Tapybos laidotuvėmis nė iš tolo nedvelkia

Šiuolaikinio meno centre vykstanti XV tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“ šiemet atsigręžė į tradiciją, su kuria lyginant siekiama atsakyti į šiandien aktualų klausimą: kur link eina tapyba?

Nuo tradicijos iki naujovių

Šiuolaikinio meno įvairiapusiškumo, universalumo ir visa apimančios kūrybinės savirealizacijos kontekste neretai atrodo, kad tapyba prarado savo aktualumą. Prieš kelerius metus surengta retrospektyvinė paroda „Lietuvos dailė 2000–2010“ įsiminė tuo, kad joje pristatyta vos vienos menininkės tapyba. Visą kitą erdvę okupavo konceptualios instaliacijos, videofilmai, fotografijos, dokumentai, manifestai. Ką tik atidaryta XV tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“ siūlo savo žvilgsnį vėl nukreipti į tapybą.

„Šių metų trienalė nagrinėja tradicijų ir naujųjų meninių idėjų kontekstus, strategijas ir kaitą, – teigia tapybos trienalės kuratorė Nijolė Nevčesauskienė. – Bandoma apibūdinti šiuolaikinės tapybos situaciją, brėžti jos plėtros kontūrus. Stengiamasi tirti, kur link eina tapyba, kiek šiuolaikinei tapybai aktualios tradicinės raiškos priemonės, kiek aktualus figūrinis ar abstraktus mąstymas, koks šios dailės srities santykis su naujosiomis medijomis.“

Dalyvauja keturi kauniečiai

Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Tapybos kontekstai“ ekspozicija suformuota atskleidžiant skirtingus kontekstus: tradicijų ir naujų idėjų inspiracijų kontekste galima gretinti prieškario tapybos, Kauno meno mokyklos mokytojų ir mokinių, „Ars“ narių Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Vlado Eidukevičiaus tapybos kūrinius su šių dienų kūrėjų darbais. Taip pat pabandyta išryškinti šiandienės tapybos kontekstus: nuo viešumai skirtų kūrinių iki kasdienybės periferijos refleksijų ir kultūrinių inspiracijų. Taigi taip plačiai užsimojus pristatomi Lietuvos ir Baltijos šalių skirtingų kartų, regionų tapybos kontekstai, atspindintys tradicijų ir šiandienos meno pokyčius bei naujovių paieškas.

Trienalėje dalyvauja 42 Lietuvos menininkai ir 14 tapytojų iš Danijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Joje su savo kūriniais prisistato ir keturi kauniečiai tapytojai: Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Antanas Obcarskas, Audronė Petrašiūnaitė, Židrija Janušaitė.

Tapybos gyvybė – gyvenime

Tapytoja A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pastebi, kad šiųmetė Vilniaus tapybos trienalė siūlo teisingą žvilgsnį į tapybą – jau pavadinimu nusako parodos esmę. „Prieš keletą metų surengtoje parodoje “Lietuvos dailė 2000–2010„ norėta pristatyti ne vien tapybą, o tai, kas Lietuvos vizualiojo meno scenoje įvyko per dešimtmetį, – aiškino A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Tuomet gal kiek klaidino parodos pavadinimas, nes dailė apima siauras vaizduojamojo meno sritis – grafiką, skulptūrą, tapybą. O juk šiuolaikinis vizualus menas yra praradęs griežtas ribas tarp šių sričių. Taigi labai svarbu teisingai įvardyti parodos pobūdį.“

Pasak, kaunietės tapytojos, kuri savo kūryboje bene labiausiai yra išsaugojusi tradicinės tapybos raišką, tokios parodos, kaip ši, kurioje dalyvauja ir daug dailininkų iš užsienio, menininkui visada labai naudingos, nes galima savo kūrinius palyginti su kitų menininkų kūriniais. Taip savotiškai užmezgamas virtualus dialogas, o svarbiausia – tokia paroda – tai galimybė netapti lokaliu, vien savo kiemo dailininku ir išgirsti žiūrovo nuomonę.

Vis dėlto kur slypi tapybos kaitos ir gyvavimo priežastys? Ir koks šiandienės tapybos santykis su naujosiomis meno medijomis?

