– Lakstome po prekybos centrus ieškodami dovanų, stengiamės kuo gražiau papuošti namus, prigamintį kalną vaišių. Kaip ištrūkti iš šio maratono ir įprasminti švenčių laukimą?

– Kalėdos yra viena svarbiausių metų švenčių, tačiau visų pirma tai  laikas, skirtas artimiesiems. Tad svarbu turėti ir puoselėti tvirtas šeimos tradicijas. Sakydama – šeimos, turiu mintyje ne tik tėvus ir vaikus, bet ir senelius, kitus artimus giminaičius.

Yra įvairiausių būdų suteikti jaukumo šventiniam pasiruošimui. Vieni kartu gamina advento kalendorius ir prigalvoja įvairiausių smagių užduočių šeimos nariams, kiti kepa kalėdinius sausainius ar gamina rankų darbo žaisliukus eglutei. Kai tradicijos puoselėjamos metai iš metų, šeimos nariai ima laukti kalėdinio laikotarpio. Tai ir suteikia trokštamų gražių akimirkų ir nuostabiausių prisiminimų.

Nesinori vienareikšmiškai nurodyti, kokios šventės turėtų būti. Visi švenčiame taip, kaip mums atrodo tinkama. Tačiau man atrodo, kad žmonės šiais laikais yra gana sąmoningi – viešoje erdvėje daug kalbama apie tikrąją Kalėdų prasmę ir priešinimąsi begaliniam vartojimui.

– Švenčių laikotarpiu svarbiausia – šeimai būti kartu. Kasdien gyvendami beprotišku tempu artimiesiems neskiriame tiek laiko, kiek norėtume, o dėmesio stoką per šventes stengiamės kompensuoti dovanomis. Kuo pavojinga ši taktika?

– Bendravimas išties yra svarbiausia. Vaikams didžiausia dovana –  kokybiškai praleistas laikas su tėvais, užsiimant mėgstama veikla, – vaikščiojant gamtoje, vykstant į įdomią išvyką, žaidžiant stalo žaidimus. Gali būti, kad dėmesio stoką kai kurie bando kompensuoti dovanomis. O kiti dovanoja brangias dovanas, nes nežino, kaip kitaip galima parodyti šiltus jausmus, išreikšti rūpestį, pradžiuginti. Pirkti neretai skatina ir reklamos ar gudrūs prekybininkų šūkiai, bandantys įtikinti, kokios dovanos yra geros ir kas pradžiugintų mūsų artimuosius. Tačiau ruošiantis šventei reikėtų būti kritiškiems ir pagalvoti, ar to daikto artimajam tikrai reikia. Juk laiko su šeima neatstos joks daiktas. Žinoma, smagu dovanoti ir gauti dovanų. Tačiau svarbu, kad tai netaptų našta šeimos biudžetui ir papildomu stresu suvokus, kad išleista per daug.

Verta paminėti ir tai, kad į didžiąsias metų šventes dažnai sudedame pernelyg daug lūkesčių. Labai daug tikimės iš Kalėdų, viliamės, kad artimieji mus kaip nors neįprastai pradžiugins arba įvyks kažkas labai ypatingo. Tad po švenčių aplankantis liūdesys nėra retas atvejis. Žmonės dažnai jaučiasi prislėgti dėl neišsipildžiusių lūkesčių, nusivilia, kad Kalėdos buvo ne tokios, kokių jie norėjo. Vis dėlto, užuot visą darbą kraunant ant artimųjų pečių ir tikintis, kad jie mus pradžiugins, turėtume patys stengtis sukurti šventinę atmosferą ir gerą nuotaiką.

– Kokios šventinės akimirkos labiausiai įsirėžia į atmintį vaikams? Tikriausiai klaidingai manome, kad tai po eglute rastas didžiulis žaislas? Ką daryti, jei vaikai jaučiasi nusivylę, nes negavo to, ko norėjo?

– Verta pagalvoti apie gražius savo vaikystės prisiminimus. Kas jums labiausiai įsiminė? Greičiausiai ne dovana, o buvimas kartu. Vaikams visada norisi būti su tėvais, tad jiems į atmintį ilgam įsirėš pokalbiai, žaidimai, eglutės puošimas, sausainių kepimas. Visa tai ne tik mažieji, bet ir suaugusieji prisimena visus metus.

