymą nuo vaikystės, kadangi tai vis tiek buvo pakankamai įdomus gyvenimas, kurį norisi kartais laisvalaikiu ir apmąstyti, ir įprasminti, ir suvokti, kaip ėjau prie to svarbiausio savo gyvenimo žingsnio.

Taip kad nemaža tai bus knyga, nes mėginau įtraukti ir tuos penkerius pirmosios kadencijos metus, kurie buvo labai intensyvūs, labai įvairialypiai. Buvo ir pandemijos laikotarpis, kuomet užsidarė visos prieigos galimybės prie tos tikrosios užsienio politikos. Po to labai buvo intensyvus užsienio politikos laikotarpis, ypač NATO viršūnių susitikimo metu Lietuvoje.

Visa tai įtraukiau į knygą ir tikiuosi, kad pavyks šią knygą išleisti iki mūsų kultinio renginio, iki Knygų mugės.

– Iki vasario? Šių metų ar kitų metų vasario?

– Iki šių metų vasario. Jau paskutiniai akcentai dėliojami.

– Pavadinimą gal turite?

– Turiu, bet negaliu sakyt dabar.

– O pats rašėte?

– Labai daug rašiau ir pats.

– Dėkoju už pokalbį.