„Viskas – ir gyvavimas, ir kaita – gyvenime, žmogaus intuicijoje, prote, santykyje su visata. Taip pat kaip ir visų kitų išradimų, mokslo, žmonijos pasiekimų, – svarstė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Tapyba nėra išskirtinė sritis, o santykis su naujosiomis medijomis man įdomus, nes, mano galva, tai – natūralus procesas, kuris galbūt kažkada sintezuosis į universalią meno formą. Pastaruoju metu man atrodo, kad priemonės menui kurti nebėra tokios svarbios, kaip akcentuojama. Juk paveikų tapybos kūrinį galima sukurti ir spalvotais pieštukais.“

Peizažas su ateiviais

„Tapybos gyvybė slypi jau pačiame santykyje su drobe ir dažais, menininko – santykyje su pasauliu, – atsako kita XV tarptautinės Vilniaus trienalės dalyvė tapytoja A.Petrašiūnaitė. – Negalime neigti, kad esame šiuolaikiniai žmonės, net dažų šiandien yra įvairiausių, ką jau kalbėti apie medijas, kurios natūraliai tampa kūrybos priemonėmis.“

A.Petrašiūnaitė neturi kompiuterio, interneto, bet pabrėžia, kad ji jokiu būdu neatsiriboja nuo informacijos, mokslo pasiekimų, naujų technologijų. Galima teigti, kad nedideliame Višakio Rūdos miestelyje gyvenanti dailininkė itin gyvai reaguoja į šiuolaikinio pasaulio madas ir iššūkius – tereikia prisiminti tapytojos sukurtą „Lady Gagos“ ciklą. Menininkė pripažįsta, kad tapybos kalba prabilti apie šių dienų aktualijas nėra lengva, nes tradicinė, vadinamoji tikroji, tapyba savo esme yra įdėmi, gili, joje mažai sociumo, literatūros. Performansais, instaliacijomis galima pasakyti greitai ir efektingai, bet vis dėlto tai – labiau teatro sritis.

„Tapybos kontekstus suvokiant istoriškai, žinoma, tapyba yra pasikeitusi, – sako A.Petrašiūnaitė. – Kita vertus, tai – natūralus procesas, ir gerai, kad ji kinta. Ir aš pati taip nebetapau, kaip, tarkime, Arvydo Šaltenio karta. Mano paveikslai, nutapyti prieš 20 ar 30 metų, negalėtų dalyvauti šioje trienalės parodoje, nes aš jau tapau kitaip, tai neišvengiama.“

Pasak A.Petrašiūnaitės, nauja karta ir pasaulį mato bei jaučia kitaip. „Tikriausiai ir peizažą ji mato bei suvokia kitaip, – svarsto dailininkė. – Pavyzdžiui, šiųmetėje trienalės parodoje Danijos dailininko nutapytame peizaže žmonės atrodo lyg ateiviai.“ Taigi negali apsimesti, kad nieko neįvyko, o ir gamta – nebūtinai tradiciškai suvokiamas peizažas, tai gali būti ir santykis su mokslu, medijomis, informacine sklaida.

Spalva tebėra svarbi

Taigi, kad ir kokios būtų garsios kalbos apie grynosios tapybos mirtį, plonytes, veik išsitrynusias ribas tarp tapybos ir netapybos, XV Vilniaus trienalėje tapybos yra labai daug.

„Vilniaus tapybos trienalėse tapybos netrūksta, – pabrėžė A.Obcarskas. – Ši trienalė man išsiskiria tuo, kad joje aiškiai demonstruojama tradicinės tapybos jungtis su šiuolaikine Lietuvos tapyba. Kadangi trienalės kuratorė N.Nevčesauskienė turi didelę muziejininkės patirtį, ji atskyrė dvi erdves nuo pagrindinės parodos erdvės ir jose eksponuoja tarpukario modernistų kūrybą: A.Samuolio, A.Galdiko, A.Gudaičio, V.Vizgirdos kūrinius ir pokario tapytojų kūrinius iš Lietuvos muziejų kolekcijų. Nors, tiesą sakant, asmeniškai aš dėl tam tikrų istorinių ir konceptualių priežasčių geriau jaučiuosi Vokietijos arba Olandijos, o ne Lietuvos tapybiniame kontekste.“

Pasak A.Obcarsko, tapyba keičiasi pagal vietą, kurioje ji kuriama. Keičiasi visuomenės nuotaika, gyvenimo kokybė, socialinis, politinis kontekstas, nuo šių dalykų neatsilieka ir tapyba. Ji tiesiog privalo keistis, žengti kartu, nes kartais senosios tapybos formos nebeatitinka turinio. „Man net nėra įdomūs tie dailininkai, kurie nuo studijų baigimo visiškai nesikeičia“, – kolegai pritarė tapytoja A.Petrašiūnaitė.

Apibendrinant galima teigti: kad koks būtų virtualus, greitas, išsišokti skatinantis (kad būtum pamatytas ir išgirstas), daugelį pamatinių vertybių niveliuojantis šių dienų pasaulis, vis dėlto tapybos laidotuvėmis nekvepia. Spalva, potėpis tebėra aktualūs (kas kad jie kiek kitokie). Erdvė – taip pat (kas kad tapybos kūrinyje ji kitaip traktuojama ar jos visai atsisakoma). Ir kas, kad kūrinyje susipina tikrovės, į kūrinį įžengia medijos – visa tai tik rodo gyvą tapybos alsavimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių