- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Smagu: lietuvės E. Čekanavičiūtės ir A. Petersono šeimai vasaros atostogos Lietuvoje, įskaitant ir savaitę Kuršių nerijoje, jau tapo tradicija.
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
-
Lietuvės ir prancūzo šeimą vienija ne tik meilė, bet ir aistra savo darbui
Su Adamu Petersonu susipažįstame per atostogas Pervalkoje. Sutariame susiskambinti tada, kai minčių nepertraukinės du vijurkai – penkerių Jonas ir trejų Marius. Adamas nori, kad pokalbyje dalyvautų ir jo žmona dizainerė Eglė Čekanavičiūtė. „Ji – garsi kūrėja, o aš tik matematikos mokytojas“, – kuklinasi prancūzas, beveik be akcento kalbantis lietuviškai.
Susipažino meilės mieste
Ar nenuostabu, kad su Egle ir Adamu kalbamės kaip tik tada, kai Paryžiuje prasideda paralimpinės žaidynės? Eglė mini, kad keli lietuvių sportininkai pasipuoš individualiai jiems dizainerės kurtais drabužiais, bet prie to dar sugrįšime.
Klausiu Adamo, ar Eglę sutiko irgi Paryžiuje – meilės mieste? Taip, sako, juodu susipažino bare 2012 m. Eglė tuo metu jau buvo baigusi studijas, dirbo dizainere, o jis vis dar studijavo.
„Kad toji mergina – dizainerė, iš išvaizdos nesupratau, bet kad ji buvo ir yra (greitai pasitaiso) labai graži, iš karto pastebėjau“, – giria savo gyvenimo moterį Adamas, kurio pozityvumas, anot Eglės, ją patraukė labiausiai.
Adamas – matematikos mokytojas. Per vasarą labai pasiilgo savo mokinių – šeštokų ir aštuntokų. Paklaustas, kodėl taip kukliai prisistatė, aiškina: „Jūs esate pirma žurnalistė, kuri susidomėjo manimi. Paprastai žurnalistai kalbina mano žmoną...“
Tėtis su kvalifikacija
Sakau Adamui, kad mokytojų mūsų šalyje labai trūksta ir kad mūsų švietimo sistemą nuolat drebina įvairūs skandalai – tai egzaminų medžiaga per sunki, tai vadovėlių nėra, tai atlyginimai per maži. Anot jo, pedagogų trūksta ir Prancūzijoje, o vyrų mokytojų išvis nedaug – gal 20 proc.
Atlyginimai, palyginti su prancūziškomis kainomis, – nedideli. „Dabar jie šiek tiek pakilo, tai gal ir pedagogo profesijos prestižas pakils“, – tikisi matematikos mokytojas.
Kodėl juo tapo? Dirbti mokytoju, jo žodžiais tariant, yra tas pats, kas daryti teatrą. „Man patinka kalbėti žmonėms. Klasėje prieš mokinius aš jaučiuosi kaip aktorius scenoje“, – aiškina.
Jam antrina žmona, sakydama, kad Adamas – be galo charizmatiškas mokytojas. Vadinasi, Eglė dėl sūnų auklėjimo gali būti rami: namuose – kvalifikuotas ir didelę charizmą turintis pedagogas! Adamas vėl kuklinasi. Buvo laikas, kai jo žmona labai daug dirbo, tad tėčiui tekdavo ilgas valandas praleisti su berniukais. Taip išdykėliai įsigudrino manipuliuoti tėčio gerumu.
„Aš už vyrą griežtesnė, – tvirtina Eglė ir priduria, kad Adamo kantrybė – neišsemiama, o su tokiais aktyvuoliais, kokie yra Jonas ir Marius, ji labai praverčia.
Stilingai: paralimpiečiai dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis, šaulė Raimeda Bučinskytė ir plaukikas Edgaras Matakas Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse pasipuošė E. Čekanavičiūtės jiems individualiai kurtais drabužiais. / L. Masioko nuotr.
Be darbo ilgai neištvertų
Priklausomai nuo darbo valandų, pedagogas Prancūzijoje gali uždirbti iki 3 tūkst. eurų, neatskaičiavus mokesčių. Turint omenyje Paryžiaus kainas, tai nelabai daug. Tačiau jei gyveni ne sostinės centre, o priemiestyje, ir jei tavo žmona taip pat dirba – pragyventi tikrai įmanoma.
