– Virsmą? Kokia buvote iki to laiko?

– Išmokau valdyti mintis ir jaustis taip, kaip tą akimirką reikia jaustis. Išgyvenau ir tėčio mirtį, ir sirgau, bet toliau turėjau linksminti. Turiu savo principus, taisykles. Bet po tos kelionės supratau, kokia stipri minties galia, kas yra pozityvus mąstymas, supratau, kad galiu  nukreipti mintis tinkama linkme, išmokau nuo minties pasijusti geriau, nesusirgti. Pasidarė dar įdomiau, iš kur į tavo gyvenimą ateina vieni ar kiti žmonės. Kuo giliau lendi, tuo daugiau informacijos ateina.

– Turite atsakymą, iš kur žmones atėjo į šią žemę?

– Oi, jūs dar giliau klampinate... Skrisdama lėktuvu iš Los Andželo kažkodėl netyčia atsisėdau greta žmogaus, kurį, atrodo, pažinojau visą ar kelis savo gyvenimus. Nors tarp mūsų – 60 metų skirtumas.

– Gyvenime nėra atsitiktinumų?

– Taip, nėra. Ir tuo ne tik tikiu, bet ir žinau. Ir geri, ir blogi dalykai nutinka neatsitiktinai. Analizuok – kodėl?

– Televizija, radijas, didžėjaus pultas, jūsų garsiųjų kojinių ir skarelių kūrimas. Nuo ko  jūsų siela uždainuotų labiausiai?

– Hm. Nuo pianino skambesio gražioje žemės vietoje. Kur nors paplūdimyje arba ant kalno. O manęs grojančios klausytų mano šeima.

Nesu muziejų, istorijos gerbėja. Nebent istorija turi gerą siužetą. Man labai patinka gamta, muzika ir žmonės. Išbandau save, kai yra įvairios situacijos. Paskutinė – ilgai ieškotas vieno kūrinio autorius, į dainą įdėjęs saksofono partiją, kurią noriu išmokti. Pagaliau jis atsiliepė, todėl dainą išmoksiu groti gyvai, esu grojusi būgnais su gatvės muzikantais, grojau gitara, noriu vėl groti pianinu.

Man patinka natūralūs dalykai. Nuo gamtos, tikros odos iki muzikos garsų.

– Sau jau atsakėte į klausimą, kokią pamoką šiame gyvenime turi išmokti jūsų siela?

– Šiandien į šį klausimą atsakyti dar negaliu, nors kasdien kažką suprantu ir išmokstu.

– Mėgstate rašyti, kas šaus į galvą. Ką parašytumėte dabar, iškart po mūsų pokalbio?

– Šiandien dėkoju už kiekvieną situaciją. Labai, labai daug dirbu, pavargstu, kartais po sunkių savaitės darbų naktį važiuoju į kitą Lietuvos galą ir turiu groti, o ryte žinau, kad vėl laukia darbai. Bet kasdien dėkoju už visas galimybes.

– Tačiau basa dar nevaikščiojate? Labai sunku vaikščioti basomis betono džiunglėse?

– Ne, dar ne. Nors, jei negyvenčiau Lietuvoje, galėčiau vaikščioti. Afrikoje daug kur žmonės valgo rankomis – su tuo susidūriau pirmą kartą. Iš pradžių bijojau, kai vietiniai kalbindavo taip valgyti, atmesdavau pasiūlymą. Bet po to suvokiau – esu svečias, tai jų šalis, jų kultūra, turiu ją įsileisti, nes aš čia atvažiavau. Ir atsivėrus viskas pasikeitė. Pasidarė gera ir lengva. Supratau, kaip vienu sakiniu galiu gražiai atsakyti, neįskaudinti, kad būtų gera ir jam, ir man. Supratau, kad galima bendrauti atvira širdimi, valgyti rankomis ir lakstyti basai.