Rūpintis savo kūnu

Mūsų kūnas – vieta, kur, norime to ar ne, gyvensime iki savo dienų galo. Ne, nekalbėsiu apie tai, kad estetiška išorė – raktas į pasitikėjimą savimi, tad būtinai reikia jau sausio pirmąją užmiršti visus angliavandenius ir bėgti į sporto klubą. Nes turbūt bent kažkuri dalis žmonių numesti ar priaugti kilogramų jau ir taip spėjo sau pažadėti. Ir jei tik pakaks užsispyrimo, o sveikas protas sulaikys nuo persistengimo, tikslas tik sveikintinas. Tačiau dažnai pamirštame, kad nuo mūsų taip pat bent kažkuria dalimi priklauso ir tai, kiek ilgai tuose savo namuose – fiziniame kūne gyvensime ir kaip kokybiškai. Dėl to labai gera idėja būtų metus pradėti ne tik nuo kardiotreniruočių, bet ir išsamaus sveikatos patikrinimo. Ką gali žinoti, gal stebuklingai pavyks užbėgti už akių didelėms problemoms, galinčioms apkartinti gyvenimą ir parodyti, koks iš tikrųjų menkniekis yra tie papildomi 5 kg.

Pailsėti

Pastaruoju metu būti užimtam, pervargusiam ir niekada neturėti laiko pasidarė tarsi buvimo sėkmingu ir reikalingu žmogumi sinonimu. Taip, turbūt labai retas sugeba kurti karjerą ir užsidirbti padoriam pragyvenimui nepersidirbdamas. Ir taip, paprastai formulė "ką įdedi – tą ir gauni" prasčiau ar geriau, bet veikia. Tačiau kai ilgesnį laiką į darbą, aplinkinių interesus ar bendrą visuomenės gėrį visko įdedi tiek, kad į save įdėti pamiršti net maisto (ar minimalias šešias valandas miego per parą), kartu su pakeltu atlyginimu ar pasididžiavimo žvilgsniais gali gauti kitų "dovanėlių". Pavyzdžiui, nerimo sutrikimų, nervų sistemos išsekimą, kuokštais slenkančius plaukus. Čia mažiausiai. Todėl užuot žadėjus sau šiemet dar geriau pasirodyti profesinėje srityje, gal pažadėkime net ir už mažesnius pasiekimus save apdovanoti. Ne griausmingu vakarėliu, už kurį nei kepenys, nei smegeninė nepadėkos, o kad ir jaukiu vakaru išjungus telefoną ar savaitgaliu SPA, kai didžiausias rūpestis – į kurią pirtį eiti.

Pozityvumo!

Kiekvienam būna akimirkų, kai atrodo, kad visas pasaulis nusprendė išvesti iš proto – darbai kaupiasi tiesiog geometrine progresija, lyti ima būtent tada, kai užmiršti skėtį, nebesusikalbi su namiškiais ir visi tie pažadai būti geresniam kitiems ir sau ima blankti prieš troškimą pasiųsti visą pasaulį velniop. Pasidalysiu viena praktika, kuri man pačiai labai padėjo, kai turėjau nelengvų etapų. Maža ką, gal iš emocinių duobių padės išbristi ir kitiems. Žodžiu, buvau nusprendusi kasdien į knygutę užrašyti po tris dalykus: pirma – ką aš gero padariau kitiems; antra – ką gero man padarė kas nors kitas; trečia – ką gero padariau dėl savęs.