Suprantu, kad tėvams išties kyla nemažai galvos skausmo dėl dovanų. Tačiau svarbu suvokti, kad prastesniais tėvais  netampama dėl to, kad negalime nupirkti visko, ko vaikas nori. Tokiais atvejais vertėtų atsigręžti į šeimos vertybes. Kalėdos nenukrinta iš dangaus, jos yra visų metų pokalbių ir santykių tęsinys. Jei tėvai nuolat su atžalomis kalba apie vertybes, puoselėja santykius, pasirenka tinkamus drausminimo būdus, ne dovanos vertė bus svarbiausia. Jeigu nutiko taip, kad gavęs dovaną vaikas supyko, nusivylė, reikėtų priimti tą jausmą kaip natūralią jo emocijų išraišką. Negėdinkite vaiko, tiesiog supraskite, kad kartais visus aplanko nusivylimo jausmas. Tai yra gyvenimo procesas, mokantis priimti įvairias situacijas, suprasti jausmus ir išmokti su jais dorotis. Nepatenkintas noras padeda daug ko išmokti, paskatina vėliau pačiam kažką nuveikti gyvenime, kad tas noras išsipildytų.

– Kalėdos yra ramybės, susitaikymo, atleidimo metas. Tad šiuo laikotarpiu turbūt derėtų išspręsti visus nebaigtus ginčus?

– Gebėti susitaikyti ir atleisti – ypač svarbu. Tad, jei ieškojote progos tai padaryti, Kalėdos yra puikus metas. Atsiprašymas, taikos pasiūlymas, santykių atkūrimas nereiškia, kad žmogus yra silpnas. Būtent tas, kuris geba pirmas žengti žingsnį, turi daug drąsos ir stiprybės. Kalėdos – stebuklų laikotarpis. O ar gali būti geresnis stebuklas už susitaikymą? Dovanojame dovanas kitiems, tačiau ar pagalvojame, ką galėtume padovanoti sau? Išspręsti įsisenėjusį konfliktą būtų puiki dovana.

– Minėjote pošventinį liūdesį. Išties daugelį apninka mintys: tiek ruoštasi, stengtasi, o viskas jau pasibaigė ir rytoj – vėl į darbą. Kaip jų išvengti?

– Jeigu liūdesys jau aplankė, nereikia bandyti savęs apgaudinėti, kad nieko nevyksta, ir bandyti jo bet kokia kaina išvengti. Jei liūdna, svarbu apmąstyti, kas tą liūdesį sukėlė. Galbūt nutiko kas nors rimtesnio? O galbūt tai tik pošventinis nuovargis? Skirkite dėmesio sau, neignoruokite savo jausmų – visi jie labai reikalingi. Nebūtinai liūdime tik tada, kai jaučiamės nusivylę. Kartais būna liūdna ir dėl to, kad pasibaigė kas nors labai smagaus.

Retkarčiais paliūdėti būtina, tad nesinori žmonėms siųsti žinios, kad šios emocijos reikėtų vengti. Pastebiu, kad dažnai bijome pykčio, nusiminimo ar kitų panašių jausmų. Tačiau tai yra natūrali būsena. Tad tiesiog suteikite sau laiko pagalvoti. Užteks po darbo ramiai pasėdėti su puodeliu arbatos ir apmąstyti – kas nutiko, kad šiandien taip jaučiuosi? Jeigu šventės nenusisekė, ką būtų galima kitą kartą daryti kitaip? O gal kaip tik – buvo labai smagu? Tada galima paskambinti artimam žmogui ir padėkoti už laiką kartu, peržiūrėti šventines nuotraukas. Susidėlioti mintis padeda ir ramus pasitvarkymas namuose.

Tikėjimas stebuklais yra dalis vaikystės

Justinas Jarutis, dainų kūrėjas ir atlikėjas

T. Stuko nuotr.

Nesu tikras, ar vaikystėje tikėjau Kalėdų Seneliu. Labiau tikėjau, kad Kūčių naktį prabyla gyvūnai. Žinojau, kad mano paties senelis persirengia Kalėdų Seniu, nes jis visada kažkur dingdavo prieš šiam pasirodant su dovanomis. Sakyčiau, kad buvau gana nuovokus vaikis. Kita vertus, mūsų šeimoje buvo kiek kitokios tradicijos. Kalėdų rytą dovanų po egle neieškodavome – jas gaudavome Kūčių vakarą. Vaikystėje svajojau tapti krepšininku, tad prašydavau dovanų, susijusių su šia sporto šaka ir, žinoma, mašinėlių.