„Nuo mūsų namų užmiestyje viskas tiesiog pėstute pasiekiama. Už 50 m – pradinė mokykla, kurią lanko mūsų vaikai“, – džiaugiasi Adamas ir pasakoja, kad Prancūzijoje vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo trejų metų.
Ugdymas čia – kaip lietuviškame darželyje, tačiau lankomumo reikalavimai – itin griežti. Užtai mokslas nemokamas.
„Auginti vaikus Lietuvoje yra lengviau. Jau vien dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų“, – sutinka Eglė, nors abu sūnus gimdė Prancūzijoje. Jau nuo trijų mėnesių ji galėjo eiti į darbą, o vaiką palikti lopšelyje, nes motinystės atostogos čia trumpos – tik šešiolika savaičių (įskaitant prieš ir po gimdymo).
„Tai išgirdusios lietuvės mamos baisisi, – juokiasi Eglė. – Tačiau mane į Paryžių atvedė karjera, tad mylimas darbas – mano identiteto dalis.“
Beje, kaip ir Adamo. Ilgai nedirbti, prisipažįsta Eglė, būtų sudėtinga. Kai pirmajam sūnui suėjo pusė metų, su ašaromis išleido jį į lopšelį, nes labai norėjo bent kiek sugrįžti atgal prie darbų. Šiandien, mąstydama apie tą poelgį, įžvelgia daugiau pranašumų nei trūkumų: anksti pradėję lankyti lopšelį berniukai yra drąsesni, laisviau bendrauja, savarankiški. „Tikrai ne mamyčiukai“, – užtikrina dizainerė.
Man patinka kalbėti žmonėms. Klasėje prieš mokinius aš jaučiuosi kaip aktorius scenoje.
Ilgas kelias į sėkmę
Eglė skaičiuoja, kad jau šešiolika metų dirba mados industrijoje Paryžiuje. Kelias į pripažinimą buvo išties ilgas. Baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedrą, o po kelerių metų padavė dokumentus į Londone esantį Šv. Martyno meno ir dizaino koledžą (Central St. Martins College of Arts and Design).
„Išgirdau apie jį iš mamos kolegos, tiesa, Londone per stojamuosius parodžiau tokį kuklų darbų segtuvą, kad komisija net nustebo. Tačiau jiems krito į akis, kad gerai piešiu, turiu įdomių idėjų, todėl priėmė“, – šypsosi E. Čekanavičiūtė, po studijų pradėjusi dirbti mados namuose „Burberry“, į kuriuos pateko rekomenduota pažįstamų.
Paskui – stažuotė mados namuose „Christian Dior“, dar po kiek laiko Eglės gyvenimo aprašyme atsirado belgų dizainerio avangardisto Martino Margielos mados namai Paryžiuje.
„Gana ilgai dirbau įvairiems mados namams, sukaupiau nemažą patirtį, bet pastaruoju metu nusprendžiau dirbti savarankiškai. Sukūriau prekių ženklą „Gowns for Sport“ („Suknelės sportui“)“, – dalijasi dizainerė.
Bandydama nupasakoti savo individualios kūrybos viziją, sportu Eglė vadina visą aktyvų gyvenimą.
„Juk visi mes kur nors bėgame ir skubame“, – aiškina dizainerė, sukūrusi suknelių liniją iš itin elastingo mikropluošto, o jų pristatyti prieš porą metų pakvietusi garsias sportininkes olimpietes.
Jų – savitas kūno sudėjimas, kurį suformavo treniruotės. Vienų sportininkių – platūs pečiai, kitų – ryškūs šlaunų raumenys, trečių – dar kas nors. Eglė norėjo parodyti visų jų skirtingumą per dizainą.
„Dirbant mados industrijoje man vis atrodė, kad ji nepakankamai atliepia realių žmonių, o ne lieknų manekenių poreikius. Norėjau, kad drabužis tarnautų žmogui, o ne žmogus bandytų į jį kažkaip įsisprausti, nes, mano galva, aukštosios mados standartai, turint omenyje žmogaus kūno proporcijas, nerealūs“, – dalijasi nuomone ir priduria, kad sportininkės retai kada turi progą atskleisti savo moteriškumą.
Žavios: akimirkos iš projekto „Haute Performance“ („Aukštasis rezultatyvumas“), kuriuo dizainerė E. Čekanavičiūtė olimpietėms Tjiki Sibide, Austrai Skujytei, Simonai Krupeckaitei ir kitoms padėjo drabužiais atskleisti savo moteriškumą. / L. Masioko nuotr.
