– Naujieji metai jums prasideda su nauja laida. Kaip gimė jos idėja?

– Iš tiesų tai Aistė (M. Katlerio sužadėtinė Aistė Kabašinskaitė – red. past.) man pasiūlė šio projekto idėją, pamačiusi, kiek daug pastaruoju metu man pradėjo reikšti ir kaip patikti maistas. Suprato, kad aš galiu su žmonėmis apie maistą kalbėti pusę valandos. Jos dėka, atrodytų, paprastame pokalbyje pradėjau matyti skirtingus kampus, kodėl ir kitiems tai galėtų būti įdomu. Jeigu ne Aistė, aš šios idėjos nė nebūčiau įgyvendinęs.

Esu vedęs ne vieną pokalbių laidą, dirbęs „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ ir savo tinklalaidėje kalbinu svečius. Man patinka kalbinti žmones, manau, sugebu juos atverti, linksmai pasišnekėti. Mano manymu, televizijoje interviu dažniausiai būna per daug rimti arba labai vienodi, nes visi bando klausinėti apie skyrybas ar dar kokius nors dalykus, kurie padeda surinkti daugiau peržiūrų.

Bandysiu šnekėtis apie patį žmogų, bet linksmai, nelendant į skandalus, o tiesiog siekiant parodyti, koks žmogus yra. Žodžiu, atskleisti jo gerąsias puses.

Kviesdamas savo svečius pokalbio kiekvieno prašau įsivaizduoti, kad tai yra paskutinė vakarienė jo gyvenime, o aš – paskutinis žmogus, su kuriuo jie šneka. Noriu, kad jie pradėtų taip mąstyti, pagal tai susidarytų savo meniu ir galbūt papasakotų istorijų, kurių dar niekada nepasakojo.

– Ar nesistengsite ieškoti sensacijų, iškvosti paslapčių?

– Taip. Žinau, kad toks dažniausiai būna žurnalistų tikslas. Tačiau, kad kalbėtum rimtai, tu pats turi būti rimtas. Aš nesu rimtas žmogus. Man patinka šnekėtis nerimtai. Žinoma, jeigu žmogus atsivers, ką nors papasakos – kodėl gi ne? Juk paskutinė vakarienė lyg ir turėtų būt paskutinis žmogaus pokalbis, o tada jis visokių dalykų gali pripasakoti. Tačiau mano pašnekovams juk dar teks grįžti į gyvenimą, tad negali jie visko atvirai išpasakoti... Nors, manau, kiekvienas žmogus turi tokių istorijų, kurių gal nėra iki galo papasakojęs. Žiūrėsime, kaip mums seksis. Vis dėlto manau, kad publicistika tikrai nebus varomoji šio projekto dalis.

Laidoje žiūrovai tikrai neišgirs tų istorijų, kurias žinomi žmonės pasakotų jau 64 kartą. Aš to vengsiu. Jei jūs norite išgirsti tai, kas garsiems žmonėms nutiko prieš 20 metų, turbūt tai nebus jūsų laida – galite tai pasigūglinti. Čia viską matysime kitu kampu – pašnekovams reikės daug ką įvertinti, į klausimus pasižiūrėti kitaip.

D. Kudriavcevo / Fotodiena nuotr.

– Jūs domitės garsių Lietuvos žmonių gyvenimais ar teks specialiai dėl šios laidos labiau padirbėti šia kryptimi?

– Na, šios laidos tikslas, kad žmonėms būtų įdomu, ką žmogus valgytų per paskutinę vakarienę. Vadinasi, laidos svečias turi kažkiek rūpėti, jis turi būti žinomas ir jau nemažai laiko. Tad kylančios žvaigždės į šį konceptą nelabai tinka, nors gal ir tarp jų yra įdomių žmonių. Manau, yra Lietuvoje, pavyzdžiui, policininkų, kurie gali įdomiai papasakoti apie savo darbą, bet ar žiūrovui rūpi, ką žmogus, apie kurį jie nieko nežinojo iki tos laidos, valgys per paskutinę vakarienę? Nemanau.

Tad į laidą kviesiu žmones, kurie tikrai gerai žinomi ir kurie mane žavi. Mano darbas bus linksmai su jais pasikalbėti ir galbūt atskleisti dalykų, kurių žiūrovai apie juos dar nežinojo: per žaidimus, testus, hipotetinius klausimus, nes ir pats laidos konceptas yra hipotetinis. Į televiziją atsinešiu visa tai, ko išmokau internete, ir pažiūrėsiu, ar televizijoje tinka toks internetinis formatas.

