Atsivėrė industrija

Kazlų Rūdoje gimusi ir augusi G. Jackytė, kaip pasakytų ne vienas, pasirinko ne patį moteriškiausią sportą. Paviliota Rytų kovos menų, jauna mergina apsivilko kimono. Paradoksas – tuo pat metu, kai kovėsi ant tatamio, Giedrė ėmė dairytis į šokius, kol galiausiai suprato, kad jie ir yra didžiausia jos aistra.

„Su mama sutarėme, jei per metus neįstosiu į šokių universitetą Londone, grįšiu į Lietuvą“, – dvyliktos klasės baigimo sandorį prisiminė G. Jackytė.

Sėkmė devyniolikmetei tąkart plačiai nusišypsojo. Mergina įstojo į šiuolaikinio šokio specialybę ir ant parketo sukosi iki paskutinio kurso, kai dėl patirtos traumos teko daryti pertrauką. Ją Giedrė išnaudojo ne tinginystei. Atsitiktinė pažintis su žmogumi, kuris užsiima Filipinų kovos menais, jauną moterį grąžino ant tatamio, o visai netrukus dėl savo gebėjimų kovoti ji sulaukė siūlymų filmuotis kaip kaskadininkė-dublerė.

Pasižymėjus: lietuvės vardas žinomas jau ne vienai kino žvaigždei. G. Jackytės asmeninio archyvo nuotr.

„Kovos menai man atvėrė duris į kino industriją, – G. Jackytė prisiminė pirmą nedidelį vaidmenį, po jų – ir kur kas svarbesnius. – Pasaulis mažas, nors Londonas atrodo didelis. Vieni per kitus pradėjo mane rekomenduoti.“

Kartu su aktoriais Johnu Hannah ir Radha Mitchel lietuvė vaidino šių metų pabaigoje arba 2025-ųjų pradžioje pasirodysiančiame veiksmo filme „Bad Day at the Office“, „Žvaigždžių karų“ seriale „The Acolyte“, o vos prieš kelias dienas baigė filmuotis Jasono Stathamo filme „Levons Trade“. Kino juostoje lietuvė buvo vienos aktorės kaskadinių triukų dublere.

„Darbas su J. Stathamu ir jo komanda buvo labai įdomus. Įgijau daug neįkainojamos patirties“, – lietuvė pasakojo, kad J. Stathamas buvo labai draugiškas, su visais bendravo ir nepriminė įnoringos žvaigždės.

Rizika – neatsiejama

Savo darbo Giedrė neapibūdintų kaip sunkaus, nes, kai darbas  mėgstamas ir tampa gyvenimo būdu, sunkus jis esą ir negali būti. Tiesa, rizikingas, o kiekviena klaida gali kainuoti net ir gyvybę.

Tokių atvejų kino pasaulyje buvo ne vienas. Antai, 2017 m. rugpjūtį veiksmo filmo „Deadpool“ tęsinio filmavimo darbus Vankuveryje pristabdė tragedija – žuvo kaskadininkė.

Būna, pavargstu, bet tada pasižiūriu varžovių kovų įrašus ir noras ilsėtis dingsta.

Ji nesuvaldė motociklo, trenkėsi į pirmame dangoraižio aukšte įrengtą studiją vitrininiais langais. Profesionali sportininkė buvo skubiai išvežta į ligoninę, tačiau nuo patirtų sužalojimų mirė. Tų pačių metų liepą filmavimo aikštelėje žuvo TV serialo „Gyvi numirėliai“ kaskadininkas. Filmuojant grumtynių sceną, jis turėjo iškristi iš balkono. Vyras paslydo, bandė rankomis užsikabinti už balkono krašto, bet galiausiai stačia galva krito iš 6,7 m ant betono grindų šalia saugos čiužinio. 2016-aisiais kovo pabaigoje požeminėje slėptuvėje Vilniuje, Šilo gatvėje, vyko filmavimas, skirtas Europos humanitarinio universiteto, kuriame studijuoja baltarusių studentai, bakalauro programos „Medijos ir komunikacija“ baigiamajam darbui. Vienam kaskadininkui teko filmuotis atviros ugnies scenoje. Filmo kūrėjai turėjo tik vieną gesintuvą, kuris tąkart nesuveikė. Žmogų teko gesinti parankinėmis priemonėmis. Daugiau kaip pusę kūno apdegęs vyras į ligoninę buvo paguldytas ištiktas komos ir mirė.

„Visi esame žmonės, todėl visko gali atsitikti. Net ir kritimas laiptais, kuris žiūrovui atrodo nesudėtingas triukas, gali būti labai rizikingas. Todėl šiame darbe labai svarbu komanda. Įsiklausymas, susikalbėjimas“, – kai žinai, kaip viską padaryti ir neleki galvos pametęs, kaskadininko darbas, anot pašnekovės, ne pavojingesnis, nei sėdėti ir gerti arbatą.

Prioritetai: šokiai liko praeityje, nes dabar visą savo laiką Giedrė skiria kovos menams ir kinui. G. Jackytės asmeninio archyvo nuotr.

Norėtų išbandyti daugiau

Kaskadininkai scenoms kviečiami pagal savo specifiką. Vieni geriau žinomi kaip patyrę kovotojai, kiti – gebėjimais meistriškai valdyti automobilį. Yra ir universalių dublerių-kaskadininkų, per ilgus metus sukaupusių solidų patirties bagažą.