Papuošė paralimpiečius
„Gowns For Sport“ veikla pamažu įsibėgėja, o naujausiais Eglės darbais Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse pasipuošė keli lietuvių paralimpiečiai: Raimeda Bučinskytė (kulkinis šaudymas), Edgaras Matakas (plaukimas) ir Osvaldas Bareikis (dziudo).
„Dar rengiau penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę Paryžiaus olimpiadai. Sukūriau jai puošnų ir patogų kombinezoną, skirtą laisvalaikiui, bendrauti su žiniasklaida ir pan.“, – aiškina dizainerė, drauge su šeima Paryžiaus olimpines žaidynes stebėjusi per televizorių Lietuvoje. „Pabėgome iš Paryžiaus nuo erzelio, minių, eismo kamščių. Juokauju. Iš tiesų susiorganizavome atostogas: visada panašiu metu mėnesį viešime pas mano tėvus Lietuvoje“, – šypsosi ji.
Dizainerės nuomone, geras drabužis gali įgalinti žmogų, priduoti jam jėgų, pasitikėjimo savimi. „Nusprendžiau pamėginti kurti būtent tokius. Pastaroji mano sutartis su mados namais „Schiaparelli“ Paryžiuje baigėsi kovą. Nuo to laiko dirbu tik prie savo idėjų, projektų, dėstau drabužių dizainą Prancūzijos mados institute „Institut Français de la Mode“, – atvirauja garsi lietuvė, akademinę veiklą vykdanti prancūzų ir anglų kalbomis.
Paklausta, kokia kalba skamba jos ir Adamo namuose, dalijasi, kad su vyru kalba prancūziškai, tėtis su berniukais bendrauja irgi prancūziškai, o Eglė su vaikais – lietuviškai. Pora džiaugiasi, kad berniukų lietuvių kalba itin pagerėja po atostogų Lietuvoje pas senelius.
Ketvirtos kartos drabužių kūrėja
Eglės mama Gražina – dizainerė-konstruktorė. Ji taip pat prisideda prie dukros prekių ženklo „Gowns For Sport“ drabužių konstravimo, gamybos, verslo vystymo.
E. Čekanavičiūtė didžiuodamasi išduoda paslaptį, kad ji – ketvirtos kartos drabužių kūrėja. Pirmasis siūti pradėjo jos prosenelis Baltramiejus, keliavęs per kaimus ir siūdavęs žmonėms. Spaudos draudimo laikais jis buvo dar ir knygnešys. Uždraustą spaudą gabendavo iš Tilžės kuprinėje, paslėptą po audiniais, žirklėmis ir kitais siuvimo įrankiais.
„Jo dukra Ona siuvėja dirbo iki gyvenimo pabaigos – 94-erių metų. Iš jos siuvimo amato mokėsi mano mama, o aš – iš jos. Esu gimusi dar Sovietų Sąjungoje, kai moterys būdavo priverstos pačios kurti, nes parduotuvėse nieko nebuvo. Matydama, kaip mama siuva įdomiausius drabužius, pati linkau į tą pusę“, – dizainerės kelio priešistore dalijasi Eglė, šiuo metu viena koja esanti Prancūzijoje, o kita – Lietuvoje.
Prancūzijoje vyksta daugiau kūrybos darbai, Lietuvoje – produktų „Gowns For Sport“ gamyba. Nors nuo 2006-ųjų Eglė nebegyvena gimtinėje, ryšių su Lietuva tikrai nežada nutraukti. Priešingai – Adamas išduoda, kad juodu turi neįtikėtinų planų – gyventi ir dirbti Lietuvoje!
Santykiai: „Kai Eglė daug dirbo, siekė karjeros mados industrijoje, aš daugiau laiko praleisdavo su vaikais“, – prisipažįsta aktyvų laisvalaikį su sūnumis praktikuojantis tėtis. / E. Čekanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Svajonė – Lietuva
Kurį laiką pokalbyje nedalyvavęs Adamas prisipažįsta, kad jam nuo pat pirmos viešnagės Lietuva paliko neišdildomą įspūdį. Todėl vyras net pusantrų metų lankė intensyvius lietuvių kalbos kursus Kalbų universitete. Pamokos vykdavo po darbo, vakarais.
Paklaustas, ar mūsų kalba ne per sunki užsieniečio liežuviui, juokiasi: „Lietuviškai kalbu jau devintus metus. Pas jus daugiau taisyklių nei išimčių, o prancūzų kalboje – atvirkščiai: nedaug taisyklių, o viskas – vien išimtys.“
Artėjant vasaros atostogoms, pora antrus metus iš eilės deda skelbimą į socialinius tinklus, kad norėtų mėnesiui su kuo nors Lietuvoje keistis namais. „Sugrįžti pas tėvus labai smagu, bet norime turėti daugiau savarankiškumo, todėl siūlome žmonėms mainus. Šiais metais gyvenome Vilniuje, o jų šeimininkai apsigyveno mūsų namuose. Tuo metu vyko olimpiada, nuėjo ir matė, kaip Alekna metė diską“, – džiaugiasi už lietuvius pašnekovai.
Kadangi vilniečių vaikai lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, Adamui gimė išganinga mintis – o ką, jei jie iš Paryžiaus priemiesčio keltųsi gyventi į Lietuvos sostinę? Čia Eglė toliau plėtotų savo kūrybinę veiklą, o Adamas dirbtų mokytoju. Iš pradžių gal prancūzų kalbos, paskui – ir matematikos. Žodžiu, svajonių daug, svarbiausia, kad visai jų šeimai Lietuva – ypač mielas kraštas.
Domina tvari mada
Kadangi Eglė ne vienus metus praleido aukštosios mados kalvėje, turi savo nuomonę apie tekstilės industrijos daromą žalą planetai. Nes aukštoji mada – kaip saldus pyrago gabalas, bet, nupūtus miltelinį cukrų, ne viskas saldu.
Dizainerei kelia nerimą, kad pasaulyje kas minutę gimsta labai daug nesąmoningos produkcijos, t. y. prastos kokybės daiktų, negalvojant, kur reikės juos dėti ir kam jie bus reikalingi. Eglė duoda pavyzdį iš savo senelių laikų, kai jie turėdavo po vieną ar kelis puikios kokybės ir nepavaldžius laikui drabužius.
Mane į Paryžių atvedė karjera, tad mylimas darbas – mano identiteto dalis.
„Turiu ir aš tokių drabužių su istorija. Juos vadinu drabužiais su siela. Pavyzdžiui, močiutė iš tėčio pusės labai gražiai nerdavo, tai išsaugojau jos nertų drabužių su netikėtomis detalėmis – viena palaidinės gėlytė yra kitos spalvos. Turiu ir savo amžinatilsį senelio polo marškinėlius. Daug mamos kurtų drabužių“, – vardija E. Čekanavičiūtė ir apgailestauja, kad šių dienų greitoji mada labai pakeitė suvokimą apie daikto vertę ir tai, kiek laiko jis turi tarnauti žmogui.
„Mes perkame blizgutį teminiam vakarėliui, kurį paskui ramia širdimi išmetame į šiukšlyną. Savo kūryba noriu teigti kitokias vertybes – kad drabužis turi tarnauti ilgai ir būti laikui nepavaldus, kaip kad būdavo mūsų senelių laikais“, – aiškina.
Savo kūriniams ji naudoja tik labai aukštos kokybės itališką audinį, kuris leidžia kūnui kvėpuoti ir turi begalę kitų palankių žmogui savybių.
Anot dizainerės, buvo laikai, kai aukštosios mados gaminių per privačius išpardavimus ji galėdavo įsigyti pigiau, tačiau retai kada šia galimybe pasinaudodavo.
„Visada mieliau rinkdavausi vintažą iš įdomių medžiagų, su netikėtomis detalėmis. Kai kurie drabužiai, kabantys mano spintoje, atrodo kaip meno kūriniai. Šiandien, jei ką nors naujo perku, tai tik iš būtinybės arba tuomet, kai pasitaiko ypatingas, laikui nepavaldus daiktas, o visa kita, kaip ir vaikų drabužėliai, gali būti ir iš antrųjų rankų“, – atvirauja kūrėja, svajojanti, kad kuo daugiau dizainerių ir mados namų grįžtų prie etiškos, lėtos, tvarios mados projektų.
Išrinktoji: kai Adamas pirmąsyk išvydo Eglę, pagalvojo, kad ji be galo graži mergina. Tas susižavėjimas nedingo iki šiol. / E. Čekanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Apranga priklauso nuo nuotaikos
Paklausta, ar ji kuria ir Adamo stilių, Eglė tikina, kad jos vyras pats kuo puikiausiai tai daro: „Tik pastebėjau, kad jam patinka praktiškumas ir minimalizmas.“
„Turiu keletą Eglės siūtų kelnių, marškinių. Man patinka žmonos kurti daiktai. Su jais patogu dirbti mokykloje, nes mokytojavimas yra mano sportas“, – žmonos kūrybos moto dar sykį primena Adamas.