Tas gėris – subjektyvus dalykas, bet sąrašėlyje (nei iš mano, nei iš aplinkinių pusės) tikrai nenugulė tokie utopiški žygdarbiai kaip vedlio šuns išgelbėjimas iš gaisro ar donorystei paaukotas inkstas. Užtat tokių įrašų kaip "malonus vyras davė man trūkstamus 30 centų parkavimui", "užuot burbėjusi dėl lėtų besimokančios kasininkės tempų, su šypsena palinkėjau jai sėkmės naujame darbe" ar "pasigaminau padorius pusryčius vietoj įprastinės kavos ir saldainio" atsirado daugybė. Be to, kad ėmus knygelę vartyti tomis akimirkomis, kai jau visai prastai, neišvengiamai pakyla nuotaika, dar yra ir kitas jos poveikis. Kažkaip ilgainiui pradedi matyti ir vertinti tuos smulkius kasdienius dalykus, kurie anksčiau praslysdavo pro akis. O tada kur kas rečiau atrodo, kad aplink viskas tik juoda.

Be dalykų, maitinančių ego, ambicijas ar piniginę, svarbu rasti ir kažką, kas būtų tarsi medus sielai.

Taupyti laiką

Gyvenime turbūt tėra du brangiausi dalykai – sveikata ir laikas, kadangi praradus juos, sugrąžinti beveik neįmanoma. Ir nors dauguma prasčiau ar geriau moka tvarkytis su finansų taupymu, būtent laiką dažnai taškome taip, lyg turėtume jo visą amžinybę. O taip anaiptol nėra. Todėl labai naudinga bent po truputį mokytis nebegaišti valandų pokalbiams su neįdomiais ar nemaloniais žmonėmis, neužmušinėti vakarų žiūrint jau dukart matytus serialus ar abejingai trečią kartą per dieną slenkant feisbuko naujienų srautu. Labai gali būti, kad jei po truputį atsikratysime šių įpročių, pastebėsime, kiek laisvo laiko atsirado tarsi iš niekur.

Atsikratyti baimių

Turbūt vienas pagrindinių aspektų, skiriančių brandų žmogų nuo kompleksuoto paauglio yra tai, kad brandus žmogus puikiai žino savo pranašumus bei trūkumus ir sugeba save priimti tokį, koks yra. Ne, tai anaiptol nereiškia mąstymo "bendrauju kaip chamas, bet toks jau mano charakteris, ką padarysi". Tačiau yra labai daug dalykų, dėl kurių kompleksuojame, nors iš tikrųjų nei mums, nei juolab aplinkiniams, tai neturėtų trukdyti gyventi. Tai įprotis net ir vasarą prakaituoti džinsuose dėl (dažniausiai tik jums vienai ir pastebimo) celiulito, kuklinimasis kalbėti angliškai dėl ryškaus akcento, baimė užkalbinti patikusį žmogų, nes "o kas, jei pasirodysiu kvailas ir mane pasiųs velniop". Gyvenimas yra labai trumpas. Ir žmonės prisimins jus tikrai ne pagal duobutes ant šlaunų ar ilgą nosį. Atmintyje, tiek jūsų, tiek ir aplinkinių, išliks smagios akimirkos, nutrūktgalviški nuotykiai, įdomūs pokalbiai. Ir visiška nesąmonė juos iš savęs atimti vien dėl savo, kartais dar ir įsivaizduojamų trūkumų.

Atrasti džiaugsmą

Skirtingai filosofijai "Work, sleep, repeat" (liet. "Dirbti, miegoti, kartoti"), gyvenimas nėra vien diplomai, paaukštinimai, nesiliaujantis bėgimas ir priedai prie atlyginimo. Taip, tai reikalinga kasdienybės dalis, tačiau ne žmogaus egzistencijos variklis. Todėl be dalykų, maitinančių ego, ambicijas ar piniginę, svarbu rasti ir kažką, kas būtų tarsi medus sielai. Gal tai bus niekada neskaitytas rašytojas, kurio atrasti darbai atrodys tarsi užrašytos jūsų paties niekada nesuformuluotos ir neišsakytos mintys, galbūt drąsa pagaliau išmokti plaukti ar važiuoti dviračiu, o gal virtuvės technika, leisianti sau įrodyti, kad sugebate iškepti visai padorų pyragą. Nes kad ir kokie rimti bei suaugę būtume, laimė ir yra rasti progų kikenti kaip vaikui.