Gerai žinomų žmonių mes jau senokai ieškome. Turiu nemažą komandą, su kuria žiūrime įvairius interviu, ir stengsimės, kad mūsų laidoje tos pačios istorijos nesikartotų, kad žiūrovai jose apie tuos pačius žmones sužinotų ko nors naujo.

– Jums patinka plepėti apie viską ir apie nieką?

– Taip, labiausiai man patinka paplepėti apie viską ir apie nieką. Manau, humoristinis turinys, net ir su rimtais nukrypimais, daug labiau tinka. Pusvalandį klausyti vien tik rimtų temų?.. Nežinau, ar šiame amžiuje įmanoma lengvai išlaikyti žiūrovo dėmesį. Manau, lengviausia išlaikyti dėmesį, kai yra humoristinis turinys su rimtesniais intarpais, o ne rimtas turinys su vienu juokeliu.

Į laidą kviesiu žmones, kurie tikrai gerai žinomi ir kurie mane žavi. Mano darbas bus linksmai su jais pasikalbėti ir galbūt atskleisti dalykų, kurių žiūrovai dar apie juos nežinojo.

– Ar tikite, kad žmogus gali atskleisti savo paslaptis dalyvaudamas televizijos laidoje?

– Nuo žmogaus priklauso. Yra tokių žmonių, kurie gali ir autobusų stotelėje nepažįstamiems žmonėms atskleisti savo paslaptis. Vieni žmonės gyvi savo paslapčių atskleidimu ir tuo įdomūs, kiti supranta, kad jie gali labai privačiai gyventi ir vis tiek būti įdomūs.

– Ar visus lengva įkalbėti tokiam pokalbiui?

– Šis formatas jau startavo internete – yra aštuoni ar devyni epizodai, tad jis nebus visiškai naujas. Pradžia padaryta, vėžės yra. Kiek žmonių kviečiau, tik du atsisakė. Tačiau tai buvo tie žmonės, kurie į jokias laidas neina, todėl asmeniškai nepriėmiau. Net prieš kviesdamas žinojau, kad jie tikriausiai atsisakys.

– Ar jūs pats dalyvautumėte, jeigu reikėtų būti ne laidos vedėju, o pašnekovu?

– Aš 100 proc. dalyvaučiau. Man netgi labiau patiktų dalyvauti, negu kalbinti. Tačiau negaliu kurti laidos, kurioje aš valgau ir manęs klausinėja, tad turiu aš klausinėti. Smagu tai, kad ir aš gaunu paragauti, valgau kartus su svečiu ir aptariame jo gyvenimą per maistą. Apie žmogų daug galima pasakyti iš to, su kuo jis draugauja, kokia jo moteris, kokias dainas dainuoja. Manau, labai daug galima pasakyti ir iš to, koks jo ryšys su maistu. Kiekvienas patiekalas į gyvenimą paprastai ateina su kokia nors istorija. Tad maistas – naujas kampas, kaip dar galima pažinti tuos gerai žinomus žmones.

D. Kudriavcevo / Fotodiena nuotr.

– Koks jūsų laidoje paskutinės vakarienės vaidmuo? Kviesdami žmogų į laidą paklausiate, ką jis norėtų valgyti, jeigu tai būtų jo paskutinė vakarienė?

– Taip. Prieš atvykdamas į laidą kiekvienas garsus svečias pasirenka net penkis patiekalus, kurie jam kelia daugiausia sentimentų, primena apie svarbiausias akimirkas ar reikšmingiausias keliones. Gal vos kartą ragautą, bet nepamirštamą skonį. Kol mes kalbėsimės, talentingasis virtuvės šefas Martynas Meidus visa tai pagamins.

Penki patiekalai – rimta vakarienė. Pašnekovai patys išsirenka, visas pasaulio meniu atviras. Vienai laidai omarą siuntėmės net iš Australijos. Tad pašnekovai tikrai gali savęs neriboti. Jie pinigų už dalyvavimą laidoje negauna, tai bent jau gali užsisakyti kokio nori maisto.

Apie žmogų daug galima suprasti ir iš to, ką jis renkasi valgyti. Kai kurie galbūt yra sentimentalūs, kiti mėgsta paprastus patiekalus, treti – išskirtinai prabangius. Manau, pagal maisto pasirinkimą galima pamatyti kitą žinomų žmonių pusę.

