Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centras miestelėnams organizuoja Užgavėnių šventę ir kviečia visus dalyvauti persirengėlių linksmybėse, drauge deginti Morę, varyti žiemą iš kiemo ir kviesti pavasarį.

Kai iki Velykų – 46 dienos

Žiemos išlydėjimo papročiai žinomi visoms Europos tautoms, tačiau skiriasi jų formos, laikas ir trukmė. Dar XX a. pradžioje Užgavėnes Lietuvoje žmonės šventė tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau – tik antradienį, 46 dienas prieš Velykas. Smagu, kad lietuviai dar nepamiršo ir išlaikė kone svarbiausius Užgavėnių akcentus: linksmumą, triukšmingumą, valgius, vaišes, būrimus, pasivažinėjimus, žiemos ir pavasario (Lašininio ir Kanapinio) kovą, persirengėlių vaikštynes ir kitus.

Lietuvių Užgavėnės ir šiandien neįsivaizduojamos be kaukėmis persirengusių žmonių šurmulio. Svarbus persirengėlių vaidmuo šiandien atiteko vaikams, ir pati šventė savotiškai tapo vaikų linksmybėmis. Seniau vaikai tik stebėdavo persirengėlių vaikštynes, bet kartais atsitikdavo taip, kad jie atlikdavo žydų ar čigonų vaikų vaidmenis.

Lietuviškas karnavalo kaukes žmonės pasidarydavo patys. Jose atsispindėdavo ne tik žmonių vaizduotė, išradingumas, bet ir senieji tikėjimai, apeigos, simboliai.

Prasmes aiškina skirtingai

Ką iš tiesų pasakoja Užgavėnių kaukės, iš kur jos atkeliavo ir ką simbolizuoja?

Tyrinėtojai įvairiai interpretuoja apeiginių kaukių nešiojimą. Sutardami, kad tai senovinio ritualo liekanos, skirtingai aiškina kaukių prasmes. Gyvulių kaukėse įžvelgiama totemizmo reliktų (žvėris laikomas genties protėviu, globėju), kiti kaukes sieja su mirusiųjų kultu arba vaisingumo magija.

Žodžio kaukė etimologija tvirtai susieja persirengėlius su mirusiųjų pasauliu. Daugelio tautų kalbose pats žodis reiškia numirėlį. Neatsitiktinai veidą slepiančias kaukes mūsų senoliai skaptuodavo tik iš tam tikrų rūšių medžio – beržo, alksnio, drebulės. Mitiniuose tikėjimuose šios medžio rūšys susijusios su požeminiu pasauliu.

Ir dabar dar galime pamatyti visus pagrindinius tradicinio persirengėlių būrio personažus: žydą, čigoną, mešką, gervę, ožį, giltinę, velnią, daktarą ir kitus.

Gyvūnų kaukės – seniausios

Mokslininkų nuomone, seniausios yra gyvūnus vaizduojančios kaukės.

Persirengimas "arkliais" buvo siejamas su žemės derlingumo pakėlimu ir su magija apsaugoti arklius nuo nelaimių. Ožiui nuo senų senovės priskiriama didelio vaisingumo galia. Per Užgavėnių apeigas vedžiojamo "ožio" vaisingumas turėjęs persiduoti žemei ir ją paveikti. Šis tikėjimas kilo iš pirmykštės filosofijos, kad tarp gyvulio ir žemės vaisingumo nėra skirtumo. Meškos atbudimas iš žiemos miego skelbė pavasario sugrįžimą. Žvėris buvo laikomas mitiniu protėviu, globojančiu savo gimtinę bei saugančiu nuo visokių blogybių, piktų jėgų, taip pat suteikiančiu gerovę, sveikatą ir vaisingumą.

Daug pokštų prikrėsdavo "velnias", kuris dažnai būdavo persirengėlių vadas. Demoniškos būtybės – velniai ir giltinės – yra naujesnės kilmės, atsiradusios krikščionybės tradicijų įtakoje.

Vaizduoja kitus žmones

Didžioji dalis persirengėlių per Užgavėnes vaizduoja ir žmogiško pavidalo būtybes – žydus, čigonus, vengrus, elgetas, vengrus – daktarus. Tiesa, XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje kalėdinio laikotarpio "čigono" išvaizda beveik niekuo nesiskyrė nuo Užgavėnių "žydo" ar "elgetos".

Užgavėnėse sutinkami svetimtaučiai buvo vaizduojami ne tik atskleisti savitas tautines ypatybes ir išvaizdą, bet jų veiksmuose galime įžvelgti ir karnavalinio išvirkštumo. Dažnai čigones vaizdavo moteriškais drabužiais apsirengę vyrai. Persirengėliai vaikus nešdavosi žemyn galva, vilkėdavo vilna į viršų išverstus kailinius.

Neabejotina, kad persirengimas žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis, demonais siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus, tačiau šiuolaikiniam žmogui sunku suvokti, ką mūsų protėviai tomis kaukėmis vaizdavo.

Sekmadienį, vasario 22 d., 15 val. visi miestelėnai ir persirengėliai kviečiami triukšmingai švęsti Užgavėnes ir palydėti žiemą Meno kieme ( Daržų g. 10).