Dabar, kai sukūriau savo šeimą, gimė dukra, po truputį keičiame tradicijas. Manau, kad tikėjimas stebuklais yra dalis vaikystės. Juk džiaugsmą ir laimę dažniausiai sukelia mums nesuprantami, magiški dalykai. Tad svarbu kuo ilgiau išlaikyti vaikų tikėjimą stebuklais, nes suaugus magijos lieka kur kas mažiau.

Didžiosios metų šventės išties sukelia daugiau streso, tačiau jam nepasiduodu. Ne tik Kalėdos, bet ir visas gruodis man yra gana šventiškas laikotarpis. Esu muzikantas, tad visą mėnesį turiu galimybę ir pareigą linksminti žmones, suteikdamas jiems daug džiaugsmo. O Kūčių vakarienė su artimiausiais žmonėmis man – pats geriausias vakaras per visus metus. Džiugu, kad šiemet Kalėdų pirmąją dieną nekoncertuosiu, tad būsiu namie ir su šeima žaisiu stalo žaidimus.

Kalėdų Senelio pareigos ir džiugina, ir įpareigoja

Andrius Žiurauskas, aktorius, režisierius, renginių vedėjas

Puikiai prisimenu vaikystės Kalėdas Vilijampolėje pas babą. Dviejų kambarių bute susirinkdavo visa plati giminė – daugiau nei 20 žmonių. Iš rūsio tuoj būdavo atnešami ir sujungiami stalai, o tada nukraunami įvairiausiais valgiais. Mes, vaikai, žaisdavome miegamajame, o svetainėje prie milžiniško stalo vykdavo bendra vakarienė. Baba visada ruošdavo aguonpienį, kurio labai nemėgau. Gerai atsimenu ir Kūčių vakarą bei kleckus su žuvimi. Jų irgi nemėgau, tačiau prisiminus užplūsta didžiulė nostalgija.

Dabar dažniausiai visi susirenkame pas mano mamą, bet mūsų nėra tiek daug, kiek susirinkdavo anuomet. Vaikystėje tėvai mane lepino, nes buvau vienturtis. Nuo pat Kalėdų iki Naujųjų metų kasdien gaudavau mažyčių dovanėlių. Kiekvieną rytą bėgdavau prie eglutės ir žiūrėdavau, kas ten manęs laukia. Turėdavau tokį plastmasinį Kalėdų Seniuką, apklijuotą popierinėmis aplikacijomis ir prikimštą vatos. Prie jo atsirasdavo mandarinų, kurie tuo metu buvo didžiulis deficitas, saldainių. Sovietinis žaislų pasirinkimas buvo labai skurdus, tad verčiau gaudavau ką nors praktiško. Pavyzdžiui, pirštines ar kojines, dažniausiai močiutės megztas. Tokios, dabartinio vaiko akimis žiūrint, kuklios dovanos, buvo tikras Kalėdų stebuklas. Jas tėvai turbūt kaupdavo visus metus, kad galėtų per šventinę savaitę mane palepinti.

Šiandien man didžiausia šventė yra su artimaisiais puošti eglutę. Labai daug dirbu, esu tikras darboholikas, tad turiu pripažinti, kad savo šeimą matau retai. Todėl stengiuosi dėmesio stoką kompensuoti dovanomis. Tada jie ant manęs labai pyksta, kad išleidžiu tiek daug pinigų. Tačiau aš tokiu būdu bent šiek tiek nuraminu sąžinę, kad nerandu artimiesiems laiko kasdieniame gyvenime. Visada laukiu tų švytinčių veidų, kai žmogus išpakuoja dovaną. Kelinti metai iš eilės švenčiame tokias dvejopas Kalėdas. Pirmiausia važiuojame pas mano tėvus, o vėliau – pas mylimosios Emilės mamą. Arba atvirkščiai. Abiejose šeimose vyksta dovanų dalijimas ir didysis prisivalgymas. Visi ruošiasi ir trokšta, kad būtinai paragautum to patiekalo, dėl kurio kas nors prie viryklės praleido pusę dienos. Tokiu atveju labai nemandagu atsisakyti, tad visko paragauju.

Kalėdos man vis dar yra toks pat stebuklingas metas, kaip vaikystėje. Ne vienus metus Kauno lėlių teatre ir įvairiose miesto šventėse atlieku Kalėdų Senelio vaidmenį. Šios pareigos ir džiugina, ir įpareigoja. Visų pirma, Andrius Žiurauskas nėra Kalėdų Senelis ir Kalėdų Senelis nėra Andrius Žiurauskas. Vis dėlto tą akimirką, kai kiekvienas iš mūsų apsivelkame kostiumą ir užsimauname barzdą, mažųjų akyse tampame stebukladariais seneliais. Ne vienus metus Kauno klinikų Vaikų skyriuje lankiau vaikelius, kurie šventes, deja, turėjo praleisti ligoninėje. Apsirengęs Kalėdų Seneliu visiems linkėjau pačios geriausios sveikatos. Tikiu, kad Kalėdų Senelis mano linkėjimą išpildys. Žinoma, stebukladariu pats netapau – tai Kalėdų Senelis, kurio misiją aš tuo metu atlikau.

Magijos suteikiu savais ritualais

Dovilė Kundrotaitė, aktorė

Šeimoje dovanomis visada keičiamės Kalėdų rytą. Žinoma, vaikystėje dovanas po egle naktį padėdavo Kalėdų Senelis. Tuo metu neturėjau savo kambario, tad miegodavau svetainėje prie eglutės. Kiekvienais metais sau žadėdavau, kad tikrai neužmigsiu ir sulauksiu Kalėdų Senelio. Tačiau visada užmigdavau ir jo nepamatydavau.

Ypatingų tradicijų neturėjome, tačiau su tėvais ir seneliais kiekvieną kartą žaisdavome sugedusį telefoną ir panašius žodinius žaidimus. Smagiai prisijuokdavome ir įsikraudavome geros energijos visam vakarui.

Vaikystėje be galo norėjau šuniuko, tad kiekvienais metais prašydavau būtent jo. Tačiau tėvai vis kažkaip sugebėdavo mane perkalbėti. Tad iš Kalėdų Senelio gaudavau barbių ir kitų žaislų. Augant dovanos vis rimtėjo. Esu gavusi kompiuterį, gitarą, populiariuosius simsus. Įdomu tai, kad per Kalėdas nesulaukdavau tradicinių dovanų – saldainių, kojinių, kvepiančių žvakių. Tėvai laikėsi nuostatos, kad tokių niekučių galima nusipirkti ir šiaip. Dabar labai džiaugiuosi iš draugų dovanų gavusi puodelį ar kitą smulkmenėlę.

Prieš kelerius metus mane staiga aplankė suvokimas, kad Kalėdos man nebėra tokia stebuklinga šventė kaip anksčiau. Kai išsikrausčiau iš tėvų namų ir pradėjau savarankišką gyvenimą, šventės kažkodėl neteko dalies magijos. Pradėjau svarstyti, kodėl taip yra. Aišku, suaugus nebetiki Kalėdų Seneliu, tačiau juk švenčių esmė nėra vien jis. Tada supratau: kad įvyktų Kalėdų stebuklas, turi ir pats prisidėti prie jo kūrimo. Kitaip šventės taps tik apsikeitimu dovanų čekiais.

Todėl Kalėdoms magijos suteikiu savomis tradicijomis ir ritualais. Pavyzdžiui, su šeima ruošdamiesi Kalėdoms kelintus metus iš eilės kepame imbierinius meduoliukus. Ant jų glaistu užrašau draugų vardus, o per Kalėdas jiems padovanoju. Kiekvienais metais mano bičiuliai su nekantrumu laukia meduolių, o aš – paties kepimo. Taip pat mėgstu anksti nupirkti dovanas ir jas supakavus padėti po eglute. Žinoma, dovanas artimieji gali išpakuoti tik per šventes, tačiau be galo malonu jas matyti kantriai laukiančias savo šeimininkų.