Ar gyvendama ir dirbdama Paryžiuje Eglė priartėjo prie tikros paryžietės paveikslo? Tikrai ne. Moteris teigia, kad kai kurios jos draugės lietuvės – labiau paryžietės nei ji pati.
„Tikros paryžietės yra Adamo seserys, jo mama. Dirbdamas mados srityje negali atsiriboti nuo įtakų, todėl mano pačios stiliuje sumišę labai daug skirtingų stilių. Mėgstu eksperimentuoti. Sportines detales derinu su klasika. Be to, gyvenime man dar labai svarbu patogumas, todėl nepatogiai apsirengęs žmogus man niekada neatrodys elegantiškai, – aiškina ji ir priduria, kad iš vakaro niekada nežino, kaip rengsis. – Kokia ryte bus nuotaika – tokia ir apranga.“
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Į šalį grįžtantiems lietuviams – specialus žemėlapis
Į Lietuvą svarstantiems grįžti emigrantams mieliau renkantis gyventi regionuose, Užimtumo tarnyba (UT) sukūrė interaktyvų Lietuvos regionų žemėlapį, kuriame pateikiama daugiau nei 50 aktualių rodiklių, susijusių su būsto, darbo, švietimo...
-
Grįžta emigrantai: vieni – tik šventėms, kiti – visam laikui10
Didžiosioms metų šventėms namo į Lietuvą patraukė emigrantai lietuviai. Dauguma jų lieka ilgesniam laikui. Vis daugiau emigrantų grįžta į Lietuvą visam – perka namus, kuria verslus. Sako, kad Lietuva pasikeitė, čia algos jau mažiau ...
-
„Išgyvena žmonių tragediją kaip savą“: Valensiją užklupusi nelaimė Ispanijos lietuvės akimis6
Ispanijos regionui Valensijai šią savaitę kenčiant nuo liūčių ir stipraus vėjo ir skaičiuojant žmonių žūtis, ten gyvenanti lietuvė Aušra pasakoja, kad panikos nėra, tačiau nerimas jaučiamas – paskelbtas aukščiausio l...
-
JAE dirbantys lietuviai: litras degalų – 70 euro centų, bet vieno dalyko trūksta labiausiai20
Lietuviai vis dažniau renkasi keliauti į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir ne tik į Dubajų. Nuo rudens iki pavasario, esant tiesioginiams skrydžiams iš Vilniaus, pernai į Dubajų skrido apie 30 tūkst. lietuvių. ...
-
Filmo verta istorija: buvusi D. Grybauskaitės apsaugininkė ginklą iškeitė į makiažo teptuką22
Simonos Broks gyvenimo istorija – neeilinė ir verta filmo. Sportiška moteris buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės apsaugininke, asmens sargybine. Prieš penkerius metus Simona iš esmės pakeitė profesiją ir tapo makiažo m...
-
URM diasporos atstovams pristatys konsultacijų centrą „Grįžtu LT“8
Užsienio reikalų ministerija (URM) trečiadienį rengia susitikimą su diasporos atstovais aptarti grįžimą į Lietuvą. ...
-
Anglijoje gyvenantys lietuviai šventė Jonines: perduoda tradicijas vaikams1
Lietuviai okupavo didžiulį parką Anglijoje. Patys šventė Jonines ir anglus mokė, kaip turi būti švenčiama trumpiausia metų naktis. Kūrė laužus, šoko, dainavo lietuviškas dainas, dalyvavo pagoniškose apeigose, pyn...
-
S. Navickaitė: Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – šiek tiek prancūze16
„Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – truputį prancūze“, – juokiasi dailininkė Sniegė Navickaitė. Nuo vaikystės besižavėjusi Prancūzija, menininkė jau 20 metų kuria gyvenimą Bordo mieste. Čia ji dalyvauja parodos...
-
Italijos lietuvė L. Di Luca: italai į laiką žvelgia kitaip16
„Italų sveikatą ir ilgaamžiškumą lemia Viduržemio jūros regiono mityba. Ypač – itin tyras, kokybiškas alyvuogių aliejus, kuris Italijoje parduodamas net vaistinėse“, – sako aštuonerius metus šioje &s...
-
Papasakojo, kaip atrodo lietuvių gyvenimas Taivane ir kodėl bilietų atgal į tėvynę jie nesižvalgo8
Nors Taivano salos plotas panašus į Belgijos, sutikti lietuvių čia ne taip paprasta kaip Europos Sąjungos širdyje. ...