Lietuvei neteko būti sprogdintai, partrenktai ar pašautai. Daugiausia filmavimo aikštelėje jai tenka kovoti. Vis dėlto vienoje scenoje turėjo degti Giedrės rankos, tačiau dėl laiko stokos to buvo atsisakyta. Filmavimai trunka ilgai, kai kurias scenas reikia kartoti ne kartą. Žinoma, pasitaiko išimčių, kai rezultatą tenka išgauti per vieną vienintelį bandymą.

„Tai atvejai, kai riboti resursai ir filmuoti skirtos tik vienos durys, kurias reikia išlaužti, arba vienas langas, pro kurį reikia iššokti“, – užkulisinio darbo niuansus atskleidė dublerė-kaskadininkė, kiekvieną akimirką besimėgaujanti tuo, ką daro. Veikiausiai dėl to jai labai apmaudu, kad ši veikla jos gyvenime atsirado ne prieš dešimt metų, o tik prieš kelerius.

„Kovos menai mane atvedė į filmus, todėl labai norėčiau save išbandyti kaip aktorė, net ir prodiusuoti filmus. Man įdomi kino industrija, todėl neapsiriboju vien tik dublerės-kaskadininkės darbu, – paklausta, ar dar po kokių 20 metų save mato kovojančią filmavimo aikštelėje, G. Jackytė nusišypsojo. – Visi žmonės skirtingi, bet aš pati, kai būsiu kokių 50 metų, gal jau nenorėsiu būti kaskadininke. Labiau norėčiau, kad mane jau pakeistų dubleris.“

Atiduoda daug jėgų

Tiesa, Giedrė žino ne vieną vyresnio amžiaus dublerį-kaskadininką, kuris puikiai atlieka savo darbą. Viskas esą priklauso nuo praeityje patirtų traumų ir fizinio pasirengimo. Tam dubleriai-kaskadininkai skiria labai daug laiko. Filipinų kovos menais užsiimanti, pasaulio čempionatui besiruošianti 31 metų moteris, fiziniam pasirengimui jėgų atiduoda dvigubai tiek.

„Norite, papasakosiu, kaip atrodo mano diena?“ – G. Jackytė pastebėjo, kad ji įprastai prasideda apie 6–7 val. ryto.

Ne puodeliu kavos ir laikraščiu, o 10 km bėgimu. Paskui Giedrė grįžta į salę ir valandą dirba su specialia lazda, kurią naudoja Filipinų kovos menų kovotojai.

„Kas toliau? Atsilenkimai, atsispaudimai, tada sėdu ant dviračio ir lekiu plaukti“, – po pietų pertraukos G. Jackytė toliau intensyviai sportuoja. Jei ruošiasi filmo scenai, dirba tobulindama tam tikrus elementus, choreografiją. Vakare Giedrę taip pat galima sutikti sporto salėje, kur įprastai praleidžia apie dvi valandas.

„Kitiems galbūt toks aktyvumas atrodo labai didelis, tačiau man tai įprasta rutina“, – moteris neslėpė, kad dėl tokio užimtumo ji retai kada randa laiko draugams ir bent kol kas negalvoja nei apie rimtus santykius, nei apie šeimą.

Įvaizdis: dažniausiai kino juostose lietuvei tenka blogiukės vaidmenys. G. Jackytės asmeninio archyvo nuotr.

Svajoja apie auksą

Paauglystėje kultivavusi kiokušin karatė, o dabar – Filipinų kovos menus, apie juos Giedrė galėtų pasakoti labai daug.

„Filipinų kovos menai gan dažnai naudojami filmuose, bet apie juos mažai kalbama. Lankiausi Filipinuose, bendravau su ten gyvenančiais žmonėmis. Kovos menai yra jų aistra. Jie dega tuo, ką daro“, – panašus jausmas, anot lietuvės, kutena ir jos paširdžius. Ypač dabar, kai nenumaldomai artėja Filipinų kovos menų (eskrima, kali, arnis) pasaulio čempionatas. Rugsėjo 21–23 d. Lutone susirinks pasaulio geriausieji. Giedrė čia atstovaus Didžiosios Britanijos komandai ir kovos dėl pasaulio čempionės titulo.

„Mane treniruoja filipiniečių kilmės aštuonis kartus pasaulio čempionas ir eskrima meistras Ermaras Aleksandro, kurį mokė eskrima doce pares sistemos didysis meistras Dionisio Canete. Gaila, jis mirė pandemijos metu, neturėjau galimybės su juo susitikti. Jaučiu didelę garbę ir atsakomybę, todėl dedu daug pastangų, kad pasiruoščiau kuo geriau“, – paklausta, kaip vertina savo galimybes užkopti ant aukščiausios pakylos, G. Jackytė buvo atvira. Ji labai disciplinuota ir anksčiau ar vėliau pasiekia savo tikslų, todėl jei ne šiemet, tai kitąmet ar dar po poros metų auksas bus jos.

„Būna, pavargstu, bet tada pasižiūriu varžovių kovų įrašus ir noras ilsėtis dingsta. Tie įrašai mane uždega ir motyvuoja. Vis dėlto artimiausiu metu žadu šiek tiek atsikvėpti. Gal net šį savaitgalį“, – nenuilstanti kovotoja save žadėjo palepinti gera knyga, filmu, puodeliu balintos kavos, šokoladiniu pyragu ir visiška ramybe, po kurios su naujomis jėgomis kibs ruoštis čempionatui.

„Labai noriu dalytis savo patirtimi ir paskatinti jaunus žmones, ypač merginas, siekti savo svajonių, nesvarbu, kokioje srityje. Tikiu, kad sunkus darbas, atkaklumas ir aistra gali nuversti kalnus“, – pokalbį baigė G. Jackytė.