Pakutinės vakarienės konceptas man patinka ir dėl to, kad, pažadėjus pamaitinti, lengviau svečių prisikviesti. Pavyzdžiui, kai su Arūnu Valinsku kalbėjau, jis sakė: būtum šiaip pakvietęs, nežinau, ar būčiau atėjęs, bet kai pažadėjai, kad omaras bus – turėjau ateiti. Su maistu, tikiuosi, pavyks prisikviesti įdomesnių svečių, tuos, kurie gal paprastai neitų.

– Sakėte, kažkiek laidų jau nufilmuota ir yra internete. Ar buvo, kas per tą laiką tikrai nustebino?

– Man patiko pirmasis epizodas, kurį filmavome, – pokalbis su humoristu Mantu Bartuševičiumi. Jis labai įdomių istorijų papasakojo apie kiekvieną patiekalą. Labai gerai ir protingai buvo pasirinktas meniu. Dar aktorius Giedrius Savickas labai šauniai išsirinko meniu ir papasakojo įdomių istorijų. Turbūt labiausiai nustebino Kauno „Žalgirio“ treneris Andrea Trinchieri. Jis pateikė pageidaujamą meniu su trumpu aprašymu prie kiekvieno patiekalo, kodėl pasirinko būtent tą, ir dar prie kiekvieno priderino vyną. Galima buvo suprasti, kad žmogui maistas gal net yra pirma, o krepšinis – antra aistra. Man buvo labai smagu, kad Andrea į šį reikalą pažiūrėjo rimtai, apie savo meniu galvojo net kelias dienas.

– Ar jūs pats galvojote, apie ką kalbėtumėte ir kokį maistą rinktumėtės paskutinei vakarienei?

– Taip, esu mąstęs. Esu įsitikinęs, kad paskutinį kartą norėčiau kalbėtis rimtai – ir apie komediją, ir apie dramą. Tačiau visada ateini žinodamas, apie ką nori arba nenori kalbėti, bet galiausiai vis tiek pasitiki tuo, kuris kalbina. Jeigu jam tai įdomu, vadinasi, įdomu bus ir kitiems.

Dėl maisto – nenoriu visko išduoti, nes galbūt kada nors rengsime sezono uždarymo laidą, kur aš atskleisiu savo paskutinę vakarienę. Vienas patiekalas tikrai būtų cepelinai su balandėliais.

Kai aš grįžtu į Lietuvą iš kokios nors kelionės, visada iškart užsisakau cepelinų ir balandėlių ir juos kartu valgau. Lėkštėje cepelinas, balandėlis, o tarp jų – grietinė. Man jie visai puikiai dera. Tada aš jaučiuosi grįžęs į Lietuvą.

Ir, žinoma, uogos. Paskutinei vakarienei tikrai norėčiau lietuviškų uogų. Jeigu tuo metu būtų įmanoma gauti žemuogių, tai būtų žemuogės, suvertos ant smilgos. Jeigu ne, galbūt avietės, šilauogės, gal braškės. Uogų 100 proc. būtų.

Galbūt būtų ko nors, kas primena keliones. Pavyzdžiui, iš viso Azijos regiono pasiimčiau vieną patiekalą – rameną. Tai mišinys tarp lietuviui tokio suprantamo maisto kaip sriuba ir japoniškos kultūros. Gerti pasiimčiau kokteilį su alumi.

D. Kudriavcevo / Fotodiena nuotr.

– Ar domėjotės, kaip, pavyzdžiui, prieš paskutinę savo vakarienę elgiasi nuteistieji?

– Kai kurie pasiima tik aviečių. Kiti sudaro vakarienę iš dvylikos patiekalų. Tą paskutinę dieną prieš bausmę pasitaiko ir taip, kad jie galiausiai atskleidžia visus savo nusikaltimus. Kai nebeturi ko prarasti, žmonės atsiveria. Galbūt ir man pavyks taip atverti garsenybes.

– Kokių dar turite televizinių planų?

– Kol kas daugiau jokių, nes aš čia jau ir taip užbombarduosiu žiūrovus ir šeštadienį (laida „GalvOk“ – red. past.), ir sekmadienį. Sakyčiau, gal jau mano veido užteks. Šiokiadienius paliksiu kitiems.

Turiu projektą dar ir internete, savo jutubo kanale „Negyvas eteris“. Tai, kaip sakoma, nenoriu viena šikna bandyti visų kėdžių užsėsti. Kol kas labai tikiuosi susitvarkyti su šiais dviem projektais. Kiek jie truks? Nežinia, nes televizijos tinklelis labai nepastovus – nežinai, pritrauksi žiūrovų ar ne, patiks laida ir žiūrimumas šaus į viršų ar priešingai. Dabar 85 proc. savo laiko skiriu būtent projektui „Paskutinė vakarienė“. Labai norėčiau, kad jis rastų kelią į žmonių širdis.

Kiekvienas patiekalas į gyvenimą paprastai ateina su kokia nors istorija. Tad maistas – naujas kampas, kaip dar galima pažinti tuos gerai žinomus žmones.

– Ar nuo televizinių darbų lieka laiko laisvalaikiui, pasirodymams, asmeniniam gyvenimui?

– Asmeniniam gyvenimui aš pasidarau laiko. Randu laiko ir Aistei, ir su šuniu pabūti, ir pats su savimi. Kol vaikų neturiu, dar galiu puikiai žongliruoti visais šiais dalykais.

– Dažniausiai esate pristatomas kaip komikas. Jus tai tenkina?

– Taip. Aš nesu pramoginių renginių vedėjas. Komikas, humoristas – manau, šie žodžiai geriausiai mane apibūdina. TV laidų vedėjas? Ne. Komikas man yra geriausias titulas – labai puikiai mane apibūdina ir man tinka. Nors prezidentas gal būtų tinkamiausias. Neseniai įkūriau mažąją bendriją, tai pasivadinau prezidentu. Galėsiu mamai sakyti, kad aš prezidentas. Rinkausi tarp generalinio komisaro ir prezidento. Galvoju: ai, būsiu prezidentas.

– Ar egzistuoja sritis, apie kurią, jūsų manymu, nepriimtina juokauti?

– Nežinau. Manau, reikia pasverti, ar daugiau žmonių bus nepatenkintų, ar juoksis. Jeigu aš kalbu, tarkime, su sunkiai sergančiu žmogumi, tai tikrai nejuokausiu ta tema. Dar tikrai nedarysiu nieko, kad žmogus pasijustų nejaukiai. Čia kalbant apie pokalbių laidas.

Jeigu esi scenoje, uždarame rate, tarp žmonių, kurie nusipirko bilietą ir atėjo tavęs paklausyti, ir jie žino, koks tu komikas, – nematau nieko blogo pajuokauti bet kokia tema. Netgi ta, kuri galbūt yra aštri ar kaip, sakoma „too soon“ – per anksti. Tačiau tada juokelis turi būti geras.

Šiaip nebekuriu savo karjeros mėgindamas būti tokiu komiku, kuris juokauja apie tai, apie ką kiti nedrįsta juokauti. Matyt, su metais prarandi savo tuos ašmenis ir tiesiog nori, kad nebūtų pykčio, visi būtų laimingi. Susirenkame kaip prie Kūčių stalo, kad kuo sklandžiau viskas praeitų.

D. Kudriavcevo / Fotodiena nuotr.

– Geras humoro jausmas – tai įgimta ar to galima išmokti?

– Galima jį išlavinti. Jeigu Dievas nedavė, tai nedavė.

Taip, tai lavinamas dalykas, kaip ir meno suvokimas, muzikinė klausa. Gali išmokti pagrindų. Tačiau, manau, daugelis esame matę tikrai ne vieną žmogų, kuris labai nori būti komiku, bet jam tiesiog neduota – jis nepagauna esmės, nesupranta komedijos taisyklių. Bet kurioje draugų grupėje yra žmogus, kuris pasakoja juokelius, bet, kaip sakoma, niekaip nenuleidžia lėktuvo, niekam tie juokeliai nejuokingi. O jis vis bando ir bando... Iš kur pas juos tas užsispyrimas, kad aš vis tiek ką nors prajuokinsiu, to aš nesuprantu.

Ne, ne visiems duota. Tai ir labai gerai. Nereikia mums 3 mln. humoristų. Turi kas nors ir kitus darbus dirbti.

– Ko palinkėtumėte šiais metais – sau ir kitiems?

– Linkiu sau ir kitiems, kad 2025-ieji nebūtų blogesni, nei buvo 2024-ieji. Kad pradėtų gerėti situacija pasaulyje. Kad galėtume daryti tai, ką planuojame, ir laikytis plano, kurį turime. Kad likimas nekaišiotų mums pagalių į ratus.